Gyvenant Vilniuje kartais pasimiršta, kad visai šalia – smėlėti Dzūkijos miškai. Pavargę nuo šurmulio nusprendėme išsitraukti dviračius ir pamiklinti kojas. Pirmoji stotelė – Vilniaus geležinkelių stotis.
Traukinys į Marcinkonis iš Vilniaus stoties pajuda 10 valandą 20 minučių. Kelionė trunka beveik dvi valandas, tad tikrai užtenka laiko pasnausti, skaityti knygą, grožėtis Dzūkijos gamta ar žiūrėti filmą. Pasirinkimo, ką veikti traukinyje, neturėjau, nes atsisėdus iškart akys pačios užsimerkė.
Pasnausti traukinyje verta, mat laukia 30 kilometrų kelionė. Šios dienos tikslas – iš Marcinkonių dviračiais minti iki Varėnos, sustojant Zervynų etnografiniame kaime. Šis maršrutas puikiai tinka ir kaip savaitgalio kelionė, nes Zervynose yra vietų apsistoti, o šio išskirtinio kaimo neaplankyti būtų nusikaltimas.
Iš Vilniaus nuvykti į Marcinkonis traukiniu kainuoja 4 eur 50 ct, o iš Varėnos į Vilnių 4 eur. Kartu su savimi vežėmės ir dviračius, kurių dėka turime iš Marcinkonių pasiekti Varėną, tad teko mokėti papildomą mokestį: iš Vilniaus į Marcinkonis už dviratį teko sumokėti 2,03 eur, o iš Varėnos į Vilnių 1,80 eur. Tad vienam žmogui visa ši kelionė traukiniu kainavo 12 eur ir 33 centus. Moksleiviams, studentams bei senjorams yra taikomos nuolaidos, tad kelionė gali būti ir pigesnė.
Maistu teks pasirūpinti iš anksto
Marcinkonis pasiekiame 12 valandą 11 minučių. Daugeliui 12 valanda yra pietų metas, tad dar važiuodami traukinyje pradedame ieškoti, kur būtų galima užkąsti. Pavyksta išsiaiškinti, kad Miškininkų gatvėje yra parduotuvė-kavinė „Po liepa“. Apsidžiaugiame ir nusprendžiame, kad tai ir bus mūsų pirmoji stotelė.
Iš tiesų, džiaugtis nebuvo ko. Dar nepasiekę „Po liepa“ nusprendžiame vietinių gyventojų užklausti, ar važiuojame į tą pusę. Užkalbinti vyrai šiek tiek sumišo ir patiko, kad „Po liepa“ jau seniai bankrutavo ir geriausiu atveju mums Dzūkijos nacionalinio parko valgyklos darbuotojos sutiks ką nors pagaminti.
Jei vietinius gyventojus nustebino mūsų klausimas, tai mus nustebino jų atsakymas ir supratome, kad ištiko bėda. Tačiau jums pasisekė – galite pasimokyti iš svetimos klaidos: į šią kelionę būtinai pasiimkite kažko užkąsti ir atsigerti.
Nukabinę nosis miname link valgyklos, tačiau prieš akis išnyra „Po liepa“. Pasirodo, marcinkoniškiai pamiršo paminėti, kad „Po liepa“ iš parduotuvės-kavinės virto į tiesiog parduotuvę.
Nors parduotuvėje nebuvo didelio asortimento, vis dėlto radome ką pavalgykite: nusipirkome rūkytų vištienos kulšelių, duonos, pjaustyto sūrio, duonos ir vandens. Už tai sumokėjome apie 8 eurus. Reikia pripažinti, kad sumokėjome mažiau nei būtume „palikę“ kavinėje, o ir pavalgėme gamtoje, po liepa.
Tikslui pasiekti – du keliai
Užkandę tęsiame savo kelionę ir pradedame važiuoti link Zervynų. Pakeliui sustojame pasigrožėti Marcinkonių medine bažnyčia.
Zervynas dviračiu galite pasiekti dviem keliais: važiuojant per mišką žvyrkeliu arba važiuojant pagrindiniu asfaltuotu keliu, kuris veda link Varėnos. Pasirinkome pastarąjį, nes kolegos, kurie šiuo keliu jau yra važiavę, informavo, jog žodis „žvyrkelis“ Dzūkijoje yra klaidinantis – teks važiuoti ne žvyru, o smėliu ir klimpti.
Asfaltuotu keliu nuo Marcinkonių geležinkelio stoties iki Zervynų – 15 kilometrų. Pasirinkę šį kelią tikrai nesigailėjome, nes automobilių srauto beveik nėra, o asfaltuota kelias leido patogiau minti „dzūkiškais kalneliais“. Būtent šį kelią rekomenduotume tiems, kurie abejoja ar lengvai įveiks 30 kilometrų dviračiu vis leidžiantis ir kylant į Dzūkijai būdingus kalnelius arba šeimoms, kurios keliauja su vaikais.
Taip pat šis maršrutas tinka ir šiek tiek vėsesniam orui – keliaujant buvo apie 20 laipsnių šilumos, kartais ir palydavo, tačiau tai tobulas oras, kai mini dviratį ilgesnį laiko tarpą.
Birutė – Zervynų simbolis
Pagaliau atvykstame į Zervynas. Kaimo pavadinimas kildinamas nuo jotvingių kalbos. Zervė reiškia gervė, o zerventi – čiurlenti. Toks pavadinimas mistiškumo kupinam kaimui – puikiai tinka. Nors etnografiniame kaime yra 48 unikalios sodybos, gyventojų gal čia tik apie 10.
Zervynos turistų pamėgta vieta ne tik dėl etnografinio statuso, bet ir dėl Ūlos upės – tai puiki vieta tiems, kurie mėgsta plaukioti baidarėmis ar tiesiog ieško ramybės.
Ūlos upė kaimą dalina į dvi dalis, todėl dalis istorinių rašytinių šaltinių apie Zervynas yra Merkinės metraščiuose, o kita – Varėnos. Keliaujant link tilto per Ūlos upę mus draugiškai pasitinka šuniukas Tukas ir perspėja savo šeimininkę Birutę, kad kaime yra svečių.
Per daugybę metų Birutė yra tapusi kone Zervynų simboliu – ji visad pasitinka turistus, pasiūlo nakvynę neprašydama jokio užmokesčio ar tiesiog siūlo pasiklausyti jos atliekamų liaudies dainų. Jų, tikina, Birutė, yra užrašiusi ne vieną šimtą.
Myli žmones
Tad taip ir nutinka, kad iki tilto nenueiname, o atsiduriame Birutės svetainėje. Senolė pasakoja, kad yra gimusi 1928 metais. Keista, tačiau prireikia šiek tiek laiko, kol ji sutinka pasakyti savo vardą. „Nenoriu aš savo vardo sakyti, nes labai negražus. Birutė. Vaikystėje verkiau, kam mane Birute krikštijo“, – sako močiutė. Senolė pasakoja, kad dar puikiai pamena kaip vaikai ją šaukdavo „Bire, Bire“, o ji mamai verkdavo, kam jai tokį negražų vardą davė.
Pasiteiravus, ar ji Zervynose gyvena nuo gimimo, močiutė nusijuokia, kad atitekėjo iš gretimo Mardasavo kaimo. Užklausiu, ar jai patiko Zervynos. „Ar patiko Zervynos? Kaip čia pasakius. Patiko Zervynos, bernas patiko ir prabuvau“, – šypteli ji.
Šiandien Birutei jau 91 metai. Ji nusijuokia, kad jau atėjo senatvė, o kol anūkai gyvena didmiesčiuose, jai draugiją palaiko šuniukas Tukas. Birutei jį padovanojo vietinis gydytojas, kad ji nebūtų viena.
Kalbant su Birute, ši neslepia, kad labai myli žmones ir mielai priima atvykusios turistus pernakvoti. „Kas užeina pernakvoti, kas pabendrauti – aš visus priimsiu. Labai myliu žmones. Man atrodo, kad žmonės yra didžiausias džiaugsmas“, – sako 91 metų moteris.
Tokio gėrio nesitikėjo
Dar šlapi nuo lietaus pasiekiame kavinę ir nuliūstame – iš pirmo žvilgsnio pasirodė, kad ir ši kavinė neveikia. Tačiau priėję arčiau pamatome per tamsintus langus kavinėje pietaujančius žmones.
Įeiname į vidų šlapi, praleidę visą dieną miškuose ir mus maloniai pasitinka civilizacija su visais savo patogumais. Didžiausią įspūdi paliko pati kavinė – ją pasirinkome atsitiktinai, tačiau tai vieta, kurioje pavalgyti rekomenduotume visiems. Puikus maistas ir aptarnavimas, o kainos – tikrai nesikandžioja.
Valgėme naminius makaronus su šparagais (4,80 eur), bulvinius blynus su sūdyta lašiša ir keptais šparagais (4,80 eur). Desertui užsisakėme obuolių pyragą (2,60 eur) ir keptą sūrio desertą (2,60 eur).
Iš Varėnos traukinių stoties traukinys į Vilnių išjudėjo 17 valandą 37 minutės. Šįkart kelionė trumpesnė – važiavome pusantros valandos.
Žinantiems iš anksto kada norėtumėte grįžti į Vilnių, rekomenduojame internetu iš anksto nusipirkti bilietus, taip neteks laiko leisti eilėje prie bilietų kasos, o papildomas minutes galėsite skirti apsižvalgymui po Varėną.
