Iki šiol V. Podolskiui nuostabą kelia ir patys norvegai, kurie, anot jo, nelinkę pasitikėti svetimšaliais ir niekada nepripažįsta savo klaidų. „Jie – kaip arkliai su ant akių uždėtomis apsaugomis, kad nepasibaidytų, tad nieko aplink nemato. Tenka lipti per galvas ir ilgai su jais kovoti, kad pasiektum norimą rezultatą“, – tikina emigrantas.
Norvegai save laiko geriausiais
Nors dažniausiai apie Norvegiją kalbama kaip apie vieną labiausiai išsivysčiusių ir ekonomiškai stiprių valstybių, pašnekovas atskleidžia kitokią šalies pusę. Anot jo, pietų Norvegija labai skeptiškai žiūri į šiaurės Norvegiją, tad tokios nuošalios vietos, kaip jų miestelis, investicijų sulaukia nedaug.
„Mūsų savivaldybė visai neturi pinigų. Ten sėdi labai daug žmonių, kurie išleidžia per daug pinigų, tačiau nieko nepadaro. Pavyzdžiui, neseniai labai brangiai sumokėjo už šildymo sistemą, kuri nefunkcionuoja. O už kelis šimtus tūkstančių neva padarė vaikų parką – į žemę įkasė tokias pripučiamas laivų apsaugas, įsmeigė stiebus, kad būtų galima jais laipioti, pastatė suoliukus ir viskas. Pas mus ir keliai apgailėtinos būklės. Ant seno asfalto užpila naują ir toliau važiuoji per duobes. Pernai po žiemos nuo kelių niekas nenuvalė akmenukų, o naujos linijos subraižytos tik vasaros pabaigoje, nes vasarą visi atostogavo. Šalis – turtingiausia, bet pas mus nieko nėra“, – pasakoja V. Podolskis.
Lietuvis juokiasi, kad su norvegais nepasiginčysi. „Jei įsiveli į kokią nors diskusiją, tai norvegas bandys įrodyti, kad koks nors vidutinis jo daiktas yra pats geriausias, o prie kiekvienos savo parduodamos prekės jie prirašo „pasaulyje geriausias“, nors taip iš tikrųjų toli gražu nėra, – kalba jis ir pateikia pavyzdį: – Kartą miestelyje veikiančiuose kavos namuose su šeima užsisakėme skirtingus gėrimus: vaikas – kakavos, žmona – kapučino, o aš – latės. Atnešė tris vienodai atrodančius gėrimus. To nesulyginsi su Lietuva – čia daug kas tikrai prasčiau.“
Emigranto manymu, daugelyje sričių norvegams trūksta ir profesionalumo. Anot jo, ne vieną darbą jie dirba ir nebaigę reikiamų mokslų, svarbiausia, kaip teigia pašnekovas, jiems yra pašaukimas. „Lietuvoje turi baigti atitinkamus mokslus, o čia sugalvoja – noriu dirbti su vaikais, ir eina mokytojauti. Klasėje paprastai būna apie 20 mokinių ir 3–4 mokytojai – vienas su pedagoginiu išsilavinimu, o visi kiti be nieko. Mūsų restorane dirbo viena padavėja, kuri buvo mokytojos pagalbininkė, – pasakoja V. Podolskis. – Arba dar vienas pavyzdys: praėjusią žiemą vedėm vaiką pas vieną odontologę taisyti dantų, o pavasarį ta dantų gydytoja jau patruliavo kaip policininkė.“
Taip pat jis atskleidžia, kad norvegai iš visų gydytojų dažniausiai lankosi pas psichologus, o dažniausiai juos kamuojanti liga – depresija. Vis dėlto, pašnekovo nuomone, neretai lazda būna perlenkiama: „Girdėjom, kaip viena moteris skundžiasi, kad dirbdama vos du vakarus per savaitę nemato savo šeimos, kad jai per sunku, todėl vis prašo biuletenio.“
Užkirto kelią svajonėms linksminti miestelėnus
Vyras tikina, kad į jį, kaip į senbuvį, vietiniai jau žiūri palankiai, tačiau tais, kurie atvažiuoja naujai, nepasitiki. „Jie tave į akis giria, o nuėjus iškart šypsena nuo veido dingsta“, – apie norvegus kalba V. Podolskis.
Vis dėlto neseniai emigrantas norvegų nepasitikėjimą patyrė ir savo kailiu. Nusprendęs įsigyti buvusį kino teatrą ir norėdamas gauti paskolą banko slenkstį turėjo minti net tris mėnesius. „Iš pradžių mane siuntinėjo nuo vienos vadybininkės prie kitos, nes niekas nesuprato, kodėl aš, fizinis asmuo, perku buvusį visuomeninės paskirties pastatą. Vėliau ilgai užgaišau su kaip asmenine reikalų tvarkytoja man paskirta banko direktore: tai jos darbe nerasdavau, tai kokių nors popierių neturėdavo ar jie būdavo blogai nukopijuoti, o galiausiai prasidėjo jos atostogos. Gal jie manė, kad aš ne tomis pačiomis kronomis mokėsiu“, – prisimena V. Podolskis.
Keistas banko darbuotojų elgesys jo atžvilgiu tuomet jam pasirodė ir dėl to, kad ten atvykęs su kolega norvegu iškart išgirsdavo pasiūlymą pasivaišinti kava, o kai skyriuje apsilankydavo vienas, jokio mandagaus dėmesio nesulaukdavo.
Reikalai pasitaisė, kai V. Podolskis parašė skundą pagrindinei banko būstinei. Kaip teigia naujasis verslininkas, bankas netoleruoja tokios diskriminacijos, tad iškart atsiprašė ir viską sutvarkė per tris dienas.
Vis dėlto planus buvusio kino teatro vietoje atidaryti laisvalaikio centrą, kuriame būtų vaikų žaidimų kambarys, biliardo ir smiginio salės, kino teatras su dideliu ekranu, o apačioje – aukštos klasės restoranas, tenka, kaip sako pašnekovas, užšaldyti. Nors naujasis savininkas pateikė profesionalius architektų planus ir bandė įrodyti, kad aplink nebūtų jokių konkurentų, bankui toliau vystyti numatomą projektą pasirodė per didelė rizika ir jis pareikalavo net 50–60 proc. pradinio įnašo.
Tapo nauju restorano šeimininku
„Iš viso į šį laisvalaikio centrą planavome investuoti 8,5 mln. kronų (923 tūkst. eurų). Be to, būtume gerokai sutaupę, nes viską būtų darę lietuviai: ir medžiagos lietuviškos, ir darbininkai lietuviai. Tautiečiai viską daro greičiau ir geriau. Be to, jais gali pasitikėti. Jei norvegas sakys, kad darbus atliks tuoj pat, tai žinok, kad greičiausiai jis atvažiuos tik kitą savaitę, o užsisakyti iš jų kokią nors prekę – tas pats, kas kovoti su vėjo malūnais, – pasakoja V. Podolskis ir prisimena linksmą istoriją: – Iš vienos norvegų parduotuvės užsisakiau spintą stumdomomis durimis. Kai gavau, pamačiau, kad viena durų dalis ne tokia, kokia turėjo būti. Nusiunčiau laišką ir man jie, užuot atgabenę reikiamą dalį, atsiuntė visą spintą. Taigi dabar mano namuose stovi dvi tokios pat spintos.“
Kad reikalai judėtų pirmyn, V. Podolskis iš dabartinio šeimininko perpirko restoraną, kuriame jis pats dirba nuo 2004 m., kai tik čia atvažiavo. Pašnekovas tikisi taip sukaupti reikiamą pradinį kapitalą laisvalaikio centro projektui.
Šiame restorane jis savo kelią pradėjo nuo padavėjo ir barmeno darbų, o vėliau įsisuko ir į pačią virtuvę. „Maistą aš šiek tiek buvau išmokęs gaminti Klaipėdos turizmo mokykloje, taigi vėl pabandęs pamačiau, kad man visai gerai sekasi. Man svarbu, kad žmonės skaniai pavalgytų“, – kalba pašnekovas, kuris nė karto nesusigundė konkurentų pasiūlymais išeiti dirbti į kitą restoraną ir didžiuojasi, kad jam yra tekę aptarnauti net Norvegijos karalienę.
Ištuštėjęs miestelis laukia svečių
Andenesą lietuvis lygina su Palanga, kuri vasarą atgyja, o žiemą vėl nurimsta. „Neseniai pažvejoti atvažiavę lietuviai labai nustebo, kad mūsų miestelyje taip tuščia, sako: kas čia pas jus? „The Walking Dead“ (filmas „Vaikštantys numirėliai“ – DELFI)?“ – juokiasi jis ir priduria, kad netrukus miestelis tikrai atrodys lyg vaiduoklis, mat mokiniams pradėjus eiti į mokyklą, gatvės visai ištuštės. Pašnekovo teigimu, dabar miestelyje priskaičiuojama apie 2800 nuolatinių gyventojų.
Išskirtine šią vietą paverčia ir čia stovinti didžiulė ištuštėjusi karinė bazė, pastatyta per šaltąjį karą. „Anksčiau miestelyje su visais kareiviais gyveno apie 10 tūkst. gyventojų. Vėliau, kai baigėsi šaltasis karas, viskas buvo uždaryta, išparduota, visi išvažinėjo. Dabar šioje bazėje veikia lietuvių žvejojimo stovyklos“, – kalba V. Podolskis.
Turistų dėmesio miestelis sulaukia ne tik dėl galimybės pažvejoti – čia galima išvysti didžiausią Šiaurės Europoje banginių safarį. „Kol kas per metus mes sulaukiame apie 25 tūkst. turistų, tačiau per penkerius metus žadama, kad jų čia atvažiuos jau apie 60 tūkst. Ši vieta yra unikali, nes suplaukia visi – ir orkos, ir banginiai, ir kašalotai. Jie kartu gyvena vienoje vietoje: niekas nesipjauna, nemedžioja“, – neįprastą reginį kviečia pamatyti jis.
