„Gyvenime taip jau būna, kada kažkur nesiseka, kitoje vietoje ims ir pasiseks. Visada žinau tai. Todėl po nelaimės laukiu gerų žinių, kažkokio pašviesėjimo“, - sako su ramentais pastaruoju metu judantis Remigijus Morkūnas. Nors 64 metų vyras jau pensininkas, jis vis dar neatsisako dirbti – vadovauja metalo supirkimo aikštelei Marijampolėje. „Negaliu sėdėti namuose ir nieko neveikti, noriu veiksmo, noriu jaustis naudingas, todėl dirbu, kol esu reikalingas“, - su plačia šypsena savo darbu džiaugiasi jis.

Deivido Bendžiaus nuotr.

Gruodį, prieš šventes, įmonė, kurioje dirba, organizavo tradicinį Kalėdinį vakarėlį. Šiemet jis vyko boulingo klube, kur visi bendradarbiai susiskirstė į komandas ir tarpusavyje varžėsi. Remigijus – azartiškas žmogus. Jis taip norėjo laimėti, kad į tai dėjo visas savo jėgas. „Kažkaip persistengiau... Visai be reikalo ignoravau skaudančią koją, reikėjo šiek tiek ramiau elgtis. Bet aš visada toks – kiek tik galiu, savęs atiduodu. Ir po vieno rutulio metimo staiga suklupau, užėjo baisus kojos skausmas, nykstelėjau, ar ne taip pastačiau, dabar jau sunku pasakyti. Bet nejuokingą traumą gavau, gydytojai liepė būti atsargiam, tik su ramentų pagalba eiti iš namų“, - pasakoja jis.

Bet eiti nedarbingumo atostogų, ramiai pasėdėti namuose prie televizoriaus – ne šiam energingam vyrui. Jis visada pilnas užsidegimo kuo daugiau pamatyti ir išbandyti. Todėl, kai sužinojo, kad sūnus laimėjo kvietimą atvykti į „Teleloto“ studiją Vilniuje – pats pasisiūlė tai padaryti už jį. „Tokie nuotykiai man labai patinka, juk ne kasdien gali pažiūrėti, kaip televizija atrodo iš vidinės pusės. Visos tos kameros, vedėjai, be galo įdomu“, - sako Remigijus. Ir prisipažįsta, kad kartu jį į studiją atlydėjusi žmona jautė apie didelę pergalę. „Jos nuojauta gera, neapgauna. Sakė, kad kažką būtinai laimėsim, ne šiaip sau nuvažiuosim. Na, pagalvojau, gal už tą kojos traumą bus atlyginta. Ir va, prašom – nauja mašina“, - negali atsidžiaugti vyras, ramentus trumpam padėjęs į šalį. Juk iš to džiaugsmo, net visi skausmai prapuola.

Deivido Bendžiaus nuotr.

- Ar dažnai dalyvaujate loterijose?, - paklausiau šio linksmo marijampoliečio.

- „Anksčiau kiekvieną savaitę pirkdavau bilietą, bet pastaruoju metu jau rečiau. Kai kasininkė pasiūlo – paimu“.

- O ar teko ką nors laimėti?

- „Žinote, prisimenu tokią juokingą istoriją nutikusią prieš šešis ar net daugiau metų. Atėjau į parduotuvę pasitikrinti bilieto – aparatas pradėjo skambėti, o tai reiškia, kad kažką laimėjau. Pardavėja imasi už galvos: mato, kad parašyta, jog biliete net ne vienas, o du laimėjimai. Tai labai retai nutinka. Nu galvojau, viskas, dabar tai bus – kažką ypatingo, didelio gausiu. Vieną laimėjimą ji man iškart išdavė – tai buvo „kampai“, todėl gavau kažkiek litų, nelabai daug. O dėl kito laimėjimo liepė kreiptis į loterijos organizatorius. Išdidžiai kreipiausi, vis dar tikėdamasis, kad bus kažkas labai ypatingo. Bet tada man pranešė, kad laimėjau tik naują indų servizą. Ot, prisijuokėm mes su žmona tada“.

Deivido Bendžiaus nuotr.

- Ar jūsų žmona tokia pat azartiška kaip ir jūs?

- „Ji svajotoja, vis man sako: jaučiu, kad laimėsim, jaučiu, kad turi pasisekti. O aš jai sakau: tai kaip mes laimėsim, kai net bilieto neturim? Pasijuokiam žinot taip, tarpusavyje. Ir šitą laimingą bilietą juk ne patys pirkome, o iš sūnaus gavome. Matyt jis irgi kažką jautė, kad tėvukui atėjo laikas laimėti“.

- Galima sakyti, kad automobilį laimėjote pats. Nes studijoje juk galėjo ir nepasisekti, o jūs teisingai pasirinkote kalėdinę kojinę, kurioje slėpėsi šis prizas.

- „Man vedėjas siūlė net 3000 eurų, bet jų atsisakiau, nepapirko. Žinoma pats laimėjau, todėl sūnus jo ir nenori pasisavinti. Leido mums su žmona pasilikti. Jis pats turi dvi mašinas, vieną geresnę, vieną senesnę. Todėl labai džiaugiasi, kad galėjo prisidėti prie tokios didelės laimės mums“.

- Jūs svajotojas ir didelių nuotykių mėgėjas, tai gal jau suplanavote, kur važiuosite su laimėtu automobiliu?

- „Na, tikrai pakeliausime, net nelauksim kol mano koja pagis. Jau dabar pradėsim. Mums patinka pamatyti naujas vietas“.

Deivido Bendžiaus nuotr.

- Ir pabaigai, atskleiskite iš kur semiatės tiek pozityvumo?

- „Paprasčiausiai suprantu, kad niekas mūsų laimingais nepadarys, niekas tos laimės nesukurs. Tik mes patys tai galime, jeigu pasistengsime. Ir visada sakau, jeigu viena nesėkmė užklupo, nereik palūžti ir laukti dar vienos nelaimės. Atvirkščiai – ieškokite to, kas jums pakels nuotaiką“.