Nors pokalbį pradėjome trise, tačiau jį pabaigėme dviese, nes Ivanas sulaukęs skambučio išskubėjo toliau derinti savo svarbių verslo reikalų. Likęs vienas Jevgenijus spėjo papasakoti ne tik apie restoraną, bet ir apie žmonių nuotaikas Visagine, vietinę politiką ir savo sportinę praeitį.
„Jeigu ne mes, tai kas?“
Restoranas „Rendez Vous“ nėra pirma verslininkų kavinė – prieš penkerius metus jie čia įkūrė piceriją.
Mes norime parodyti, kad Visaginas nėra kaimas ir kad gastronomijos srityje siekiame aukštumų“, – pasakoja Jevgenijus. Jis prisimena, kaip grilį atvežusi dešimties žmonių komanda stebėjosi ir klausė, kiek Visagine yra gyventojų ir ar jiems tikrai apsimoka pirkti tokį grilį.
Lietuvoje gerai žinomas sportininkas pripažįsta, kad tiek jam, tiek jo partneriui Ivanui, buvo pasitaikę gerų progų išvykti iš Visagino ir pradėti gyvenimą kitur, tačiau tai, anot jo, būtų paprasčiausias variantas.
„Galbūt nuo to viskas ir prasidėjo, kad mes su Ivanu nusprendėme likti čia, nes visi išvažiuoja. Tačiau mes pagalvojome, kad kas, jeigu ne mes, kažką savo miestui sukurs“, – šypsosi Jevgenijus ir užsimena, kad kartu su Ivanu ketina Visagine pavasarį atidaryti rankų darbo alaus gamyklėlę.
Interjeras keistinas
Tiesą sakant nepasakyčiau, jog susižavėjau restorano aplinka, tik įėjusi į restoraną, galvojau šitą faktą nutylėti, tačiau pokalbio eigoje, Jevgenijus pats tai pripažino, todėl kad, anot jo, interjeras buvo kurtas skirtingų dizainerių.
„Norėjome suburti komandą, kad kiekvienas visaginietis prisidėtų ir sukurtų erdvę Visagine. Atsisakėme profesionalių dizainerių paslaugų ir susiradome jaunus talentingus dizainerius, – prisimena 32-jų metų vyras, – gal šitoje vietoje padarėme klaidą. Po kažkiek laiko mes keisime aplinką, nes logotipą kūrė vienas, o bendrą dizainą kitas menininkas. Bet čia nieko tokio – reikia pasimokyti iš savo klaidų.“
Mažas miestas – daug iššūkių
Paklaustas, kaip restoranui sekėsi per dvejus gyvavimo metus, Jevgenijus pripažino, kad mažame mieste iškyla daug problemų, kurių sunku išvengti. Reikia visuomet palaikyti aukštą aptarnavimo kokybę ir pritaikyti regiono gyventojams įkandamas kainas.
„Didžiuosiuose mietuose aptarnavimas yra šiek tiek kitoks nei čia. Jei čia pasakytume ar aptarnautume klientą kažkaip ne taip, tai jis kitą kartą gali ir neateiti ir tokiu atveju mes prarasime klientą. Vilniuje, jeigu neateis vienas, tai jo vietą pakeis kas nors kitas. Čia mes kovojame dėl kiekvieno ir žmogus privalo išeiti patenkintas“, – pasakoja olimpietis.
Anot jo, iš pradžių bandyta įgyvendinti ambicingas idėjas į meniu įtraukiant midijas iš Naujosios Zelandijos, olandiškas krevetes, krokodilo filė ir kt., tačiau vėliau suprato, jog niekas nenori ir negali sau leisti kasdieni valgyti lyg per šventę.
„Mūsų tikslas tik atsidarius buvo pasiekti aukštesnį gastronomijos lygį, tačiau vėliau supratome, kad mieste nėra tiek žmonių su tokia perkamąja galia, todėl pradėjome ieškoti nišų. Stengėmės sumažinti kepsnių kainą, ieškoti paprastesnių sprendimų, todėl dabar galime pasiūlyti šašlyką. Mėsa kita, tačiau ruošiama ant to paties grilio.
Jeigu žmogus turi 7 Eur, tai gali pasirinkti suvalgyti šašlyką su garnyru, jeigu jis nori kažko rimtesnio, tai mes galime pasiūlyti jautienos kepsnį už 16 Eur, na, o tas pats kepsnys Vilniuje kainuotų dvigubai brangiau“, – tikina Jevgenijus ir priduria, jog visuomet turi, tačiau nepasinaudoja galimybe pirkti pigesnius produktus ir parduoti patiekalus pigiau.
Vyras juokdamasis prisimena, kaip iš pradžių restorane sukiojosi padavėjai su baltomis pirštinėmis, tačiau neilgai trukus nusprendė šį akcentą išbraukti iš aprangos kodo.
„Mes matėme daug restoranų, kur padavėjai ateidavo su baltomis pirštinėmis, tačiau Visagine pritaikę šią praktiką, po to pamatėme, kad mažame mieste mes išgąsdiname klientus, nes visi galvoja, kad pas mus reikia eiti tik kažkokia proga ir būtinai pasipuošus.
Mes negalime sau leisti dirbti du kartus per savaitę, tik tuomet, kai žmonės eina į pasimatymus“, – priežastis, kodėl restoranas turi būti lankstus, vardina Jevgenijus ir priduria, kad dabar restorano stilius yra truputį supaprastintas, todėl tapo pamėgtas ir šeimų.
Visaginui reikia žvelgti į ateitį
Pokalbio metu šneka neišvengiamai pasisuko apie 42 metus skaičiuojančio miesto gyventojų nuotaikas, ekonominę padėti ir ateitį.
Šis restoranas yra vienas iš nedaugelio maitinimo įmonių mieste, kuriame gyvena 20 tūkst. gyventojų. Paklaustas, kodėl Visagine taip vangiai kuriasi nauji verslai, Jevgenijus teigia, kad Visagine žmonės bijo investuoti, net ir turėdami pinigų.
„Miestas turėjo atominę elektrinę ir kai ją uždarė, dabar nebetiki, kad miestas turės kažkokią ateitį ar viziją. Norisi pakeisti tą situaciją, nes visi dabar gyvena ant lagaminų, jeigu netyčia reikės kažkur išvažiuoti. Kažkada atominėje elektrinėje buvo 5 tūkst. darbo vietų, o dabar 2 tūkst., o kiekvienais metais dar po šimtą žmonių yra atleidžiami. Žmonės bijo, tačiau situacija gerėja ir kai ji pasikeis, tai bus postūmis žmonėms investuoti į smulkų verslą“, – teigiamas perspektyvas miestui numato Jevgenijus.
Kaip pasakojo pašnekovas, visaginiečiai yra labiau nei bet kas prisirišę prie miesto, kurį jie pastatė savomis rankomis ir jaudinasi dėl kiekvieno nukirsto medžio.
Vis dėlto Visaginą nuo 2000 metų paliko beveik 10 tūkst. gyventojų. Anot mano pašnekovo, mieste labiausiai šiuo metu trūksta gerai apmokamų darbo vietų.
„Žmonės, suvažiavę į miestą, turi po tris ar keturis aukštojo mokslo diplomus ir yra dirbę operatoriais atominėje elektrinėje. Darbo galima rasti, tačiau tikrai nepasakysi jiems eiti dirbti į gamyklą už 300 Eur“, – pasakoja Jevgenijus ir tiki, jog ateityje miesto demografinė kreivė pradės kilti į viršų ir atsiras daugiau žmonių, tikinčių miesto ateitimi.
Vietoje sporto – naujas gyvenimo etapas
Sidabrą 2012 metais olimpiadoje laimėjęs kanojininkas, pasakodamas apie savo ir Ivano verslą, pripažįsta, kad sportui visuomet jaus nostalgiją, tačiau tikina, kad nesidairo į praeitį ir žengia pirmyn. Anot jo, tai reikėtų padaryti ir miestui.
„Vienu savo gyvenimo etapu iki 30-ies metų aš visą save skyriau sportui. Per 20 metų sporte aš neturėjau nei vienos treniruotės, kur būčiau taupęs jėgas. Aš stengiausi viską daryti maksimaliai, todėl aš sau sąžiningai galiu pasakyti, kad padariau viską, ką galėjau. Ir ačiū Ivanui, kuris tuo metu visą verslą ir iškilusias problemas užsivertė ant savo pečių, kad man netrukdytų ir aš galėčiau pailsėti bei gerai sportuoti.
Dabar mano gyvenime kitas etapas, nors irgi manau, kad mano entuziazmo užteks dešimčiai metų, o vėliau jau bus kiti prioritetai ir norėsis daugiau laiko skirti šeimai. Tačiau dabar man tikrai užtenka veiklos“, – tikina Jevgenijus, kitais metais Mykolo Riomerio universitete ginsiantis viešojo administravimo magistro darbą.
