Tačiau ne visi tokie. Saulėtą pavasario dieną Švedijoje, Stokholme, su DELFI sutiko pasimatyti Jūratė ir Jaroslavas Stankevič, kurie šiukštu nenori būti įvardyti kaip emigrantai. Kodėl? Todėl, kad jie – nuotykių ieškotojai.
Važiuodami susitikti su Jaroslavu ir jo žmona, žinojome tik jų vardus ir tai, kad jie kažkur Stokholme įkūrė savo restoraną.
Pirmasis pokalbis telefonu nenudžiugino: važiuoti vien metro nuo Stokholmo centro nepakako, teko persėsti ir vykti traukiniu. Atrodė baugu, o mintyse nevalyvai piešėsi pusrūsyje įkurtas alaus baras.
Kelionė traukiniu tik klampino į nežinią, nors švediška gamta išties įspūdinga. Ypač lietuvaičiams. Čia daug kalnų ir uolų, o tai mums – egzotika. Besidairydami pro traukinio, kuris tikrai skaičiuoja ne pirmą dešimtmetį, langus, su kiekviena stotele grimzdome vis giliau nuo civilizacijos. Saltsjubaden – paskutinė stotelė. Lipame. O stotis primena senoviškų vesternų naujesnį variantą.
Tačiau netrukus visa ši kelionė įgavo naujų spalvų.
Stotyje mus pasitiko lietuvis Jaroslavas, Lietuvą prieš trylika metų išmainęs į Ispaniją. Kelios minutės automobiliu ir mes atsidūrėme švediškoje Nidoje.
Terasa, nusidriekianti ligi pat jachtų prieplaukos, plasnojančios žuvėdros, žydras vanduo... Tokiame „paveikslėlyje“ lietuviai kuria savo verslą. „Kai mes tai pamatėme, net neabejodami pasakėme: imame ir darome“, – nusijuokė restorano šeimininkė Jūratė.
Saltsjubaden rajonas – Stokholmo priemiestis, tačiau su automobiliu šią vietą galima pasiekti vos per penkiolika minučių. Čia įsikūrę išties turtingi švedai.
„Vienas namas čia gali kainuoti ir dvidešimt milijonų“, – vardijo Jaroslavas. Tiesa, neišsigąskite, ne eurų, o švediškų kronų. Konvertavus pinigus, reiktų nubraukti vieną nulį, tad milijonai liktų vos du.
Bešildant švediškai saulei, Jaroslavas ir Jūratė papasakojo savo meilės istoriją ir kaip jiems pavyko Švedijoje susikurti tikrą rojų. Beje, restoraną jie atidarė trise. Trečiasis savininkas – šeimos draugas Saulius Gurskis. Su juo Jaroslavas laimės ieškojo kituose pasaulio kampeliuose kol abu galiausiai sparnus nuleido po švediška saule.
– Jaroslavai ir Jūrate, ar į Švediją vykote kartu?
Jaroslavas: prieš daugybę metų dirbome kavinėje „Literatų svetainė“. Ten dirbau ir aš, ir Jūratė. Beje, dirbo ir vienas švedas – Jurgenas Veisas. Tuomet jis dirbo virtuvės šefu, o dabar jau turi savo restoraną Vilniuje. Matyt ten ir gimė ta meilė Švedijai.
Tačiau į Švediją tada išvyko Jūratė, aš su draugu patraukiau į Ispaniją, kiek vėliau laimės ieškojome Airijoje ir tik tada atvažiavau čia.
– Kodėl nusprendėte atidaryti restoraną?
Jaroslavas: Lietuvoje penkiolika metų dirbau barmenu naktiniuose klubuose, paskutinė stotelė ir buvo „Literatų svetainė“, ten buvo ramiau, o ir aš buvau nebe toks jaunas (juokiasi). O iš tikrųjų esu baigęs virėjo specialybę, nors niekada juo nedirbau, na tik Airijoje šiek tiek... Matyt, tai buvo sena svajonė.
– Ar namuose prieš tai vykdavo kulinariniai eksperimentai?
Jaroslavas: Tik tada, kai svečiai aplankydavo. Šiaip nesame ta šeima, kad aš įbėgęs po darbo klausčiau „žmona, ką šiandien valgysime?“. Tikrai ne (juokiasi). Gaminame abu tada, kai turime noro ar laiko.
– Ką dirbote prieš tai?
Jūratė: Dirbau personalo vadove viešbutyje. Buvau atsakinga už svečių priėmimą, palydėdavau juos, užglaistydavau skandalus ir panašiai. O svečių buvo įvairių: nuo turtuolių iki prezidentų.
– Dirbant tokį darbą reikia puikiai mokėti švediškai. Ar lengvai išmokote šios kalbos?
Jūratė: Pradžia buvo sunki, nes visi švedai puikiai kalba angliškai. Skaityti pradėjau greičiau, tačiau kalbėti tik tada, kai pradėjau dirbti su švedais. Gal po metų ar dvejų. Tada viskas kažkaip savaime įvyko. O vyras kiek tingi... (šypsosi) Jis supranta apie 80 procentų ir jau po truputį pradeda kalbėti. Na, anksčiau tiesiog nebuvo reikalo kalbėti švediškai, nes visi bendradarbiai kalbėjo angliškai, o štai dabar teks ir jam išmokti (juokiasi).
– Ar bendraujate su lietuviais čia Švedijoje?
Jaroslavas: Yra lietuvių, su kuriais tikrai norisi bendrauti. Štai neseniai susipažinome su Lietuvos ambasadoriumi Švedijoje, Eitvydu Bajarūnu, su juo mielai toliau šiltai bendrautume, gaila, kad baigiasi jo kadencija ir jam teks išvykti.
Jūratė: Mano darbe niekuomet nebuvo lietuvių ir nėra, todėl nebuvo kaip suburti tą lietuvišką draugų ratą.
– Jūs auginate dukrą. Ar ji lanko švedišką mokyklą?
Jūratė: Taip, Gabrielei devyneri. Ji puikiai kalba lietuviškai ir lenkiškai, tačiau lanko vietinę mokyklą. Anksčiau ji lankė lietuvišką mokyklą, tačiau šiuo metu nebelanko. Apskritai pas mus namuose uždrausta kalbėti švediškai, tą lietuviškumą ugdome namuose, tad nėra tikslo jai dar vykti ir į lietuvių mokyklėlę.
– Kodėl dukrą namuose auklėjate lietuviškai, nors ji visą gyvenimą gyveno Švedijoje ir Jūs patys kuriatės savo gyvenimą čia?
Jūratė: Juk esame lietuviai. Tėvynėje yra likusios močiutės, giminės, artimieji. Beprotiškai stipriai laikomės visų tradicijų. Reikia lietuviškumą puoselėti.
– Ar dažnai grįžtate į Lietuvą?
Jaroslavas: Taip, turime ten giminių ir draugų. Nors apskritai į Lietuvą grįžti yra smagu. Ir ne dėl to, kad prisipirktume kažkokių dešrų ar panašiai (juokiasi), mes tiesiog atsigauname Lietuvoje: išeiname į Vilniaus senamiestį pasivaikščioti ar išgerti kavos. Mums tiek ir užtenka, pasivaikščioti senamiesčiu. Atrodo, kad pasikrauni energijos ir gali grįžti.
Jūratė: Kad ir koks Stokholmas yra gražus, jis niekad nebus toks gražus kaip Vilnius (šypsosi).
Apskritai, grįžę į Lietuvą su Gabriele, visada aplankome Gedimino pilį, pasivaikštome po Valdovų rūmus, jei būna sezonas, nueiname į Valstybinį operos ir baleto teatrą, uždegame žvakeles Katedroje. Jai devyneri, tačiau ji žino Lietuvą ir jai ten patinka.
Jaroslavas: Netrukus ji išvažiuos dviem mėnesiams pas senelius į Lietuvą. Laukia ir džiaugiasi.
– O ar patys planuojate kada nors grįžti į Lietuvą?
Jūratė: Esame tokia šeima, kad patys nežinome, kas gali nutikti, todėl tikrai neturime kažkokio plano.
Jaroslavas: Gal išvažiuosime į Prancūziją ar Australiją. Kodėl gi ne? Štai Australijoje dar nesame buvę... Būtų puiki proga!
– Grįžime prie restorano. Kiek reikia turėti pinigų norint čia pavakarieniauti?
Jaroslavas: Manau, penkiasdešimties eurų pakaktų, jei vienas patiekalas. Jei valgysite užkandžius, karštą patiekalą, išgersite taurę vyno ir dar pasimėgausite desertu – gali kainuoti apie aštuoniasdešimt ar šimtą eurų.
– Ar švedams tai brangu?
Jaroslavas: Tikrai ne. Manau, ir Vilniuje kainuoja geras maistas. Bet juk čia Švedija, aš čia gyvenu, čia perku produktus, čia moku mokesčius. Juk negalime maistą atiduoti lietuviškomis kainomis.
– Švedijoje išties brangiau nei Lietuvoje, tačiau ar Jūs, grįžę į gimtinę, jaučiate didelį skirtumą?
Jūratė: Priklauso nuo to, apie ką kalbame. Pavyzdžiui bilietų į teatrą kainos juokingos, kaip ir į muziejus, nors kino bilietai – kone švediškomis kainomis.
Jaroslavas: Kai kurios kainos Lietuvoje tikrai juokingos. Kaip gali bilietas į vaikišką spektaklį kainuoti penkis litukus? Iš kur jie surenka pinigus? Kaip apskritai jie surengia tuos pasirodymus?
– Kiek kainuoja bilietai į švedišką operą?
Jūratė: Mažiausiai 50-60 eurų. Nors gali ir už 10 eurų gauti, tačiau tose vietose nieko nesimatys, galėsi tik klausyti. Net ir į vaikų spektaklius bilietai kainuoja apie 50-60 eurų. Įėjimas į muziejų taip pat kainuoja apie 10 eurų.
– Ar galima Jums klijuoti „Sėkmingos lietuvių istorijos svetur“ etiketę?
Jaroslavas: Matyt, kad taip. Bet juk visur galima tą laimę ir sėkmę rasti. Tai priklauso nuo žmonių.
– Na ir paskutinis klausimas: ko labiausiai pasiilgstate iš Lietuvos?
Jaroslavas: Lietuviško alaus.
Jūratė: Draugų bei artimųjų. To šilto ir artimo bendravimo (šypsosi).
