„Priklausome savanorystės srityje daugiau nei 10 metų dirbančiai organizacijai „Socialinis veiksmas“. Mes dirbame tam, kad kuo daugiau žmonių turėtų galimybę kokybiškai savanoriauti ir mokytis iš šios patirties. Vedame mokymus bei grupes savanoriams ir organizacijoms, taip pat atstovaujame savanorystę politiniu lygmeniu“, – sakė viena iš komandos narių, Justina Babušytė.

50 savanorių – tik kur juos dėti?

Socialinio verslo akseleratoriaus „Socifaction“ metu šią idėją pristatinėjusią komandos atstovę Aureliją Dzedzevičiūtę žiuri apibėrė klausimais: ar esate tikri, kad tokios paslaugos reikia? Kodėl verslo atstovai už ją dar turi ir susimokėti?

Aurelija, Žavinta ir Justina siūlo alternatyvią komandos formavimo paslaugą toms įmonėms, kurios nori savanoriauti, nuveikti ką nors prasmingo, tačiau nežino, nuo ko pradėti.

„Nevyriausybiniame sektoriuje egzistuoja gana stereotipinis mąstymas: „mes darome gerus darbus, tai kaip ir savaime suprantama, kad turime visiems patikti, visi turėtų mūsų geriems darbams duoti pinigų.“, – pastebi A. Dzedzevičiūtė. – Dabar jau kiti laikai – to nebeužtenka. Jei nori, kad verslas tave remtų, turi apibūdinti savo veiklą ta kalba, kurią supranta verslas. Tikrai daug įmonių šiandien siunčia savo darbuotojus savanoriauti. Bet jie tai daro gana stichiškai – paskambina, sako: „Štai, mūsų 50, ką gero mes galime nuveikti?“. Nejučia suvoki, jog tam, kad prasmingai „padėtum“ kur nors tuos 50 žmonių, reikia nudirbti didžiulį darbą“.

Su savanoriais bei organizacijomis dirbanti mergina sakė, jog savanoriai turi didžiulius kompetencijos ir žmogiškųjų išteklių resursus. Valio! Jie turi kaip tik tai, ko taip trūksta nevyriausybinėms organizacijoms. Tačiau kodėl, šios dvi „puselės“ vis tiek nesusieina?

Savanorystė – įrankis komandos formavimui, kuriuo reikia mokėti naudotis

Nevyriausybinės organizacijos kartais netgi pasiskundžia, jog tiesiog neturi laiko priimti savanorių ir juos apmokyti tam tikrai veiklai. O dar negana, šie atėję į organizaciją daro tai, ką norėtų jie, o ne tai, ko iš tiesų reikia. Iš tokios savanorystės – maža naudos.

Kodėl jauni žmonės šiais laikais taip dažnai keičia darbus? A. Dzedzevičiūtės nuomone, jiems pabosta monotoniškas darbas, jie neranda galimybių išmokti ko nors kito, įprasminti save.

„Monotoniją ir vienodą kasdienį darbą jie galėtų kompensuoti savanoryste. Savanorystė – labai geras įrankis mokytis ir žmogui, ir visai komandai.

Tačiau šiandien tarp verslo ir nevyriausybinių organizacijų egzistuoja betvarkė – vieni nori daryti tai, ko kitiems nelabai reikia“, – sako šią „betvarkę“ į stalčiukus sudėlioti pasirengusios merginos. Paslauga verslo įmonėms būtų mokama.

„Mes atrenkame pasiūlymus iš nevyriausybinių organizacijų, su kuriomis dirbame, supažindiname verslo sektorių su savanoryste, paruošiame savanorystei konkrečioje organizacijoje (vedame užsiėmimus susijusius su pasirinkto projekto tematika), lydime savanorystės procese, padedame įprasminti šią patirtį. Įmonių darbuotojai po tokios patirties tampa labiau motyvuoti, auga jų kompetencijos ir įgūdžiai, nes savanorystės metu šiuos įgūdžius jie pritaiko naujoje aplinkoje. Tai ir naujas patyrimas su komanda, ir prasminga veikla, naujos pažintys bei hobiai“, – detaliau komandos siūlomą paslaugą pristatė Žavinta Pašiulevičė.

Ji pridūrė, jog tyrimai rodo, kad savanorystė mažina riziką susirgti depresija, didina asmens savivertės jausmą, gerina tarpusavio santykių sferą, padeda rasti prasmę bei išsikelti siektinus tikslus.

Projekte išmoko „verslo kalbos“

A. Dzedzevičiūtė pridūrė, jog verslo bendrovėse „Socialinio veiksmo“ komandai dažnai tenka bendrauti su žmogumi, atsakingu už įmonės socialinę atsakomybę. Darbuotojų savanoriavimas – ne tik neįprasta patirtis kolektyvui, tačiau ir proga pasigirti nuveiktais gerais darbais, stiprinti savo kaip socialiai atsakingos įmonės įvaizdį.

Komandos narė A. Dzedzevičiūtė sakė, jog impulsą šiai veiklai davė socialinio verslo akseleratorius „Socifaction“.

„Svarstėm, svarstėm, kad būtų gerai, tačiau neskyrėme tam laiko, nes visuomet gausu kitų darbų. Nusprendėme pretenduoti į „Socifaction“ projektą (iš pradžių vykdoma socialinio verslo idėjų atranka, – red. past.). Kai jau įšokome į tą traukinį, privalėjome kažką daryti. Taip susidėliojome, išsigryninome savo idėją“, – teigė ji.

„Projektas taip pat leido mums pažvelgti į šią idėją iš verslo pusės. Dirbame su savanoriais bei organizacijomis vietiniu bei tarptautiniu mastu, išmanome socialines problemas, tačiau šis projektas leido pradėti gilesnį bendradarbiavimą su verslu, suteikė žinių, kaip tai daryti,“– pridūrė Justina Babušytė.

Merginos buvo nustebintos, jog jų turimos žinios, įgūdžiai ir idėja palankiai priimami verslo pasaulyje.

Savanorių rankų ir kompetencijų reikia ir darbuotojams

Kur šiandien labiausiai trūksta nuo monotoniško darbo biuruose pavargusių savanorių rankų?

„Stengiamės, kad savanorystės pasiūlymų būtų įvairių, kad įmonės galėtų pasirinkti. Šiuo metu orientuojamės į tiesioginę pagalbą žmonėms – nesiūlome savanoriauti organizacijose, kurios dirba su gyvūnais, ar, pavyzdžiui, organizuoja kultūros renginius. Matome, jog didžiausias žmogiškųjų resursų poreikis yra socialinėje srityje, todėl į ją ir orientuojamės“, – sakė J. Babušytė.

Jos teigimu, kartais savanorių rankų ir kompetencijos reikia net ne likimo nuskriaustiems, o juos prižiūrintiems darbuotojams.

„Žmonių grupės, su kuriomis dirba savanoriai, tai ir proto negalią turintys žmonės, ir vaikai iš rizikos šeimų, tokių pat šeimų mamos. Dar – seneliai, kurie gyvena senelių globos namuose. Jei tai yra senelių namai, dažniausiai reikia elementaraus bendravimo, išklausymo, kasdienės pagalbos. Tačiau, pavyzdžiui, organizacijai, kuri dirba su proto negalią turinčiais asmenimis, reikia pagalbos ne jų dienos centro gyventojams, o darbuotojams, pavyzdžiui, padėti įsivesti kompiuterinę sistemą, kad jie galėtų daugiau laiko skirti darbui su žmonėmis. Taip sukuriama dar didesnė pridėtinė vertė“, – pasakojo J. Babušytė.

Merginos projekte „Socifaction“ laimėjo kelionę į Jungtinę Karalystę, kur semsis patirties ir idėjų savo veiklai iš kitų panašių socialinių verslų. Jos neabejojo, jog kelionė bus itin naudinga tolimesniam šios idėjos vystymui.

„Kai kur nors išvažiuoji, atitrūksti nuo savo kasdienių darbų, pamatai, kaip tuos pačius dalykus daro kiti – kyla labai daug idėjų. Sėdėdamas ir kasdien dirbdamas tą patį darbą kartais labai „užsisuki“, – sakė A. Dzedzevičiūtė. – Važiuodamas su komanda nuolat reflektuoji tai, ką pamatei: ką čia išgirdom, ką galim sau pritaikyti?“

„Kelionė į užsienį – didelė motyvacija mums judėti į priekį. Tokio išorinio palaikymo kartais trūksta“, – pridūrė Justina Babušytė.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)