Lietuviams vis dar stinga žinių apie daržoves
„Kažkam žavu tas darbas ant ratų, – vagonėlis, automobilis, ar kaip jį pavadinsi, – bet man norėjosi stacionarios vietos, kurios ir patys lankytojai prašė, ieškojo, klausė, kad gal jūs apie tai galvojat, gal gautųsi ateityje ir panašiai. Tai iš tikrųjų po truputį, po truputį ir gimė tokia idėja ir noras, kad aptarnavimai būtų stacionarūs – ir vanduo, ir kanalizacija, ir visi kiti dalykai, kas yra geras minusas dirbant su vagonėliu. Tai tikrai tie glotnučiai, sultys, salotų dubenys, kurie paskutiniais metais atsirado vagonėlyje, atkeliavo į „Daržo dubens“ meniu. Tiktai tas meniu truputį pasipildė – liko jau patikrinta dalis ir atsirado dalis, kurią norėjosi pridėti“, – pasakoja S. Lebedeva.
Čia labai tiktų posakis – „ta pati panelė, tik kita suknelė“. Ir išties, S. Lebedevos ruošti patiekalai dabar nors ir gavo naują vardą, šiek tiek pasikeitė ir pasipildė naujais skoniais, klientai, kurie ją pažįsta nuo jos įkurto maisto vagonėlio laikų, sutiktų, kad ir naujoje kavinėje galima rasti laiko patikrintų receptų. Pasiteiravus, kamgi reikėjo keisti klientų pažįstamą vardą, moteris pasakoja, kad senasis pavadinimas buvo apie sultis ir glotnučius, o maistas visada likdavo antrame plane, todėl restoranėliui toks pavadinimas paprasčiausiai netiko.
„[Dabar] mes esame apie tai, kaip save praturtinti didžiuliu dubeniu salotų. Mes turime tas sultis ir glotnučius, bet prioritetas pasikeitė. Kitas dalykas – buvęs pavadinimas man visą laiką bus brangus, bet jis yra angliškas, todėl labai norėjosi turėti vietą, įvardintą lietuviškai. Čia iš tikrųjų visai lengvai gavosi ta mintis, logotipas ir tas vaizdinys. Man neteko jo ilgai nešioti, vystyti galvoje, man jis kažkaip gimė ir greitai prigijo. Bandžiau paieškoti kitų, bet grįžau prie tos pirmos minties. Ji ir liko“, – prisimena S. Lebedeva.
Turiu prisipažinti, kad Svetlaną teko kalbinti ir anksčiau – kai ji dar stovėjo maisto vagonėlyje ir vystė verslo idėją siūlyti alternatyvų, sveikos mitybos principus atitinkantį meniu įvairiuose šalies renginiuose. Jau tąkart moteris pasakojo, kad sveika mityba – jos gyvenimo dalis. Niekas nepasikeitė ir šiandien.
„Ir nuo praeitų laikų, kai buvome susitikusios, ir vis dar iki šių dienų mane veža toks maitinimosi būdas. Aš visą gyvenimą buvau vegetarizmo, veganizmo, augalinės mitybos fanė. Tokia mityba man yra spalvingesnė, smagensė, fainesnė ir tuo pačiu aš supratau, kad mano kūnui tai yra didelė pagalba. Aš matau, kad tos žalios daržovės dubuo man yra sveikatos, gero jausmo, energijos šaltinis, tai aš kažkaip prie jo ir lieku. Kaip besimaitinčiau ar bandyčiau paieškoti kažkokių kitų patiekalų, skonio ar panašiai, būtent tas augalinis, norėtųsi sakyti daržovinis, ne kiek augalinis, maistas išlieka mano favoritas“, – pasakoja kavinės įkūrėja.
Šios pasaulėžiūros ir supratimo apie sveikos mitybos poreikį organizmui vedina Svetlana įkūrė maisto vagonėlį, o dabar ir beveik metus veikiančią kavinę. Vis dėlto, ji atvirauja, kad niekada čia klientai negirdi ir nemato aiškių nuorodų, jog „Daržo dubenyje“ ruošiami patiekalai yra tik augalinio pagrindo, veganiški. Tai klientas sužino tik papildomai pasidomėjęs, ar patiekaluose yra laktozės, mėsos ar žuvies. Nors restoranėlis yra pilnai veganiška vieta, Svetlana sako akcentuojanti ne tai.
„Jis yra apie vietą, kaip suvalgyti daug daržovių – kaip yra jėga valgyti daug žalių, sveikų daržovių. Jis yra apie tai, kad Lietuvoje mes turime plačią įvairovę tiek šakninių, tiek lapinių ir kitų daržovių, ir kiek mes jų mažai pažįstame, kiek mažai mes jų panaudojame savo lėkštėje. Todėl mano tikslas yra paimti tą daržovę, tą pastarnoką, tą petražolės šaknį, kitą gumbą, jį įterpti į dubenį vien tam, kad žmonės turėtų opciją paragauti. Dažnokai mes sutinkame žmones, kurie klausia: o kas čia per daržovė buvo? Pasakoja, kad niekada nevalgė ir kad dabar žinos, ką su ja reikia daryti“, – štai čia, sako S. Lebedeva, ir yra kavinės misija: šviesti žmones apie galimybę atrasti daugiau daržovių, jų ruošimo būdų, sezoniškumo subtilybių ir, žinoma, mokytis jas įtraukti į savo kasdienę lėkštę.
Daržovės čia, pasakoja Svetlana, suvažiuoja iš įvairiausių vietų. Tiesa, pirmenybė teikiama šviežioms, vietinėms gėrybėms, tačiau visko Lietuvoje rasti nepavyksta.
„Sakykime, jeigu jau tokios lietuviškos, lietuviškos, kaip bulvės ar morkos, moliūgas, tai tikrai atsivežu arba turiu kontaktus, kurie pasiūlo. Iš ūkio labai mėgstu paremti ar paimti kad ir kelias cukinijas, jas mielai įterpiu ar į dienos pietus, ar kitur, nes norisi gerbti kiekvieną daržovę ir ją išnaudoti. Tas irgi, manau, atsispindi mūsų meniu. Turime dalį iš didmenininkų, turime dalį ir iš parduotuvės, turime dalį iš tiekėjų, susidraugaujame, nes jie daigina daigelius arba atveža iš kitur, nes turime ir ne visai lietuviškų – turime mangą savo viename dubenėlyje, avokadą, kurį naudojame“, – aiškina pašnekovė.
Alkoholiui čia – ne vieta
Augalinio maisto kavinė įsikūrė sename, beveik du dešimtmečius veikusiame, alaus bare, tad ne paslaptis, kad vietiniams jis buvo brangus – remontuojant patalpas Svetlanai iš vietinių teko išgirsti įvairiausių pasakojimų apie tai, kaip savomis rankomis jie pastarąsias statė. Pasiteiravus, ar buvusio baro patalpose įsikūrusi kavinė jau sulaukė vietinių palankumo, pašnekovė pasakoja, kad iš pradžių įtariai žiūrėję į naują vietą, dabar vietinai čia užsuka vis dažniau.
„[Remontuodami] tikrai sutikome tų, kurie užsuko arba per tvorą bandė sveikintis, aiškintis, kas čia vyksta, nes čia jiems tikrai buvo keista ir nuostabu, kad baras dingo. Kad turėtų šią vietą, jie surėdyjo šitą namuliuką iš įvairiausių likučių. Mes buvome pilnai ir be stogo likę, tai pamatėme, iš ko jis padarytas, tai iš tokių suneštinių dalykų, skirtingų plytų, vyrukai pasakojo, kad ir eglutę čia patys sodino. Čia tie vyrukai susėsdavo nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, turėdavo savo tašką. Jis buvo ne plačiai lankomas baras, kas keltų didesnį liūdesį, bet būtent tos bendruomenės susikūrusios, kuri mėgo alutį, vieta, nes ten gėrimų ir maisto pasiūlos nelabai buvo.
Būdavo, kad tie senuliukai pradžioje ateidavo, bet dabar jau jie išsiaiškino, kad čia visai kas kita, alaus čia nėra. Vis tie patys veidai perklausdavo, ar tikrai čia nėra, gal turit, bet dabar jau nebeužsuka, įsitikino. Kai įsikūrėme, mes kvietėme [kaimynus], dėjome lentą, kad užsuktų, susipažintų, ką mes čia turime. Tai tikrai labai daug gavome pozityvo. Juokauju, kad daugiau iš moterų. Sakė, kad ir jos pagaliau turės, kur atsisėsti ir būti. Jau ir su vaikučiais ateina. Tikrai jaučiamės atgaivinę [šią vietą], turime ir iš seniūnijos palaikymą ir džiaugsmą. Nesijaučiame nelaukiami ar padarę blogus darbus“, – šypteli kavinės savininkė.
Nors restoranėlis veikia jau beveik metus, o darbuotis Svetlanai padeda dar 5 darbuotojos, ji sako vis dar „grojanti pagrindiniu smuiku“ – be vadovės pareigų ji vis dar pilnu tempu sukasi virtuvėje, sprendžia, kokie patiekalai atsidurs meniu, aptarnauja klientus ir atlieka visus kitus reikiamus darbus. Kaip ir kiekvienas pradedančio verslo savininkas – moteris dirba praktiškai be išeiginių.
„Aišku, planuojant ir galvojant, pirminis planas buvo, kad aš galbūt greičiau atlaisvinsiu savo rankas nuo virtuvės, bet ir nedėjau kažkokių vilčių, nes tiesiog pasidaviau procesui. Rankas iš virtuvės atlaisvinti arba negroti pirmu smuiku, nepateikinėti maisto, yra viena, bet man yra labai svarbu kokybė ir rezultatas“, – pasakoja Svetlana.
Nuosavo verslo valdymas reikalauja ne tik didžiulio žinių bagažo, bet ir reikiamų kompetencijų. Pašnekovė atvirauja, kad nors anksčiau jai ir teko prisiliesti prie verslo pasaulio, ši kavinė – kur kas rimtesnis projektas. Todėl siekiant sėkmės ir gerų rezultatų moteris nuolat domisi verslo valdymo subtilybėmis, neseniai dalyvavo ir „Swedbank“ organizuojamame „Verslo akademijos“ sprinte, kur įvairiausi šalies verslai sėmėsi žinių iš profesionalų.
„Nepaisant to, jog buvo „Pick Me UP juice“, man šita vieta yra bene pirmas mano toks apčiuopiamas verslas. Ir su ta vieta atsirado daug iššūkių, kur aš supratau, kiek skirtingų dalykų aš turiu sugebėti išmanyti arba bent jau nujausti. Keliavau per tuos visus struktūrinius momentus – veiklos, idėjos įgyvendinimo, to paties personalo ir jo paieškų, išlaikymo, matomumo didinimo, meniu sudarymo – ir pamačiau, kiek daug reikia žinių. Per keliavimą iš paskaitos į paskaitą aš supratau, kaip tas pelnas atsiranda, kaip teisingai reikėtų į jį pažiūrėti, kas vis dėlto yra tos išlaidos.
Nors turiu pašonėje vyrą, su kuriuo mes visada padiskutuojame, ir aš vis tiek tai vadinčiau šeimos verslu, nes jis irgi tame dalyvauja, irgi turėjo verslų, yra verslus žmogus, bet tos pagalbos kartais reikia ir mums. Tai yra naujas dalykas, tai yra visai naujas restoranėlis. [Reikia žinoti,] ką jame reikia daryti, kad tu būtum patrauklus, kaip modeliuoti vietą ir panašiai. Negaliu imti sau ir pasakyti, kad aš darysiu viską savaip, viską išmanau ir man čia viskas bus gerai. Tikrai norisi domėtis, suprasti ir išgirsti, su kokiais iššūkiais susiduria kiti“, – pastebi pašnekovė.
Svetlana pasakoja, kad dalyvaujant verslumo skatinimo programoje jai pavyko gauti neįkainojamą naudą – įkvėpimą ir drąsą judėti toliau.
„Aš nemažai žmonių pasakoju apie tai, kad aš pati savo viduje pajutau pokytį veikti ir turėti energijos, atsikratyti tos vidinės kritikos bent dalinai, kad aš kažką darau galbūt ne taip arba mažai žinau. Dalyvių beklausant ir pačiai besidalinant kaskart pavyko suprasti, kad aš nesu viena, mes visi turime iššūkių, aš nesu kažkuo išskirtinė ar kad reikėtų save kaltinti, kad kažko neišmanau. Čia labai yra faina pasiteirauti ir judėti toliau, gauti drąsos. [Be to,] pavyko užduoti klausimus, pavyko ir gauti atsakymus“, – šypteli ji.