„Kūrybingumo mokyklos“ kontekste esate dirbę su įvairiomis grupėmis, įvairiai motyvuotomis. Ar turite patirties konkrečiai su pedagogais?
Kristupas Sabolius: Jei kalbame apie švietimo ir edukacijos momentus kūrybingume, galime pažvelgti į tai iš dviejų pusių. Pirmiausia, kokios yra švietimo problemos ugdant kūrybingumą? Tai plati tema, matome čia daug skaudulių. Kita vertus, gali klausti – ar kūrybingumo galima mokytis. Čia atradome radikalią jungtį – mokydamasis kūrybingumo tu iš tiesų mokaisi kitaip mokytis, taip gali spręsti švietimo problemas. Ši įžvalga nuvedė mus į edukacijos sferą.
Pradėjome nuo darbo su moksleiviais, bet šiuo metu turime jau keletą programų, skirtų konkrečiai mokytojams, tai mūsų stiprioji pusė. Vilniuje antrus metus sėkmingai dirbame su dviejų lygių ambasadorių programa. Su atskiromis grupėmis dirbame ir kituose miestuose. Su suomiais ir estais vykdome fenomenais grįsto mokymo programą pedagogams. Kaunui skirta programa jau patikrinta metodiškai, norime gerąją praktiką perkelti čia. Iki šiol šiame mieste nesame dirbę. Smagu, kad „Kaunas 2022“ parodė iniciatyvą, radome sąlyčio taškų.
Paprastai nekyla didelių klausimų apie kūrybingumą humanitariniuose moksluose. O kuo tai naudinga, pavyzdžiui, fizinio lavinimo, matematikos pamokose, kurios stereotipiškai atrodo itin griežtai struktūruotos?
Tomas Ramanauskas: Tiesa, tikslieji mokslai – tai nuolatinis mokymasis testams. Natūralus klausimas, kylantis tiek pedagogams, tiek mokiniams – kam kūrybingumas, jei prizas yra teisingas atsakymas? Visgi, kaip Kristupas minėjo, kūrybingumą matome kaip įrankį geriau mokytis, geriau įsiminti, giliau suprasti. Kai esi susidomėjęs, geriau įsimeni informaciją. Tuomet ne taip svarbu, kokia tai disciplina. O kad tikslieji mokslai persisunkę kūrybingumu – faktas. Jie nėra tiesiog formulių rinkiniai. Juk už formulių slepiasi didieji išradėjai, kurie būtent dėka savo neordinaraus, inovatyvaus mąstymo sukūrė naujus etalonus, formules, lygtis, atradimus.
Ar nėra pavojaus, kad galbūt vyresnio amžiaus, savo sritį gerai išmanantys pedagogai į mokymus žiūrės skeptiškai? Ar stereotipas, kad jaunesnis žmogus yra atviresnis?
K.S.: Galbūt šiuo klausimu mums tiesiog pasisekė – mūsų metodikos mokytis norinčių kol kas yra tiek daug, kad vargiai susiduriame su skeptikais. Vos spėjame patenkinti pozityviai nusiteikusių poreikius. Mokytojai, su kuriais susiduriame, labai šviesūs, atviri ir smalsūs, nepaisant to, kad jų padėtis nėra lengva. Manau, humanitariniame spektre ši profesija viena sudėtingiausių. Pavyzdžiui, aukštųjų mokyklų dėstytojams nedaug tenka susidurti su studentų angažuotumu – jei ir reikia, jie šio klausimo gali nespręsti. Pedagogai, dirbantys su vaikais, turi būti labai rimti motyvatoriai. Jie kovoja su abejingumu, socialine neteisybe, disproporcijomis. Čia kūrybingumas ateina kaip daugybės faktorių – kritinio mąstymo, motyvacijos, požiūrio į problemas – sudedamoji dalis. To ir mokome – neskleidžiame žinių kietąja prasme. Mokome, kaip atgaivinti žinias, nekeičiant turinio paversti jas dinamiškomis.
Skepsio esame išgirdę mažai, ir dažniausiai dėl to, kad žmonės per mažai žino apie tai, kas iš tiesų yra kūrybingumas. Jie mano, kad tai dailės būrelio analogas, kažkas nerimto. Kai supranta viso to praktinę vertę, pamato, kad tai yra požiūrio kampas, problemų diagnozavimo ir sprendimo būdas, nuomonė keičiasi.
Projekte remiamasi ambasadorystės principu. Kas labiausiai motyvuos programos dalyvius dalintis naujomis žiniomis su kitais? Ar tai, kad ir pačių darbas bus lengvesnis, jei kolegos „kalbės ta pačia kalba“?
K.S.: Norime kuo plačiau paskleisti idėjas, todėl ir sukūrėme ambasadorių programą. Vilniuje jau veikia programos antrasis lygis. Siekiame, kad ambasadoriai patys taptų lektoriais, pristato teorinę medžiagą kolegomis, taip pat siekiame, kad jie taptų specialistais, galėtų vesti mokymus, perkelti metodikas į kitus kontekstus nepriklausomai nuo mūsų.
T.R.: Žinoma, sėkmės formulėmis dalintis ne visi nori. Bet logika čia paprasta – pasidalindamas tuo, ką pats sužinojai „Kūrybingumo mokykloje“, savo žinių poveikį padaugini keliasdešimt kartų. Tai draugiškos dalybos, padedančios gerinti atmosferą ne tik tavo kabinete. Teko pastebėti, kad mokytojai, kurie jungiasi prie ambasadorių programos, jau turi sparnus ir yra aukščiau vidurkio. Klausimas, ar jie moko mus, ar mes juos. Sulaukiame puikių idėjų, kaip dar galima taikyti mūsų siūlomas technikas.
K.S.: Dirbame su viešuoju sektoriumi – keliuose miestuose bendradarbiaujame su savivaldybėmis, taip įsipareigodami neelitizuoti žinių. Priešingai – viena iš mokymų užduočių ir yra dalintis tuo, ką išgirdai, su bent penkiais kolegomis, megzti kontaktus. Dalinamės prezentacijomis, kitais įrankiais, kuriuos dalyviai laisvi pildyti ir jais naudotis.
Galbūt po jūsų pamokų mokytojai taps drąsęsni kelti didžiuosius klausimus švietimo sistemoje, kurios tobulinimui ribų nėra? Ar neturite tokio tikslo?
K.S.: Ugdymo planuose, kuriuos priimame kaip duotybę, yra tikrai nemažai laisvės. Egzistuoja atspirties ir finišo taškai. Tačiau perėjimai nuo A iki Z gali būti kiekvieno pasirinkimas. Mokytojai gali turėti ir turi daug iniciatyvos. Tai, kaip reikia mokytis sisteminiu lygmeniu, yra svarbu. Mes gi ieškome gerųjų praktikų ir siūlome metodus, kurie atveria kitokią prieigą prie ugdymo turinį. Ne, mes tiesiog keliame klausimą, kaip mokytis ir išmokti geriau. Ne tik gauti žinių, bet ir kitų kompetencijų, apskritai praplėsti asmenybės spektrą. Su visomis mokyklinės programos dalimis galima dirbti įvairiai. Metodai, kuriuos siūlome, išmėginami praktiškai, nebėgant nuo ugdymo planų. Praktikų testavimas kuria prielaidą kalbėti apie alternatyvas, taip sistema ir keičiama iš vidaus – galima sakyti, molekuliniu lygmeniu. Galbūt laikui einant tai virs didesniais pokyčiais, bet mes manome, kad tai ilgesnio proceso dalis.
Kuo pamokos dalyviams padeda „po darbo“?
T.R.: Bet ko mokydamasis dedi žinias tiek į karjeros taupyklę, tiek į asmeninę. Ypač mūsų srityje – negali juk būti beprotiškai kūrybingas savo profesijoje ir siaubingai nekūrybingas likusiame gyvenime. Tikiu, tai susiję. Juk viena pagrindinių kūrybingumo sąlygų yra smalsumas, noras plėsti matymo lauką. Taigi mokymasis šiuo atveju reiškia visapusišką tobulėjimą. Edukacijoje sudėtinga pasakyti, kur baigiasi profesija ir prasideda laikas po darbo. Perfrazuojant poetą Aidą Marčėną, į vidų augantis žmogus visuomet turės, ką duoti kitiems. Emocinis krūvis šioje srityje itin didelis. Mokytojas – itin atsakinga ir sudėtinga specialybė. Palyginčiau net su chirurgais, kurių rankose yra gyvybės. Mokytojų rankose yra gyvenimai.
Prisiminkite savo laiką mokykloje. Ar išskirtumėt bent po vieną pedagogą, kuriam esate dėkingi už tai, kokie esate dabar?
T.R: O, ne (juokiasi)!
K.S.: Prisimenu įspūdingą matematikos mokytoją. Jis, tiesą pasakius, turėjo įtakos tam, kad stočiau mokytis klasikinės filologijos. Pitagoro teoremą, Euklido geometriją jis pristatydavo kaip stebuklus, įvykusius Graikijoje. Pitagorizmo žavesys tas, kad pasaulio prigimtis susiejama su skaičiais. Tai apsvaigina – graikai buvo pamišę dėl tokių dalykų. Taip pat diskutuodavome pamokose apie paraleles tarp režisieriaus Pier Paolo Pasolini ir matematikos... Taigi, vienas kūrybingiausių mano mokytojų buvo matematikas, išmokęs visų pirma požiūrio į savo discipliną, pristatęs, kiek joje esama turto. Turtas šiuo atveju yra sąsajos, kurios paverčia žinias lengvai suvaldomu dalyku. O tada teoremos pasirodo kaip jau šalutinis suvokimo produktas, leidžiantis, pvz., suprasti, kaip nuostabiai mąstė graikai.
T.R.: Mokiausi Šeškinės vidurinėje, kaip galite įsivaizduoti, sostinės paraštėse. Ten gyvenau, man labai patiko – ne tiek dėl mokyklos, kiek dėl draugų. Mokyklos iš esmės nekenčiau. Tai buvo prastas etapas mano gyvenime. Mokiausi vidutiniškai, patyriau daug streso, sunkiai sekdavosi susikaupti – ne tas man rūpėjo. Ir staiga vieną dieną į mūsų klasę įėjo naujas anglų kalbos mokytojas amerikonas – įsivaizduokite, ką tai reiškė laikais, kuriais dar nebuvo interneto ir beveik nesimatė užsienietiškų automobilių. Tik vėliau sužinojau, kad jis buvo misionierius, atvykęs skleisti tikėjimo. Visgi, tai jo pamokose neatsiskleidė. Buvome „apakę“ nuo jo gyvybingumo, noro susikalbėti visomis prasmėmis, galinčio ir leidžiančio juokauti. Laukdavome jo pamokų, nes jų metu nejausdavome mokymosi kupros, kaip įprastai. Palyginčiau tai su jausmu pirmąkart pradėjus naudotis internetu. Ar su vakarietiška kramtoma guma.
