Kai susitarėme susitikti, keletą dienų derinome pokalbio laiką. Vis kas nors nutikdavo – tai darbas neplanuotai baigiasi, tai kitų reikalų atsiranda. Galiausiai susitikome ketvirtadienį apie pusę vienuolikos vakaro – tik tada mergina baigė darbus.
Po pirmo šūvio nusvilo
Nors aštuoniolika metų M. Venslovaitei suėjo tik prieš keletą mėnesių, gegužę, vasaromis ji dirba jau nuo 16 metų: kaip ankstesnėmis vasaromis ji ieškodavo darbo gimtajame mieste Utenoje, taip šią vasarą pasiryžo atkeliauti į Palangą.
„Kai tik norėdavau kur iškeliauti, mama vis sakydavo, kad ji dar atsakinga už mane. Tai reiškia, kad jei kas nutiktų, tai šeimai būtų labai daug bėdos. Po aštuoniolikto gimtadienio atsakomybę už save ir savo sprendimus pradėjau nešti pati, taigi nusprendžiau susirasti darbą Palangoje“, – pasakojo mergina.
Ji tvirtino, kad dėl vietos apsisprendė laimingo atsitiktinumo dėka: „Kartą atėjau į socialinės pedagogės kabinetą mokykloje, kur susipažinau su vienu vaikinu. Jis papasakojo Palangoje labai lengvai įsidarbinęs ledų pardavėju, o jo draugė – kambarine. Išsiklausinėjau, ar norint gauti darbą reikia turėti pažįstamų, kokios darbo sąlygos“, – pasakojo M. Venslovaitė.
Mergina tvirtino gavusi patarimą į Palangą važiuoti sezono metu, kai visi darbdaviai kaip užsimušę ieško darbuotojų. Pakanka į paieškos sistemą suvesti „Darbas Palangoje“ ir naršyklės lanke randasi daug skelbimų. Taip ji ir padarė: pirmoji vieta, į kurią nusiuntė savo gyvenimo aprašymą, buvo „Laukinių vakarų salūnas“, kur ją iškart ir be didelių diskusijų priėmė.
„Gavusi darbą salūne, atsisakiau kitų darbo pasiūlymų. O kai atkeliavau į darbo vietą, tai paaiškėjo, kad jie manęs nepriims. Nepasivargino net pranešti, kol aš buvau Utenoje. Supykau, nes kelionė iki Palangos man kainuoja apie 60 eurų – tikrai ne 10 litų (apie 3 eurai). Tada paprašiau direktoriaus numerio ir dar pasiginčijau, kad taip negražiai elgiasi“, – guodėsi M. Venslovaitė. Vadovas, išgirdęs jos priekaištus, pasisiūlė merginą oficialiai įdarbinti, tačiau tuo pat metu pasakė, kad ji „nieko neuždirbs.“
Paklausta apie šią konkrečią situaciją, „Laukinių vakarų salūno“ vadovė Silvija Urbonienė sakė, kad per vasarą ji sudaro apie 300 darbo sutarčių su darbuotojais, taigi tokios situacijos nepamena ir komentuoti merginos atvejį atsisakė.
Paieškos tęsėsi toliau
„Turėjau išsisaugojusi dar vieną darbo skelbimą, kuris siūlė cukraus vatos, spragėsių ir kavos pardavėjo darbą. Iškart paskambinau, išsiklausinėjau apie darbo sąlygas. Jos man patiko, taigi darbą gavau iškart, kito net neieškojau“, – tvirtino M. Venslovaitė.
Daugelyje Palangos kavinių ir restoranų padavėjų atlyginimas yra apskaičiuojamas nuo tos sumos, kurią išleidžia jų klientai. Mergina tvirtino, kad toks atlyginimo skaičiavimo būdas jai netiko, nes šis sezonas Palangoje itin prastas, poilsiautojų mažai. Cukraus vatos, kavos pardavėjos darbas jai buvo priimtinesnis, nes dalis atlyginimo fiksuota ir nepriklauso nuo oro ar klientų skaičiaus.
„Tik man pradėjus dirbti, prasidėjo baisūs orai, taigi į pliažą važiuoti pardavinėti kavos nereikėjo. Viršininkas tada pasiūlė keliauti į Mažeikių mieste vykusią šventę ir pasimokyti sukti cukraus vatą. Net nedvejodama sutikau ten važiuoti ir pramokau, kaip tai daryti. Ir va, dabar kai buvo blogi orai, kai negalėjau važiuoti į pliažą su kava, man pasiūlė pavaduoti merginą, pardavinėjančią cukraus vatą“, – pasakojo savo istoriją M. Venslovaitė.
Cukraus vata pas ją kainuoja 1,2 euro. Tai – ne pigiausia prekė J. Basanavičiaus gatvėje: kai kurios kitos cukraus vatos pardavėjos cukraus debesį siūlo įsigyti už eurą. Tiesa, skirtumas nėra toks didelis, kad saldumo ištroškusieji eitų ieškoti toliau: visos cukraus vatos pardavėjos stovi gana toli viena nuo kitos.
„Pirkėjai prie manęs prieina tada, kai jau konkrečiai nori prekės. Būna, kad eina keliuku šeima ir vaikas mamai puola rėkti: „Vatos, vatos!“ Labai keista, tačiau kartais cukraus vatą perka ir bobutės, kurios prisipažįsta ją perkančios ne anūkams, o sau. Jos teisinasi, kad cukraus vata joms leidžia prisiminti vaikystę“, – dalijosi pastebėjimais pardavėja.
Darbas prie cukraus vatos labai priklauso nuo greta esančio baro darbo laiko, nes cukraus vatos aparatas laikomas jo prieangyje. Baras dažniausiai atsidaro apie 11 valandą dienos. Prieš pat darbo pabaigą, barui užsidarant, visi prietaisai turi būti sugabenti atgal. Tada patalpos užrakinamos.
Vis tik mergina patvirtino, kad jos širdžiai mielesnis darbas paplūdimyje. Priežastys – trumpesnės darbo valandos, geresnis atlyginimas: „Ten darbo valandos kinta priklausomai nuo oro, žmonių paplūdimyje skaičiaus. Be to, man labai nepatinka sėdimas darbas: taip kaip pliaže aš visą laiką judu su „kavinuku“, taip čia, prie cukraus vatos, tik stoviu“, – aiškino mergina.
Populiariausia juoda kava
Paklausta, kaip jai patinka jos darbas, mergina sakė, kad kas rytą ji pamato vis naują Baltijos krantą: „Važiuoji su „kavinuku“ ir nežinai, kaip bus pasikeitęs jūros krantas. Pačią pirmą dieną važiavau ir žinojau, kad ten yra toks kanalas, kur teka upelis, tačiau aš pro jį laisvai galiu pravažiuoti. Kitą dieną ten pravažiuoti jau nebeturėjau nė menkiausios vilties“, – pasakojo kavos pardavėja.
Ji tikino, kad keliaujant pajūriu dažnai tenka atsiprašinėti važiuojant pro smėlio pilis. Būna ir kuriozų: „Tarkime, praėjusį kartą važiavau, ir tiek daug dumblių krante! Žmonės ten juos narstė, kapstė, gintarų ieškojo, o man pasirodė, kad niekaip pro tą klampynę nepravažiuosiu, kad bus man šakės, kai apversiu „kavinuką“. Paskambinu šefui. Jis mane tikina, kad laisviausiai galiu pravažiuoti, kad tikrai neįklimpsiu. Manęs tai neįtikino. Tada jis pats atvažiavo, perstūmė tą vežimėlį per dumblius“, – pasakoja mergina.
Prieš pradėdama dirbti, ji galvojo, kad lietuviai prie jūros kavos neperka. „Kai tai pasakiau savo šefui, tai jis paskatino mane „nenurašyti“ pajūrio. O pradėjusi dirbti supratau, kad jis teisus: nereikia net šaukti, kad turi kavos. Visi gulintieji pamato ir patys subėga su piniginėmis ir prašo įpilti“, – pasakojo M. Venslovaitė.
Nors kavos pardavėja gali padaryti įvairių rūšių kavos – juodos, su pienu, kapučino, kitų –, šiemet populiariausia juoda kava. Pernykščio sezono metu poilsiautojai dažniau pirko įvairias kavos su pienu rūšis – kapučino ar latės kavą. „Gal juoda kava yra pigesnė, bet išties tai poilsiautojai į kainą nekreipia dėmesio. Jie ateina ir iškart užsisako net nepasidomėję, kiek reikės mokėti“, – sakė mergina.
Pinigus laiko banke
Paklausta, ką veikia su atlyginimu, mergina sakė, kad stengiasi juos taupyti ir deda į banką – nori parsivežti namo „bent pora tūkstančių litų“ (apie 600 eurų).
„Čia kainuoja gyvenimas. Vos ne pusę visos uždirbamos sumos skiriu maistui, ir tikrai negaliu sakyti, kad valgau prasčiausius dalykus. Pirkdama maistą į kainą net nežiūriu, nes atvažiavau ne tik užsidirbti, bet ir pagyventi sau, kaip suaugusieji gyvena“, – sakė mergina. Jos vienintelis tikslas – užsidirbti ir parsivežti tokią sumą pinigų, kokią ji būtų užsidirbusi namuose.
Gyvenant Palangoje neįmanoma išvengti ir linksmybių. Kai į miestą atkeliauja draugai, prasideda linksmybės, klubai. Nuotykių pasitaiko ir darbo dienomis: „Išgyventi Palangoje be nuotykių neįmanoma, nors kartais po visos darbo dienos norisi tik ramiai susirangyti ant lovos, ištiesti kojas ir gerai pailsėti iki rytojaus“, – sakė M. Venslovatė.
