Kodėl knygos skirtos tik regintiems?
„Socialinis verslas iš verslo perima tą pozityvumą“, – sako Gerinorai.lt įkūrėja Jurgita Ribinskaitė-Glatzer.
Vienas iš socialinio verslo pavyzdžių – organizacija „Verslas ar Menas“, šiais metais išleidusi pasakų knygą vaikams „Sparnuotos raidės“. Organizacijos įkūrėja, leidėja Eglė Jokužytė nusprendė šią knygą padaryti prieinamą visiems – net tiems, kurie nuostabias jos iliustracijas „matys“ tik rankomis. Jos tikslas – per knygas mažinti neregių socialinę atskirtį.
Knygos E. Jokužytei nuo vaikystės buvo vienas didžiausių gyvenimo malonumų. Tačiau suaugusi ji pastebėjo, jog didžioji dauguma nuostabių knygų yra skirtos tik regintiems.
„Pradėjusi bendrauti su neregiais vaikais supratau, kad jie patiria didelę atskirti. Jie negali ateiti į bet kokią biblioteką ar knygyną ir išsirinkti sau patinkančios knygos. Jiems leidžiamų specializuotų knygų – vienetai ir jos labiau panašios ne į knygas, o į sudėtų Brailio raštu atspausdintų ir spirale susegtų lapų rinkinį. Be to, jos suprantamos tik tiems, kas moka Brailio raštą. Kai neregys vaikas skaito, šalia esanti mama nesupranta, ar jis skaito teisingai. Taip pat jei neregė mama skaito savo vaikui jam knyga neįdomi, nes joje nėra iliustracijų. Todėl pagalvojau: „juk neregiai galėtų skaityti gražias ir profesionaliai išleistas knygas, kad jos būtų suprantamos ir įdomios visiems – ir regintiems, ir neregiams“, – apie savo idėją pasakojo E. Jokužytė.
Pirmoji jos išleista knyga vaikams buvo „Eglė žalčių karalienė“. Knyga atspausdinta reginčiųjų ir Brailio raštu bei iškiliomis iliustracijomis, kurios suprantamos liečiant jas pirštais.
„Prieš išleidžiant knygą domėjausi ar neregiai daug skaito. Pedagogai tikino, kad jie nebenori mokytis Brailio rašto, nes atsirado garsinės knygos ir jos dažniau naudojamos. Taip, garsinės knygos svarbios, jomis galima perduoti daug informacijos. Jei tiek pat teksto užrašytum Brailio raštu, knyga būtų pernelyg stora ir didelė. Tačiau vaikai nori liesti ir vartyti popierinę knygą“, – savo pasirinkimą vis tik likti prie Brailio rašto motyvavo E. Jokužytė.
Brailio raštą paliesti naudinga visiems
Leidėja taip pat atrado mokslinių tyrimų, kurie įrodė lytėjimo naudą: šiuos pojūčius reikia lavinti ir matantiems, nes liečiant aktyvinamas smegenų pusrutulis, kuris yra atsakingas už intelekto vystymąsi.
„Moksliniais tyrimais įrodyta, kad tie neregiai, kurie vaikystėje mokėsi Brailio rašto, užaugę studijuoja universitetuose, turi gerai apmokamus darbus, yra aktyvesni, labiau orientuojasi aplinkoje, sukuria šeimas“, – sakė E. Jokužytė.
Pradėjusi kalbėtis su vaikais apie Brailio raštą ir knygas leidėja išgirdo: „Tai kad nėra ką skaityti...“. „Pamaniau, kad jei neišleisiu šiems vaikams knygų, jie užaugs beraščiai. Mano kaip leidėjos misija – leisti knygas regintiems ir neregiams vaikams. Regintiems vaikams tai ne tik pasakų knyga bet ir edukacinė priemonė. Jie skaitydami šias knygeles liečia ir Brailio raštą, supranta, kad yra žmonių, kurie nemato ir knygas skaito pirštais. Su iškiliomis iliustracijomis vaikai žaidžia užrištomis akimis, liesdami spėja, koks paveikslėlis pavaizduotas. Atsidengę akis jie supranta, kad remiantis kitu pojūčiu „matymas“ yra visai kitoks. Tokiu būdu vaikams leidžiame pažinti neregių gyvenimą. Šiomis knygomis keičiame vaikų požiūrį į negalią, ugdome jų socialines vertybes“, – sakė ji.
E. Jokužytės leidinys įvertintas ne tik iš socialinės, tačiau ir iš meninės pusės: Leonardo da Vinči „Sparnuotosios raidės“ šiemet išrinkta „Gražiausia 2015-ųjų metų knyga“.
Netradicinė dizainerė: svarbu ne populiarus prekės ženklas, o tai, ką jis įprasmina
E. Jokužytė siekia su neregių pasauliu supažindinti ne tik vaikus, bet ir verslą – jos naujame projekte „Regiu plačiau“ dalyvauja 12 socialiai atsakingų bendrovių, kurios susitiks su neregiu.
„Projekto metu išleisime unikalų 2017 metų kalendorių reginčiųjų ir Brailio raštu, kuris bus iliustruotas verslo įmonių darbuotojų ar jų vaikų piešiniais, perteiktais iškiliuoju būdu. Šiame leidinyje organizacijos pristatys savo veiklą ir supažindins visuomenę su įmonės socialine atsakomybe. Tokiu būdu verslas gali prisidėti ir prie kolektyvo ugdymo, ir prie leidinių, kurie yra svarbūs neregiams“, – kalbėjo E. Jokužytė.
„Verslas ar Menas“ veiklą remia Lietuvos kultūros taryba, tačiau E. Jokužytė nuolat ieško partnerių, kurie padėtų išleistas knygas padovanoti tiems, kam jų labiausiai reikia.
Tuo metu socialinio verslo akseleratoriaus „Socifaction“ prizininkė – latvė Kristine Daukštė su savo komanda nusprendė kovoti su pasaulį nuolat teršiančia mados industrija. Dizainerės išsilavinimą turinti K. Daukštė savo drabužių kolekcijas pradėjo kurti iš jau kartą panaudotų medžiagų. Jos verslas „TWACH“ kūrėjų drąsą įprasmina pavadinimu „This Will Also Change“ („Tai irgi pasikeis“).
„Šiuo metu šiek tiek keičiame verslo strategiją, daugiau dėmesio skiriame ne pačių drabužių kūrimui, tačiau visuomenės edukacijai, judėjimo stiprinimui. Norime suteikti daugiau jėgos ne drabužių prekės ženklui, tačiau idėjoms, kurias šis ženklas reprezentuoja“, – sakė K. Daukštė.
„TWACH“ atstovai pradėjo leisti atvirutes, naujienlaiškius, kalbėti apie savo idėjas Latvijos žiniasklaidoje, pradėjo aktyvų bendradarbiavimą su nevyriausybinėmis organizacijomis ir planuoja surengti „perdirbtos mados“ dirbtuves moksleiviams.
„Reikia stabtelėti ir pagalvoti – mūsų sprendimai turės ilgalaikį poveikį“
„Netgi pristabdėme savo elektroninės parduotuvės atidarymą, nes norime atrasti idealų „socialaus“ ir „verslo“ balansą. Nebūtų jokios naudos, jei mūsų drabužiai, net ir mėgstami ar graibstomi klientų, būtų taip pat „vartojami“ nesusimąstant. Tačiau būtent šiuo metu jau esame tame taške, kai, manau, galime plėsti pačių drabužių gamybą“, – sakė viešnia iš Latvijos.
Ji neneigė, jog klientai, išgirdę, kad drabužiai yra pasiūti iš jau naudotų rūbų, neskuba jų pirkti, ilgai tyrinėja kokybę.
„Vis tik jie pakeičia savo požiūrį, kai paaiškiname, kokiu būdu atsirenkame drabužius perdirbimui, kaip tikriname medžiagą, iš kurios jie pasiūti. Juk dauguma žmonių perka vintažinius drabužius, parduotuvėse „iš antrų rankų“ – jie yra tikri dėl šių drabužių kokybės. Na, kainodara vis dar yra mūsų iššūkis. Perdirbti drabužį, patikėkite, kainuoja laiko ir yra sudėtinga. Žmonėms patinka idėja, kad gali pasiūti švarką iš kelnių. Tačiau mums norisi, kad kiekvienas rūbas pasakotų kažkokią istoriją, būtų tos kampanijos, kurią pradėjome, dalis. Todėl nuo šiol savo siūtus drabužius skirstyme į „temas“, o ne „kolekcijas“, – pasiryžimą išsiskirti demonstruoja K. Daukštė.
Šiuo metu „TWACH“ dizaineriai medžiagų kūriniams gauna iš labdaros parduotuvės, „antrų rankų“ parduotuvių, priima draugų ir pažįstamų paaukojamus rūbus.
„Kartais rūbui tereikia nedidelės tranformacijos, kad jis vėl taptų geidžiamu. Tuomet nespaudžiame savęs, kad turime būtinai jį perdaryti. Visiškai perdarome tik tai, kas mus įkvepia savo unikalumu – išskirtine medžiaga, forma, paskirtimi“, – sako pašnekovė.
Ar tai, jog turi perdaryti jau sukurtą drabužį apsunkina kūrybos procesą? K. Daukštė tikina, jog seni rūbai jai yra impulsas kurti: „Nepiešiu drabužių eskizų. Pamatau seną drabužį, jo medžiagą ir štai tuo momentu nusprendžiu, ką su juo daryti. Vis tik perdirbimas turi savų niuansų: jis ryja laiką ir reikalauja ne tik kūrybos, bet ir gerų siuvimo įgūdžių“.
Paklausta, ar jos verslo pavadinimas „Tai irgi pasikeis“, skamba it grasinimas, K. Daukštė šypsosi: „Pokyčiai išeina į naudą! Viskas keičiasi ir niekas iš mūsų negali antrą kartą įlipti į tą pačią upę. Matome daugybę puikių socialinių projektų, kurie žadina sąmoningumą, keičia žmonių gyvenseną, įpročius, netgi suvokimą, kas yra gražu. Šios iniciatyvos lėtina mūsų gyvenimus – ir tai yra gerai. Nes mums reikia šiek tiek stabtelėti, ir priimti sprendimus, kurie turės ilgalaikį poveikį“.
Socialinio verslo ir inovacijų festivalis „BizZz“ savo dalyviams jau kelintus metus siūlo ne tik pramogas – jis pretenduoja pakeisti Lietuvą ir išspręsti problemas, kurių jau kelerius metus neišsprendžia ministerijos ar Europos Sąjungos lėšos.
27 pastarojo festivalio pranešėjai iš Lietuvos, Latvijos ir Jungtinės Karalystės įrodė, jog tam, kad „nulaužtum“ kokios nors rimtos problemos kodą, tereikia imti ir pasielgti kitaip, nei bandė visi iki šiol. Juk galima leisti knygas ir tekstinėmis raidėmis, ir Brailio raštu. O drabužių dizaineriai gali pradėti ieškoti medžiagų ne Italijos audinių parduotuvėse, o krautuvėlėse „iš antrų rankų“.
