Dėl kainų aršiausiai derasi turtingesni pirkėjai
Iš Gražiškių kaimo kilusi Angelė skaičiuoja jau 20-us darbo turguje metus – tiek laiko diena iš dienos moteris ankstyvais rytais lauke išsidėlioja pardavinėjamus rūbus, o popiet juos susirenka ir vežasi atgal namo. Pastarosiomis dienomis tenka parsivežti beveik tiek pat, kiek išsidėlioja anksti iš ryto, nes prekyba yra apmirusi. „Dar prieš 10 metų viskas buvo kitaip ir nereikėdavo jaudintis, jei kurią dieną nepavykdavo užsidirbti, nes žinodavai, kad kitą dieną pavyks atsigriebti. O dabar prekyba kasdien prastėja, mažėja pirkėjų skaičius“, – atsidūsta moteris. Pasak pardavėjos, pirkėjus iš turgaus atėmė auganti emigracija, prekybos tinklų plėtimasis ir didėjanti konkurencija, o jaunoji karta vis dažniau renkasi rūbus pirkti internetu.
Per 20 metų labai pasikeitė ir turgaus lankytojai. „Seniau jie nebuvo tokie reiklūs. Gal tiesiog per tą daugybę metų mes patys juos išlepinom? Keisčiausia tai, kad būtent turtingesnieji aršiausiai puola derėtis dėl kainų – labai iškalbūs, nusiderėti jiems smagiausia. O būtent tas žmogus, kuris, atrodo, neuždirba tiek daug ir matai, kad vos galą su galu suduria, net neišdrįsta paprašyti. Tai jau tu pats jam nuleidi“, – tikina pardavėja.
Moteris negali atsistebėti, kad per 20 metų daugiau uždirbantys pirkėjai tapo neįtikėtinai arogantiški. Pasak jos, taip pat anksčiau pirkėjai mažiau dvejodavo rinkdamiesi rūbus ir atvykę be ilgų kalbų įsigydavo norimą prekę. „Dabar klientas mėgsta apeiti visą turgų, visur apklausinėti kainų ir pirkti ten, kur pigiausia. Ieškantys pigesnių rūbų dažnai eina į dėvėtų rūbų parduotuves, o pasiturintys renkasi garsių firmų rūbų parduotuves“, – apie nykstančius pirkėjus kalba moteris.
Dažnai pelnas nesiekia minimumo
Angelė pastebi, kad prekyba rūbais turguje tampa nepakeliamu ir pernelyg brangiu „malonumu“ – moterį slegia mokesčiai Sodrai, sveikatos draudimas, patentas, didelis mokestis už vietą turguje – mėnesio pabaigoje palyginusi pelną ir išlaidas pardavėja susimąsto, ar išvis verta užsiimti šia veikla. Susimąstyti apie tai tenka ne tik Angelei, bet ir jos pažįstamoms kolegėms: kai kuriais mėnesiais surinktas pelnas toli gražu nesiekia net minimalaus atlyginimo.
Per 20 metų pati pardavėja teigia nepasikeitusi – kaip stengėsi nuoširdžiai dirbti anksčiau, taip stengiasi ir dabar, tačiau labiausiai moterį skaudinantis pokytis yra tuštėjantis turgus. „Anuomet tik spėjai suktis! Čia matuoji rūbus, čia kitas kalbina – visai kitas judėjimas ir nuotaika. O dabar tiesiog stovi ir žiūri, kad tušti takai ir lauki, kol prieis koks žmogus.“ Pasak moters, anksčiau pardavėjos nepažinodavo greta dirbančių kolegių, o kartais nežinodavo net jų vardų – nebūdavo kada kalbėti su bendradarbiais, nes žmonių miestelio turguje knibždėte knibždėjo. „Štai, šiandien iš to neturėjimo ką veikti susibūrę šnekamės tarpusavyje, visos esame draugės. O kas nelinkęs bendrauti, tas randa laiko kažką skaitinėti, kryžiažodžius spręsti, siūti ar megzti“, – pasikeitusią pardavėjo kasdienybę pristato moteris.
Kai kuriems turgus asocijuojasi su padirbtais prekės ženklais, vadinamomis padielkėmis. Angelė teigia tokių niekada neturėjusi, o ir pačiame miestelyje tokias prekes tenka pastebėti labai retai. Pasak moters, už tokią prekybą pardavėjams yra skiriamos baudos, tačiau atsiranda drąsuolių, kurie nusprendžia tokiu būdu rizikuoti ir siekti didesnio pirkėjų dėmesio. Baudų kiti vengia sukeisdami žinomų prekės ženklų pavadinimų raides arba jas pakeisdami kitomis, tačiau pastaruoju metu tokių atvejų pardavėja pastebi vis mažiau: „Anksčiau apskritai į tai neatkreipdavau dėmesio, gal dėl to, kad jaunam kitaip atrodo, o su metais pasensti ir imi bijoti. Žinoma, jei kas tokį pažeidimą įvykdo, per patikrinimą būna nubaustas, tačiau neteko to nei patirti, nei matyti.“
Darbo pakeisti neleidžia sukauptos prekės
Paklausta, ar turgus vis dėlto plečiasi, ar nyksta, moteris net nedvejodama atsako, kad mažame miestelyje turgus nyksta, o jame prekiaujantys žmonės skursta. „Mūsų miestelyje yra nemažai bankrutavusių – vieni išeina, kiti ateina, tačiau jaunam žmogui niekada nepatarčiau eiti prekiauti rūbais į turgų. Kaip mėgstu sakyti, žmogus apsiženija su prekėm, nes niekada nepavyksta jų visų parduoti, lieka likutis, o kiek į jį investuota! Atrodo, norėtum keisti darbą, bet vis velkasi iš paskos ta uodega, nes daug pinigų sudėta ir gaila viską mesti, tokia ta našta“, – teigia pardavėja.
Pasak Angelės, ypač apgaulingas yra pirmasis prekybos turguje įspūdis – prekybos metu surinkta suma iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti visai nebloga, tačiau šį įspūdį greitai sugadina didelį mokesčiai, likusios neperkamos bei nusidėvėjusios prekės ir dažnai turguje nutinkančios vagystės. „Turguje vaikšto ne tik sąžiningi žmonės ir tikrai dažnai pastebiu, kad trūksta vieno ar kito daikto. Kiekvienas turguje prekiaujantis žmogus yra tai patyręs“, – tikina Angelė.
Anksčiau derėdavosi dėl lito, dabar bando išlupti eurą
Kol dar turguje buvo atsiskaitoma litais, pardavėja tikina vieną litą nuleisdavusi visada, tačiau dabar žmonės prašo nuleisti visą eurą – o juk tai ne tas pat. „Jei pigi prekė, užteks ir to lito, jei brangesnė, nuleisdavau ir visus penkis, o jei užsilikusi nuo praeitų metų, tai išvis atiduodavau už tiek, kiek pati būdavau pirkusi. O šiai dienai visų prašomas euras atrodo toks skausmingas, nes kitąkart tiek net neuždirbi iš parduodamo daikto. Jei pigi prekė, nėra iš ko tiek nuleisti“, – skundžiasi pardavėja.
Moterį stebina tai, jog tarp dažniausiai bandančių derėtis dėl kuo mažesnės kainos pirkėjų atsiranda ir tokių, kurie ne atima, o, priešingai, duoda: „Ir net ne dėl to, kad neranda grąžos ir dėl to palieka didesnę sumą. Žmonės pasako, kad mūsų sunkus darbas, yra ir tų, kurie buvo išvykę į užsienį ir grįžta gerai nusiteikę, o kiti sako, kad ir patys yra ragavę buvimo pardavėju turguje duonos ir šiai dienai tvirčiau stovi ant kojų“, – pasakoja pašnekovė.
Angelė prisipažįsta, jog darbe sunkiausia yra prisiderinti prie kintančių oro sąlygų. „Išnešiojamoje prekyboje kasdien reikia atsivežti ir susikabinti prekes, vienai, per vasarą alinančius karščius ir žiemos šalčius. Kai stovi lauko palapinėje, saugai prekes nuo lietaus, nuo vėjo, kitąsyk saulė nublukina rūbus. Oras tikrai nepadeda prekiauti ir, negana to, kenčia ir sveikata. Ypač žiemą sudėtingos darbo sąlygos kainuoja dideles sumas vaistinėse, o žiemą ir pirkėjai nemėgsta lįsti laukan į turgų.
Atvykę turtuoliai derasi tarytum vargšai
Vilnietė Elvyra jau 11 metų dirba Gariūnų turguje ir prisimena, jog pirmaisiais darbo metais jai taip pat tekdavo naktį važiuoti į darbo vietą, statytis palapinę lauke ir dėliotis prekes. Moters gyvenimą žymiai palengvino prekybos patalpose išsivystymas: „Į darbą atvykstu kaip į parduotuvę, tik atidarau duris, o už jų jau visos prekės išdėliotos, viskas sutvarkyta. Aišku, ne visiems pavyksta dirbti viduje, nes čia yra žymiai didesni mokesčiai.“
Pas Elvyrą apsipirkti užsuka turtingesni pirkėjai – minimalią algą uždirbantys žmonės praeina pro 35 eurus kainuojančius marškinius neleisdami sau jų įsigyti. Pardavėja sutinka nusiderėti eurą, du, bet ne daugiau. Nors moteris dirba nepalyginamai didesniame turguje nei mažame miestelyje prekiaujanti Angelė, tačiau kalbėdama apie pirkėjus gali pasakyti tą patį: kuo daugiau uždirbantis žmogus apsilanko, tuo didesnių nuolaidų bando išpešti. Pasak pardavėjos, tokie žmonės turguje apsilanko tikėdamiesi nusipirkti prekių už kuo mažesnę kainą.
Kai kurie visą uždarbį skiria vietai išlaikyti
Moteris juokiasi, kad sunkiausia darbe yra tai, jog dirbti reikia ir sekmadieniais. „Nors bendravimas su pirkėjais nėra fiziškai sudėtingas darbas, tačiau labai pavargstu nuo žmonių emociškai, nes visiems reikia įtikti. Po tokios darbo dienos grįžusi namo tenoriu tylėti, su niekuo nebendrauti ir pailsėti“, – prisipažįsta pardavėja.
Elvyros manymu, Gariūnų turgus plečiasi ir gražėja, tačiau jauniems žmonėms čia įsitvirtinti yra labai sudėtinga – retam ką tik iškeptam pardavėjui pavyksta konkuruoti su ilgamečiais prekeiviais, ištikimų klientų ratą saugojančiais dar nuo 1990-ųjų. „Daug kas bankrutuoja, nepavyksta įsitvirtinti. Mokesčiai tokie dideli, kad dažnas pardavėjas visus turguje uždirbtus pinigus atiduoda vien tam, kad sumokėtų už paviljoną. Praėjo tie laikai, kai prekyba turguje klestėjo. Dabar šiame darbe išsilaikyti be kokybiškos prekės ir puikių bendravimo su klientais įgūdžių neįmanoma“, – pabrėžia pardavėja. Elvyrai ir pačiai teko matyti, kaip žlunga artimos giminaitės pastangos įsitvirtinti turguje – pasiskolinusiai pinigų ir parsivežusiai prekių iš Lenkijos bei Turkijos, jaunai merginai savo verslo taip ir nepavyko išvystyti.
Rūbai užvaldė ir parduotuves
Angelė pastebi, kad šiandien pirkėjai blaškosi ir neskuba pirkti rūbų ir dėl to, nes jiems siūlomas pernelyg didelis pasirinkimas, o rūbų galima rasti kone kiekvienoje didesnėje parduotuvėje. „Kol nebuvo rūbų kiekviename kampe, pirkėjas vos tik pamatęs patinkantį rūbą imdavo jį įsigyti. Šiandien pirkėjas dvejoja, nes žino, kad yra dar daug kitų vietų, parduotuvių, kuriose galbūt pavyks atrasti kažką panašaus už mažesnę kainą“, – sako pardavėja.
