„Mitai, teigiantys, kad koronaviruso nėra arba jis nesiskiria nuo gripo, kad apsisaugoti nuo viruso padės stipresni gėrimai arba nuėjimas į pirtį, daro žalą. Žmonės nesisaugo, eina į masinio susitelkimo vietas, užsikrėtimo skaičiai auga, ligoninės yra labiau apkraunamos. Išauga ir finansiniai nuostoliai, ir darbo jėgos krūviai medikams“, – pasakoja Lietuvos kariuomenės strateginės komunikacijos departamento analitikas Tomas Čeponis.
Koronavirusas – autoritarinių valstybių įrankis melagienoms skleisti
Koronaviruso mitų atsiradimą T. Čeponis sieja su dideliu kiekiu informacinių šaltinių ir duomenų, kurie prisidėjo prie to, kad per pandemiją namuose likę žmonės ėmėsi tam tikros informacijos analizės, vertinimo.
„Nereikėtų susidaryti įspūdžio, kad visi mitai ir melagienos yra sukuriamos dirbtinai arba, kad visa tai vyksta savaime, o mitus sukuria atsitiktiniai žmonės. Žmonės yra žingeidūs, jie domisi įvairiais dalykais“, – sako specialistas.
Autoritarinių valstybių tarnybos, dirbančios su informacinėmis operacijomis, suprato, kad koronavirusas – puiki proga sukurti mitus, sąmokslo teorijas, žinutes, kurios skleistų dezinformaciją ir propagandą, aiškina T. Čeponis.
„Nereikia daryti ilgos analizės, kad suprastume, kaip tam tikra neteisinga informacija siejama su viena ar kita valstybe. Užtenka įsijungti propagandines Rusijos televizijos laidas, kur aiškinama, kad virusas buvo sukurtas JAV, o toks pavadinimas kilo todėl, kad Amerikos prezidentas kažkada vesdavo grožio konkursus ir teikdavo karūnas. Neva pavadinimas virusui ir kilo iš tų karūnų. Daugybė mitų yra transliuojami iš milijonus peržiūrų renkančių televizijos kanalų“, – dėsto jis.
Paklaustas, kas lemia sparčią melagingų naujienų sklaidą, specialistas išskiria pasikeitusį informacinį amžių, socialinius tinklus ir anonimiškumą.
„Veikia ir tai, kad melaginga informacija keturis kartus greičiau sklinda nei rimti moksliniai faktai. Be to, mąstyti žmonėms yra sudėtinga, tai reikalauja jėgų. Lengviau patikėti mitu ar sąmokslo teorija nei perskaityti mokslinį straipsnį, sudarytą iš daugybės informacijos.
Pasikeitęs informacinis amžius irgi leidžia melagienoms sklisti greičiau. Jeigu sugrįžtume į tradicinės medijos laikus, laikraštis netikrą naujieną galėtų išspausdinti tik vieną kartą. Po to būtų kreipiamasi į teismą, skambinama redaktoriui, jis už tai būtų atsakingas. Tas naujienas platinti leidžia ir socialiniai tinklai, anonimiškumas. Jas skleidžiant nebūtina pasirašyti savo vardu ir pavarde“, – kalba pašnekovas.
Anonimiškumas, jo įsitikinimu, yra ateities iššūkis, o informacija – vienas iš galios sektorių, kurio vangus reguliavimas yra reikšmingas šalims, siekiančioms tam tikrų neigiamų tikslų.
„Tokios valstybės kaip Rusija, Kinija, Šiaurės Korėja, suprato, kad informacijos erdvė, kurią taip sustiprino globalus internetinis laukas, leidžia savo tikslams informaciją platinti milžiniškais kiekiais ir taip silpninti kitas valstybes“, – išskiria T. Čeponis.
Kaukės nuo koronaviruso apsaugo, o virusas – egzistuoja
Viešojoje erdvėje neretai susiduriama su teiginiu, kad koronavirusas apskritai neegzistuoja. Tokią informaciją imunologė Aurelija Žvirblienė vadina mitu ir sako, kad viruso egzistavimas aiškiai matomas laboratorijoje.
„Jeigu žmogus nemato, neužuodžia viruso, labai sunku įrodyti, kad jis egzistuoja. Jie yra per maži, kad juos būtų galima pastebėti, užuosti, bet yra aiškių mokslinių įrodymų, kad toks virusas egzistuoja. Be to, kad tai – visiškai kitoks virusas nei gripo, mat skiriasi jo genomas. Virusą galima pamatyti elektroniniu mikroskopu, todėl mokslo pasaulyje nekyla abejonių dėl jo egzistavimo. Vis dėlto, paprastiems žmonėms sunku patikėti tuo, ko jie nemato“, – pažymi imunologė.
Melagienos ir mitai gajūs tada, kai juose yra lašas tiesos, pabrėžia A. Žvirblienė. Pavyzdžiui, mitas, kad virusas pavojingesnis senyvo amžiaus žmonėms yra iš dalies teisingas, nes jaunimas ir vaikai dažnai nepatiria tokių sunkių komplikacijų: „Bet tai nereiškia, kad jauni žmonės gali vaikščioti ir platinti virusą – juk jie turi ir tėvų, ir senelių.“
Pasigirsta ir nuomonių, tvirtinančių, kad virusas į organizmą patenka per akis ir ausis, o ne burną ir nosį.
„Kalbant apie tai, kaip virusas patenka, mes žinome, kad virusas patenka per kvėpavimo takus, bet taip pat gali patekti ir per akis. Jeigu žmogus, kuris serga, pasikrapštė nosį ar burną ir paskui palietė paviršių, o vėliau jį palietęs kitas žmogus, prisiliečia prie akies, užsikrėsti tikrai galima. Viruso patekimas per nepažeistą odą ar ausis tikrai nėra įmanomas“, – paaiškina A. Žvirblienė.
Ar kaukės apsaugo nuo viruso, o gal – tik nuo baudų?
Imunologė patvirtina, kad kaukių dėvėjimas padeda apsisaugoti nuo viruso, o pradinę Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) poziciją dėl abejotino kaukių veiksmingumo vadina komunikacijos klaida.
„Buvo ne šiaip sakoma, kad kaukės nepadeda – tai buvo Pasaulio sveikatos organizacijos pozicija, kuri vėliau pasikeitė. Yra labai daug patikimų mokslinių įrodymų, kurie rodo, kad kaukės padeda, bet pačioje pradžioje žinutė buvo kitokia. Tai buvo komunikacijos problema. Galima suprasti, kodėl žmonėms sunku susigaudyti“, – tikina pašnekovė.
„Kai turime naują situaciją ir daug informacijos, o dar į mūsų gyvenimą atėjo daug apribojimų, natūralu, kad žmonės ieško alternatyvių informacijos šaltinių. Tačiau šiuo atveju labai raginu visus pasitikėti tik ta informacija, kuria pateikia oficialios institucijos. Ją įvertina mokslininkai ir specialistai, todėl verta vadovautis jų patarimais“, - teigia vidaus reikalų ministrė Rita Tamašunienė.