Stulbinanti karjera: iš bagažo krovėjo – į generalinio direktoriaus kėdę

 (60)
Darbas valstybinėse įstaigose yra apipintas mitais ir stereotipais apie darbo laiką, veiklos neefektyvumą ar hierarchiją. Pasidomėjus, kuri viešojo sektoriaus įstaiga paneigia visus šiuos įsigalėjusius stereotipus, visų apklaustųjų rodomieji pirštai krypo valstybės įmonės „Lietuvos oro uostai“ ir jų generalinio direktoriaus Gedimino Almanto link.
Gediminas Almantas
© DELFI / Tomas Vinickas

Turintis teisininko išsilavinimą – mokslus baigęs Viliaus universiteto Teisės fakultete ir Berno universitete Šveicarijoje, jis buvo įkūręs savo advokatų kontorą, vėliau dirbo su kitais advokatais ir po šešerių metų teisinio darbo patirties, grįžo į aviaciją.

„Savo pirmą atlyginimą gavau dirbdamas Lietuvos avialinijose bagažo krovėju, vėliau į aviacijos sektorių grįžau Kopenhagoje, kur įgijau patirties kaip socialinės atsakomybės kuratorius. O tada gavau pasiūlymą grįžti į Lietuvą ir dirbti Vilniaus oro uosto direktoriumi“, - pasakojo G. Almantas ir pridūrė, kad tarp visų šių darbų jis dar spėjo metus pabūti Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) ir universitete dirbti mokslinį darbą. Doktorantūros studijų ten, G. Almantas dar nebaigė: pasiėmęs atostogų, jis grįžo į Lietuvą, į oro uostą.

Stulbinanti karjera: iš bagažo krovėjo – į generalinio direktoriaus kėdę
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Kokiomis vertybėmis ir profesinėmis nuostatomis, įgytomis studijų ir darbo metu, vadovaujatės darbe?

– Didžiausią virsmą mąstyme ir filosofijoje patyriau Šveicarijoje, kai baigiau mokslus ir pradėjau dirbti advokatų kontoroje. Tikriausiai ten susiformavo vertybinis pamatas, kuris dar kiek kito gyvenant ir dirbant Danijoje.

Šnekant konkrečiau, viena pamatinių vertybių – pagarba žmogui, darbuotojui, kolektyvui. Į šią sąvoką įeina pagarba kitų žmonių laikui, įsitikinimams, gyvenimo pasirinkimams.

Iš darbų, kuriuos man teko patirti, taip pat išmokau horizontalios hierarchijos – betarpiško bendravimo su vadovais ir padalinių darbuotojais, kai visi bendrauja su visais ir yra lygiaverčiai. Tai – praktika, kurią bandau diegti šioje įmonėje. Esu nusiteikęs prieš hierarchiją, kur vyrauja griežta atskirtis tarp vadovo ir darbuotojų – kaip tarp kokio vado, caro ir visų kitų pavaldinių. Tačiau matyti, kad žmonės bijo ir prie to yra nepripratę, nes toks elgesys jiems sukelia netikrumą: dažniau jie laukia griežtų nurodymų, pabaksnojimų pirštu, nors reikėtų jų įsitraukimo ir kūrybingumo.

Čia dar paminėčiau ir asmeninę vertybę – sąžiningumą, kuris turėtų atsispindėti profesinėje veikloje. Tikiu, kad labai svarbu būti sąžiningu pačiam su savimi ir su kitais žmonėms apie tai, ką tu darai, kodėl tu tai darai. Sąžiningumas prisideda ir prie darbo skaidrumo: jei veikla vykdoma sąžiningai, tai tu neturi užslėptos darbotvarkės, slaptų kėslų, tikslų, ar ketinimų praturėti.

Kokie motyvai privertė grįžti į Lietuvą?

– Nesakyčiau, kad tai yra prievarta. Tai – laisvas pasirinkimas.

Turėjau asmeninių ir profesinių priežasčių. Asmeninėmis priežastimis laikau sentimentus ir tėvynės ilgesį, kad ir kaip banaliai tai skambėtų: penkis metus gyvenau Šveicarijoje, tris – Danijoje, dar metus – JAV. Tikriausiai tas ilgas laikas, praleistas užsienyje, privertė susimąstyti apie grįžimą į Lietuvą.

Jei vertinčiau iš profesinės pusės, tai grįžau tikrai ne dėl atlyginimo ar finansinės motyvacijos – toli gražu. Esu viešai pasisakęs, kad finansinė grįžimo į Lietuvą pusė tikrai nemotyvuoja. Tiesą sakant, ypatingai plačiai skleista žinia, kad Lietuva yra pigios darbo jėgos šalis, yra klaidinga ir iškreipianti darbo rinkos esmę: mes patys savo šalyje nelabai randame reikalingas kvalifikacijas turinčių ir dirbti galinčių žmonių. Tai reiškia, kad norint susirasti kvalifikuotą, motyvuotą ir iniciatyvų profesionalą, reikės daug sumokėti, nes šiandien tokie žmonės renkasi ne tik iš Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje siūlomų darbų.

Pagrindinis motyvas grįžti į Lietuvą man buvo neribotas viešojo sektoriaus kūrybinis ir keitimosi potencialas. Ten, kur mes esame viešajame sektoriuje šiai dienai, ir ta vieta, kur mes galėtume būti, tai yra dvi nepalyginamos erdvės: keitimuisi ir vystymuisi turime ne tik didelį poreikį, bet ir daug erdvės.

Paprastai dirbant susiformavusiose vakarų kultūrose, žmogus yra įspraudžiamas į tam tikrą rėmą, kuriame jis turi savo aiškią funkciją. Dėl to jis turi mažai galimybių nuveikti kažką revoliucinio, o štai Lietuvoje viešajame sektoriuje poreikis revoliucijai yra didelis – ją reikia skatinti, kurti. Tai mane ir motyvuoja dirbti – tikiu revoliucionieriaus idėja, ideologija ir pokyčių organizacijoje galimybe.

Gediminas Almantas
Gediminas Almantas
© DELFI / Tomas Vinickas

Ką grįždamas laikėte didžiausiais iššūkiais? O gal kažko bijojote?

– Grįžau su laisvo žmogaus sąmone. Žinau, kad jei man nepavyks, tai visada galiu grįžti atgal arba keliauti į bet kurį pasaulio kraštą ir ten kažką veikti. Dėl to jaučiuosi gana laisvas ir tikrai nemanau, kad neįgyvendinęs visų tikslų čia, sužlugdysiu savo gyvenimą.

Tiesa, visas organizacijoje esančias problemas, pasirodė, buvau įvertinęs jaunatviškai naiviai: problemų kiekį ir jų gilumą buvau nuvertinęs, tačiau tai suvokęs bijoti nepradėjau, tai tapo paskata darbus dirbti efektyviau ir greičiau.

Nuo ko pradėjote savo darbus?

– Turbūt pirmas dalykas, ką padariau, tai bandžiau pasišnekėti su žmonėmis atvirai. Pokalbių metu išsakiau savo lūkesčius. Viena buvo aišku: daugelis darbuotojų tikėjosi, kad naujas vadovas atleis visus jam nereikalingus ir „nesavus“ darbuotojus, ir į darbo vietas „sustatys savo žmones.“ Darbuotojai jautė baimę, nes anksčiau buvo terorizuojami, pripratę prie gąsdinimų atleidimais, nepagarbos.

Pirmas darbas buvo apraminti žmones, pasakyti, kad mes taip nedarysim ir kad visi, turintys noro ir sugebėjimų, galės čia dirbti ir toliau. Taip į organizaciją bandžiau įnešti laisvo bendravimo kultūrą. Organizacijoje taip pat daug kas keitėsi, pradedant motyvacinės sistemos sukūrimu, vertybių apibrėžimu – dalykais, kurie kiekvienoje normalioje įstaigoje egzistuoja, o čia jų nebuvo nė kvapo. Stengiausi, kad visa tai kurtume su žmonėmis, tačiau įtraukti darbuotojus į šį procesą buvo sudėtinga: daugelis jų jautėsi nepatogiai ir net paliko savo darbo vietas, nes buvo pratę tik prie instrukcijų, o čia teko dirbti kūrybinį darbą.

Šalia visų destruktyvių darbuotojų minčių, išdraskytos organizacijos, žmonių netikėjimo sėkme, reikėjo užtikrinti ir sklandų oro uosto darbą. Tam reikėjo pakeisti struktūrą, nes mes esame tie, kurie negali toleruoti net ir labai mažų klaidų. Pirmoji revoliucija – oro uostų sujungimas, kuris tapo dideliu žingsniu į priekį. Nežinau, ar tai gerai, tačiau iš ankstesnės vadovybės „Lietuvos oro uostuose“ liko tik vienintelis žmogus, visa struktūra pakeista nuo paties viršaus.

Ką laikote svarbiausiais nuveiktais darbais?

– Organizacijoje sukūrėme matricinę struktūrą, kurioje administracinis ir funkcinis pavaldumas skiriasi: kiekvienas darbuotojas turi ir funkcinį, ir administracinį vadovą. Šios struktūros pagrindu ir veikia visa organizacija: trys oro uostai dabar sutelkti po vienu stogu.

Siekdami įgyti tarptautinės patirties, su oro uosto darbuotojais, vadovais, keliavome į kitus Europos oro uostus, kur domėjomės, kaip jie dirba, ką veikia, kaip tvarkosi su organizacija. Tarptautinės patirties sėmėmės ir kviesdamiesi kolegas iš kitų Europos oro uostų.

Kaip pasiekimą vertinčiau ir Lietuvos oro uostų tarptautinį matomumą Europos oro uostų kontekste: man pavyko būti išrinktam į Europos oro uostų asociacijos valdybą, kurioje susirinkę tikrai dideli žaidėjai, tokie kaip Frankfurto, Miuncheno, Heathrow oro uostai. Šiuo pasiekimu didžiuojuosi ne asmeniškai, o kaip Lietuvos oro uostus atstovaujantis žmogus: mes esame maža šalis, turinti silpną aviaciją, tačiau galime būti Europos lygmens sprendimų priėmėjų ir strategijos kūrėjų rate.

Trečias žingsnis yra oro uostų bendradarbiavimas su interesų turėtojais – tai apima ir verslą, ir klientus: siekiame nusikratyti infrastruktūros valdytojo – fabriko – etiketės ir tapti organizacija, orientuota į klientą. Šis virsmas buvo itin sunkus darbuotojams: jiems reikėjo gana daug pastangų, kad jie suprastų, jog ne klientai dirba mums, o mes dirbame jiems. Dėl to itin svarbu, kaip mes juos aptarnaujame, kaip jie jaučiasi oro uoste, kaip išsprendžiamos jų problemos, kai atšaukiamas ar vėluoja skrydis.

Oro uostas prisiėmė ir socialines funkcijas: su Lietuvos kino institutu oro uosto patalpose atidarėme kino teatrą, taip pat labai svarbi mūsų partnerystė su Raudonuoju kryžiumi, kuris padeda pirmosios pagalbos klausimais, juk oro uostai – padidintos rizikos sveikatai zona.

Šviežiausias darbas yra oro uosto koncesija – privataus operatoriaus pritraukimas į Lietuvą. Tai yra kita didelė revoliucija, kurią, tikiu, pavyks įgyvendinti.

Ar esate nusprendęs, kiek laiko dirbsite šį darbą?

– Šis klausimas keistas. Manau, kad dirbsiu tol, kol jaučiu, kad galiu tą pokytį ar revoliuciją paskatinti, kol manau, kad mano įsitraukimas yra reikalingas. Čia yra dvi pusės: visų pirma, mano asmeninis įsitraukimas, o antra – atsiliepimai, kuriuos gaunu iš kolegų, su kuriais ar kuriems dirbu, kuriems atsiskaitau.

Kol kas terminas yra neribotas, tačiau susimąstyti tenka dažnai. Svarstau, ar tas revoliucijos kelias išties yra teisingas gyvenimo pasirinkimas, nes jis reikalauja labai daug pastangų, tikrai didesnio įsitraukimo nei 8 darbo valandos per dieną.

Ar žadintuvą sutinkate džiugiai?

– Keliuosi prieš penkias ir stengiuosi būti darbe apie šeštą valandą, kartais anksčiau. Rytas būna sudėtingas, tačiau laimingas tampu tada, kai darbe išgeriu pirmą puodelį kavos.

Gediminas Almantas
Gediminas Almantas
© DELFI / Tomas Vinickas

Išties šis darbas reikalauja gana daug pastangų ir kantrybės: kelti ar įgyvendinti revoliuciją viešajame sektoriuje, kuris yra struktūriškai susiformavęs ir nekintantis, yra labai sudėtinga. Tenka laužyti labai daug barjerų ir kliūčių, kai girdi atsakymą, kad „mes taip nedarysime“, „tai neefektyvu“, „taip bandėme, tačiau anksčiau tai mums nepavyko“. Manau, kad tam tikra prasme visa tai galime apeiti žiūrėdami plačiau ir kūrybingiau. Nesakau, kad mes turėtume nesilaikyti taisyklių ar kažką apgaudinėti, daugelį situacijų galima išspręsti atradus kūrybingų išeičių.

Taigi pirmoje dienos pusėje esu laimingas, o antroje jau pradedu pavargti.

Ko reikėtų atsisakyti arba ką reikėtų atrasti valstybiniam sektoriui, kad jis būtų efektyvesnis?

– Manau, kad valstybinio sektoriaus pasikeitimui potencialas neribotas: jame galima tiek daug visko nuveikti ir padaryti. Problema slypi tame, valstybiniame sektoriuje bet koks pokytis sukelia didelę nepasitenkinimo ir pasipriešinimo bangą. Dėl to žmogus, žmogus, norintis kažką pakeisti, turi turėti labai didelę vidinę motyvaciją.

Antra, trūksta aiškiai suvokto ir apibrėžto valstybės lūkesčio numatymo: ko valstybė ar viešoji erdvė nori iš valstybinio sektoriaus? Viena ministerija nori vieno, kita – kito, viena institucija nori vieno, trečia nori trečio, o bendros nustatytos pozicijos nėra. Reikėtų atsižvelgti ir į žmogaus poreikius: reikia, kad žmogus, kuriam viešasis sektorius dirba, jaustųsi gerai, džiaugtųsi jo paslaugomis, efektyviu darbu, jo organizavimu.

Tai – priežastis, kodėl šis darbas yra prasmingas, daug prasmingesnis nei darbas kokioje verslo kompanijoje. Manau, kad susirinkę į jį revoliucionieriai gali išjudinti šią sistemą ir sukurti kitą mąstymą, naują filosofiją. Tai – didžiausia vertybė darbine prasme.

Yra daug stereotipų, kurie apibūdina darbą valstybiniame sektoriuje: žmonės ateina į darbą 8 valandą, o 17 – jų biure jau nė kvapo, kad kuo aukštesnes pareigas turi žmogus, tuo labiau jis engia savo pavaldinius, kad iniciatyvūs žmonės žlugdomi. Ar šis stereotipai yra teisingi?

– Daugelis stereotipų yra susiformavę per ilgą laiką, ir jei jie nenyksta, tai tikriausiai jie yra teisingi.

Galbūt vienas stereotipas, kuris nėra teisingas yra tas, kad viešajame sektoriuje nėra žmonių, kurie daug dirba ir nori kažką pakeisti. Tokių žmonių yra daug, tačiau jie nuolat turi kovoti dėl vidinės motyvacijos išlaikymo: jie yra baudžiami, demotyvuojami, o vis vien dirba. Jie – aukso vertės, dėl to juos reikia saugoti ir auginti, statyti į priekines eiles. Asmeniškai aš tokių žmonių sutinku daug, tačiau jų nėra kritiškai daug, dėl to jiems labai sunku kažką pakeisti.

Taip pat dažnai žmonės mano, kad darbas valstybiniame sektoriuje yra nuobodus, tačiau net ir administracinio darbo apimtis gali būti labai plati: tai priklauso nuo paties žmogaus ir vadovo jam sudarytų galimybių. Taip pat galvoju, kad viešasis sektorius yra gera platforma naujoms kompetencijoms ir įgūdžiams įgyti, nes privataus sektoriaus įmonės tikrai nesuteiks prabangos mokytis, nes čia dar ir tikslų formulavimas silpnas, ir dažnai veiklos matuoklių sistema nesustyguota.

Kalbėdamas apie oro uostus ir darbą juose, pasakysiu, kad dirbame visuose lygmenyse: ir su verslu, ir su žmonėmis, ir su tarptautinėmis organizacijomis, viešuoju sektoriumi ir kitomis įstaigomis. Tas darbo kompleksiškumas motyvuoja dirbti, nors tuo pat metu ir gyvenimas tampa sudėtingesnis.

Vyriausybė yra patvirtinusi Nacionalinės pažangos programą (NPP), kuri nubrėžia valstybės vystymosi žingsnius 2014–2020 metams. Vienas iš NPP programos tikslų – siekti visuomenės poreikius atitinkančių ir į šalies pažangą orientuotų viešojo valdymo rezultatų.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

DELFI naujienos

Apie tai kalbėti bijoma: problemos, su kuriomis susiduria visų profesijų žmonės (2)

Emociniai sutrikimai, dvasinės problemos, pakrikusi psichinė sveikata – bėdos, apie kurias šiandien kalbėti vis dar nejauku.

Didžiuojuosi savo gimtuoju miestu arba kaimu! (12)

Gyvenate mažame Lietuvos miestelyje arba kaime ir tuo didžiuojatės? Kviečiame visiems papasakoti, kuo ypatinga jūsų gyvenvietė.