Iš tokių kepyklėlių paveikslo visai iškrenta Marijampolėje įsikūrusi kepykla „Riešutukas“. Marijampoliečiams ją rasti gal ir nebūtų labai sudėtinga, bet atvykėliams – tikras galvosūkis. Jei kas ir patraukia prašalaičių akis, tai milžiniškas ženklas iš pagrindinio kelio vedantis į daugiaaukščių namų kiemus su užrašu „Tortai“.
Prekiauja kelių kvadratinių metrų kambarėlyje
Šią gana gerai paslėptą konditerijos gaminių mėgėjų vietą DELFI pavyko atrasti tik vakarėjant. Įvažiavus į vieno R. Juknevičiaus gatvėje esančio gyvenamųjų namų kiemo gilumą tamsoje pasimatė šviečianti iškaba, skelbianti, kad kažkur čia galima nusipirkti tortų. Tačiau nežinant nieko apie šią kepyklą kiltų klausimas, ar iš tiesų ten pataikei, mat priėjus prie iškabos atsiduri tiesiai prieš langus, saugomus metalinėmis grotomis. Šalia – skambutis į duris, kurį paspaudus į miniatiūrinę parduotuvę įleidžia šviesių plaukų ir siauros šypsenos moteris – Lina.
Ji ir yra šios saldumynų parduotuvėlės – kepyklėlės viena iš savininkių. Įžengus į vidų ne tik, kad nerasi vietos kavai išgerti, bet ir vargiai apsisuksi kelių kvadratinių metrų kambarėlyje.
Kairėje – stovi nedidelis baltas staliukas. Jo kampe – plastmasiniame indelyje padėtas meduolinių grybukų prikrautas krepšelis. Šalia – svarstyklės, mat kainos skaičiuojamos kilogramais, todėl kiekvieną prekę pasverti gali patys pirkėjai. Prie pat staliuko prispaustas ir šaldytuvas, kuriame DELFI apsilankymo metu buvo likę tik keli tortai ir tinginio gabalėliai.
„Jau darbo pabaiga, atrodo labai tuščia“, - fotografui įamžinant kepinius susinepatogina Lina Bruzbartienė.
Už meduolinius grybukus negaili daugiau nei 8 eurų
Paklausta, ar pirkėjams lengvai pavyksta rasti šią gerai užslėptą saldumynų parduotuvėlę, verslininkė tikina, kad dažniausiai klientus atveda iš lūpų į lūpas sklindančios rekomendacijos, o kai kurie pirkėjai šių saldumynų esą neišsižada jau daugiau nei dvidešimt metų ir perka juos įvairioms šventėms. Vis dėlto Lina pripažįsta - užsakymai upeliais neteka.
„Daugiausiai užsakymų savaitgaliams. Įvairiomis progomis žmonės užsisako – ir vestuvėms, ir krikštynoms, ir gimtadieniams. Dabar sunkūs laikai visiems. Žmonėms tie eurai prasidėjo, tai sunkiai, bet vistiek baliams reikia tortų. Iš užsienio grįžta žmonės ir daugiausiai tuos balius čia, Lietuvoj, daro, tai užsako tėvai ar dar kas“, - teigia pašnekovė.
Tortų kainos šioje konditerijos parduotuvėje svyruoja nuo 5,20 iki 7,50 eurų už kilogramą. Verslininkė teigia, kad pastaruoju metu itin paklausia preke tapo ir meduoliniai grybukai, kurių kilogramas kainuoja ne taip jau ir mažai – 8,30 eurų.
Visas gamybos procesas, anot verslininkės, vyksta patalpose, į kurias iš miniatiūrinės parduotuvėlės veda kelios baltos durys – ten moteris skuba ir išmušti kasos čekius nusipirkus prekes. Verslininkė pasakoja, kad stengiasi patenkinti visus klientų įnorius – kai kurie jų atsineša netgi nuotraukas, kokio torto pageidauja šventei.
Rodydama gaminių katalogą, moteris kai kuriuos puslapius verčia paskubomis. „Yra dalykų, kurių nenoriu, kad jūs matytumėte“, - šypsosi Lina. Vis dėlto vieną tyčiom ar netyčiom parodo – nuogą moters krūtinę primenantį tortą. „Čia bernvakariui darėm“, - juokiasi ji.
Idėja kilo vyrui
Dabar jau ilgametė kepėja ir verslininkė pasakoja, kad idėja įkurti kepyklėlę kilo jo a.a. vyrui.
„Labai seniai, vyras visai kitokiame darbe dirbo. Ir dabar kartu (kepyklėlėje – DELFI) dirbanti moteris pavaišino jį namuose keptu pyragu. Jam labai patiko, pyragas buvo labai skanus. Jis sako: „Reikia kurti įmonę ir bendradarbiauti“. Tokia buvo pradžia. Tai buvo gal daugiau nei prieš 20 metų“ , - prisimena moteris.
Šiandien kepinių gaminimas ir pardavinėjimas – pagrindinis moters pragyvenimo šaltinis. Nors uždirbti, kaip pati Lina sako, daug ir nepavyksta, tačiau pragyvenimui užtenka. Paklausta, ar nesiruošia atsidaryti didesnės kepyklos, pašnekovė patikina, kad tokių galimybių kol kas neturi ir apie tai nė nesvajoja.
Šiuo metu be verslininkės tortus kartu kepa dar dvi Linos. Viena jų – ir verslo bendrasavininkė. Pašnekovė šypsosi, kad gryno atsitiktinumo dėka visų kepykloje dirbančių moterų vardai – vienodi.
„Viena moteris išėjo į dekretą, mums buvo reikalingas darbuotojas. Mes padavėm skelbimą ir pati pirma paskambina Lina, o mes abi Linos ir dar pavardės abiejų iš „b“ raidės. Mes nei draugės, nei giminės, nei kas buvom. Ir paskambino dar trečia, sako: „Ieškau darbo“. Ji mums patiko ir mes ją priėmėm“, - prisimena moteris.
Verslininkė teigia, kad retkarčiais dėl užsakymų trūkumo visoms net darbo neužtenka, todėl neretai konditerijos parduotuvėlėje sukiojasi tik viena iš darbuotojų. Linos teigimu, tortai gaminami iš natūralių produktų, o beveik visi papuošimai – valgomi.
„Stengiamės, kad viskas būtų valgoma. Vieną kartą nuotaka pasakojo, kad atsikandusi kažkokio papuošimo per vestuves nusilaužė dantį, todėl mes viską darome natūraliai“, - aiškina pašnekovė.
Tačiau norintiems užsisakyti ar nusipirkti trijų Linų keptų skanumynų gali pritrūkti kantrybės, mat internetinio puslapio moterys neturi, o ir parduotuvėlę rasti gali būti nelengva.
Prieš atsisveikinant Linos prašome nusišypsoti objektyvui. „Palaukit gal kepurę užsidėsiu, man baisu“, - juokiasi moteris. Būtent taip pasipuošusi verslininkė pirkėjams ir atveria po užraktais paslėptas parduotuvės duris.
