Didžiąją dalį gyvenimo prabangiuose restoranuose ir įžymybių jachtose praleidęs vyras dabar darbuojasi kukliame savo restoranėlyje Kaune.
Stebina lietuvių požiūris
Pietų metas, klientai vienas po kito eina į nedidelę Samy užkandinę „Burger Factory“, rašoma prekybos miestelio „Urmas“, kuriame ir įsikūrusi ši maitinimo įstaiga, pranešime spaudai. Kaip teigia kartu su savo vyru dirbanti šefo žmona Aušra, ji vos spėja užsakymus perdavinėti virtuvėlėje besisukančiam Samy.
„Jokio streso! Aš dėl to ir atsikrausčiau į gyventi Lietuvą, kad čia labai ramu. Palyginus su ankstesniu mano gyvenimu, čia tikras poilsis“, – užtikrina Samy, kai paklausiame, ar ne per sunku vienam suktis virtuvėje.
Samy stebisi, kad net ir nedidelį verslą turintys lietuviai retai patys jame dirba. Dažniausiai stengiasi samdyti žmones, kurie stovi už prekystalio, pluša virtuvėje ar atlieka kitus paprastus darbus, o savininkas nori tik vadovauti.
„Keliuosi 5 valandą ryto, atvažiuoju, kai čia dar tuščia. Kiekvieną dieną perku šviežius produktus, pasiruošiu darbui. Pasibaigus klientų srautui susitvarkau ir išvažiuoju, kai čia jau tuščia. Jei nori iš savo verslo uždirbti pinigų, turi jame dirbti pats ir atiduoti visą širdį“, – savo filosofiją dėsto Lietuvoje maždaug metus gyvenantis prancūzas.
Dirbo karaliams
Panašu, kad būtent toks požiūris į darbą ir lėmė jo išskirtinę karjerą, kurios kelyje teko sutikti daug garsenybių ir išmaišyti pusę pasaulio.
Samy nuo pat vaikystės padėjo tėvams jų restorano virtuvėje Paryžiuje, o sulaukęs 17 metų panoro gyventi savarankiškai ir įsidarbino kitur. Darbuotis įvairiuose Prancūzijos sostinės restoranuose jam puikiai sekėsi ir tada jis gavo kvietimą dirbti Kataro karališkajai šeimai.
„Buvau ten tokiu laiku, kai Dohoje, Kataro sostinėje, galima sakyti, dar nieko nebuvo, tik pora viešbučių. Dabar, kai matau vaizdus iš ten per televiziją, negaliu patikėti – tai miestas pilnas dangoraižių, kaip koks Niujorkas“, – pokyčiais stebėjosi pašnekovas.
Įgijęs patirties karališkoje aplinkoje Samy persikėlė dirbti į prabangias jachtas, kurias pasiplaukiojimams po jūrą nuomodavosi pasaulinio lygio garsenybės ir turtuoliai.
„Naomi Campbell, Sergejus Brinas, Tomas Hanksas ir daugelis kitų. Žinoma, kiekvienas iš jų turėjo tam tikrų pageidavimų, bet kažkokių išskirtinių įnorių paprastai nebūdavo. Visi šaunūs ir malonūs žmonės. Galų gale aš buvau svarbiausias žmogus jachtoje, nes visi privalėjo valgyti mano paruoštą maistą, kitokio pasirinkimo nebuvo“, – šmaikštavo vyras.
Lietuvės įdarbinti nenorėjo
Čia jis maždaug prieš dvidešimt metų sutiko ir savo būsimą žmoną – lietuvę Aušrą. Samy reikėjo padėjėjos–stiuardesės ir jis kreipėsi į vieną savo bičiulį prašydamas ką nors rekomenduoti.
„Jis man sako – žinau vieną labai gerą merginą iš Lietuvos. O aš jam – tu ką, negali pasiūlyti darbuotojos iš kokios nors normalesnės šalies? Apie Lietuvą tuo metu aš nieko nebuvau girdėjęs. Bet draugas mane užtikrino, kad tai bus tikrai geras pasirinkimas“, – prisiminė pašnekovas. Ir jis neklydo – jachtose darbo patirties jau turėjusi lietuvė puikiai atliko savo darbą, rašoma pranešime.
„Be to, vos ją pamatęs pasakiau, kad bus mano žmona. Ji netikėjo, bet įvyko, kaip sakiau“, – pasakojo Samy, meiliai nužvelgdamas už prekystalio besisukančią savo žmoną.
Jachtose jis iš viso praleido 24-erius metus ir nutarė, kad jau pakaks, matydamas, jog dėl šio darbo gali skirti labai nedaug laiko savo šeimai.
Užkandinė miškuose
„Aš baigiau dirbti būdamas Panamoje, tada su žmona ir dukra susitikome Los Andžele ir turėjome puikias atostogas Las Vegase. Po jų grįžome į Prancūziją ir galvojau, ką toliau daryti. Tiesiog atidaryti restoraną man buvo neįdomu, aš norėjau ko nors kito. Todėl sugalvojau atidaryti užkandinę ant ratų.
Pradėjome dirbti atokioje vietoje, miškuose, kur mažai žmonių ir automobilių. Daugelis sukinėjo pirštą prie smilkinio ir sakė, ką jūs čia darote, kas čia pirks tuos jūsų mėsainius? Bet laikas bėgo, žinios apie puikų mūsų maistą sklido vis plačiau ir galų gale žmonės specialiai atvažiuodavo pas mus, stovėdavo eilė“, – prisiminė pašnekovas.
Vis tik sėkmingam verslui nebuvo lemta ilgai gyvuoti, pasak Samy, dėl Prancūzijoje įsigalėjusio biurokratizmo. Jis buvo priverstas uždaryti savo užkandinę.
Kaip tik tuo metu vienas po kito mirė Samy tėvai. Prispaustas negandų vyras nutarė, kad tai yra puiki proga pakeisti aplinką ir kraustytis į Lietuvą. Čia jie įsikūrė Aušros gimtojoje Vilkijoje.
Galvoja apie rimtą restoraną
Iš pradžių Lietuvoje šeima tiesiog ilsėjosi, bet netrukus viena Aušros draugė, dirbanti prekybos miestelyje, papasakojo, kad atsilaisvino nebloga vieta ir paklausė, gal jie norėtų pabandyti čia ką nors padaryti.
„Pagalvojau, kodėl gi ne! Iš tiesų ketinu įkurti Lietuvoje rimtą restoraną ir dairausi jam tinkamos vietos, bet kol ieškome, galime dirbti ir čia“, – pasakojo pašnekovas.
Nedidelėje užkandinėje dabar Samy gamina mėsainius, kuriuos įvertino čia apsilankęs Andrius Užkalnis, Nicos salotas ir kepa autentiškus prancūziškus blynus (crepe), kurių receptą paliko iš Bretanės kilusi jo mama.
Nors pats yra prancūzas, sako, kad labiausiai jam patinka itališkas maistas. Anot jo, prancūziškas yra gerokai pervertintas ir per brangus, tuo tarpu itališkas – tikrai geras ir ne toks brangus, tad juo gali mėgautis kur kas daugiau žmonių.
Pasak Samy, ir naujas restoranas, kurį jis žada atidaryti Lietuvoje, greičiausiai bus itališkas. Kita vertus, tai priklausys nuo vietos, kur jis įsikurs.
„Dabar gaminame kokybišką, bet greitą maistą, nes čia žmonėms to reikia. Kitoje vietoje jiems gali reikėti visai ko kito, pagal tai ir spręsime. Apskritai Lietuvoje situacija po truputį gerėja, bet gero maisto dar nėra daug, tad aš tikiuosi prisidėti prie revoliucijos šioje srityje“, – šypsojosi pašnekovas.
