aA
Kartais atrodo kad šokėjo Mariaus Pinigio paroje yra daugiau nei 24 valandos, o galvoje sukasi tūkstantis ir viena mintis. Auksinio scenos kryžiaus laureatas kuria šokio spektaklius, užsiima judesio edukacija ir daug dėmesio skiria visapusiškai šiuolaikinio šokio sklaidai Lietuvoje ir užsienyje. Prieš keletą metų Marius su bendraminčiais Mariumi Paplausku ir Andriumi Stakele įkūrė „Nuepiko“ (Marius Pinigis, Andrius Stakelė, Adrian Carlo Bibiano, Arūnas Mozūraitis) šokio trupę, jau spėjusią pagarsėti kaip drąsią ir eksperimentų nesibodinčią (dabar jau) keturių vyrų šokėjų kompaniją. Būtent šioje trupėje pastaruoju metu skleidžiasi kūrybinė Mariaus mąstysena. Apie ją, trupės filosofiją, pastarųjų metų pokyčius ir iššūkius, keliones po Lietuvos regionus ir ateities planus kalbėjomės su Mariumi.
Marius Pinigis
Marius Pinigis
© Sebastijono Petkaus nuotr.

Šiuo metu „Nuepiko“ vardas skamba kone visur. Kuo gyvenate ir kvėpuojate šį rudenį?

Dabar kvėpuojame ne vienu, o keliais kontekstais. Bene svarbiausia šiuo metu yra šokio spektaklio „Perdegimas“ sklaida Lietuvoje. Ją finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Taip pat pamažu ruošiame naują spektaklį pavadinimu „Niekur, bet ne čia“, kuriame per judesį kalbame apie savotišką limbo būseną. Šio spektaklio kūrybinė komanda bus kiek didesnė nei mums įprasta. Spektaklyje šokame drauge su „Nuepiko“ senbuviais Andriumi Stakele ir Carlo Bibiano, bei nauju trupės nariu Arūnu Mozūraičiu. Be to, spektaklio idėjas plėtoti mums padeda gerai žinomi šokėjai Mantas Stabačinskas ir Vilma Pitrinaitė. O scenografas Aistis Lansbergas kuria scenografiją. Spektaklio premjera turėtų įvykti gruodį.

Greta viso to dirbame ir prie kiek mažesnių projektų. Aš su Andriumi dirbu prie būsimo solinio spektaklio „Per kūną“. Tai darbinis pavadinimas, kuris dar gali kisti. Nuolat kinta ir pati spektaklio tema. Spektaklyje kalbu apie norą įsikūnyti į save, kuris kartais tampa sizifišku darbu. Spektaklio fragmentą neseniai pristatėme Naujojo Baltijos šokio festivalyje. Tačiau dar labai daug eksperimentuojame. Spektaklis dar tikrai kis. O Carlo su Arūnu neseniai dalyvavo Kauno miesto kamerinio teatro rengiamame konkurse sukurti spektaklį jaunimui. Savo darbo vaisius pristatė festivalyje „Išeities taškas“. Galbūt atsirasiančio spektaklio pavadinimas „Pakankamas atstumas“. Aš su Arūnu taip pat neseniai grįžome iš Klaipėdos, kur dalyvavome vieno kur kas didesnio projekto kūrybiniuose procesuose. Kalbu apie spektaklį „Mikado“. Jį rengia „Kaunas 2022“, Šeiko šokio teatras, „Nuepiko“ ir choreografai iš Italijos Vittoria de Ferrari Sapetto bei Andrea Valfrè. Projekte iš viso dalyvauja 16 šokėjų. Dalis jų užsieniečiai. Šis projektas kitąmet bus pristatytas „Kaunas 2022“ programos rėmuose. Scenoje kažkuriuo momentu pasirodys ir bendruomenių atstovai.

Mikado repeticija
Mikado repeticija
© E.Sabaliauskaitės nuotr.

Be to, turime keletą idėjų naujiems, nebūtinai sceniniams spektakliams. Norėtume sukurti spektaklį berniukams. Ne paslaptis, kad šokis dažnai suprantamas kaip „mergaitiška“, ne „vyriška“ profesija, arba kaip profesija iš kurios negalima užsidirbti pragyvenimui. Mūsų trupė išskirtinai vyriška. Kai prie trupės prisijungė ketvirtas narys – Arūnas, neišvengiamai sulaukėme klausimų, ar specialiai buriame vyrišką trupę. Tiesa ta, kad taip tiesiog susiklostė. Tačiau mums tai pasirodė įdomu.

Norėtume parodyti berniukams pavyzdį ir šokį pristatyti kaip profesijos galimybę. Be to, šiuolaikinio jaunimo fizinis aktyvumas drastiškai sumažėjęs ir labai primityvus, dažnai apsiriboja kūno kultūros pamokomis, kurios ne visada atliepia šiuolaikinio žmogaus poreikius. Mąstome pastatyti šokio spektaklį mokiniams, šokti jį mokyklų sporto salėse. Net neabejoju, kad tai būtų įdomu daugeliui.

Pastarieji pora metų trupei buvo kupini pokyčių. Trupę paliko Marius Paplauskas, su kuriuo vėliau sukūrėte šokio filmą „Perdegimas“, prisijungė šokėjas Adrian Carlo Bibiano, o dabar ir Arūnas Mozūraitis. Ką į jūsų vyrišką komandą įneša visi šie pokyčiai?

Šie pokyčiai nutiko dėkingu metu – per pandemiją. Galėjome reflektuoti, kur kiekvienas esame kaip žmogus ir kaip kūrėjas. Marių su sprendimu palikti trupę ir toliau keliauti pasirinktu kūrybiniu keliu pasveikinome. Pastaruosius porą metų buvo akivaizdu, kad video menas yra jo sritis, kad ir kaip jis myli šokį. Nors Marių išlydėjom, mūsų bendradarbiavimas nenutrūko: į ekranus perkėlėme šokio spektaklį „Perdegimas“ kurį prieš porą metų statėme kartu su pačiu Mariumi. Turim ir daugiau idėjų kūrybiniam bendradarbiavimui. O ir kaip šokėjui jam „Nuepiko“ durys visada bus atviros.

Išėjus Mariui kaita buvo natūrali. Carlo jau seniai norėjome pakviesti prisijungti prie trupės. Jautėme poreikį į komandą įnešti šiek tiek ugnies, mat prieš pandemiją buvome kiek įsispaudę į kampą. Marius daug laiko skirdavo filmavimams, Andrius – muzikai. Vien šokyje gyvenau tik aš. Buvo sunku įgyvendinti idėjas. Kadangi Carlo, kaip ir aš, dirba tik su šokiu, kaip trupė dabar galime daugiau dėmesio skirti šokio dirbtuvėms, judesio edukacijoms. Carlo puikiai įsiliejo ir į „Perdegimą“, įnešė į spektaklį naujų spalvų.

O Arūnas pastarąjį sezoną šoko Kauno šokio teatre „Aura“, tačiau iki tol geriau buvo žinomas kaip gatvės šokio kovų šokėjas, daug dirbo gatvės šokio bendruomenės labui, siekdamas kelti jos lygį ir tarptautiškumą. „Auroje“ jis tapo scenos žmogumi, veda šokio dirbtuves, daug dirba su bendruomenėmis. Atsitiktinai susipažinome su juo vienoje šokio stovykloje. Labai natūraliai pasiūlėme prisijungti prie mūsų trupės. Pamažu tą jis ir daro.

Jūsų trupėje labai gražus horizantalumas. Nėra visaapimančio hierarchinio balso, kuris nuspręstų, kokias idėjas tyrinėsite ar koks bus judesys. Kaip atsirenkate idėjas, kurias įgyvendinate kaip trupė?

Horizontalumas – pagrindinė mūsų vertybė. Tačiau ją puoselėti nėra paprasta, nes tenka tolygiai pasidalinti atsakomybę. Mes visi nemažai veikiam ne tik trupės rėmuose, todėl kartais reikia to vieno viską suvienijančio balso. Vis tai sau primenam. Esame ir šokėjai, ir vadybininkai. Tai nėra lengva, bet mums visiems vienodai rūpi apie ką yra mūsų trupė.

Marius Pinigis
Marius Pinigis
© E.Sabaliauskaitės nuotr.

Temos, kurias plėtojame kūryboje, atsiranda natūraliai, būnant kartu: diskutuojant ar „bajeruojant“. Apskritai buvimą kartu pradėjom nuo spektaklio „(g)round zero“. Tuomet dar nė nebuvo trupės. Idėja kilo mums su Mariumi [Paplausku]. Kasdien kėlėm vienas kitam iššūkius, kuriuos vėliau perkeldavome į sceną. „(g)round zero“ labai natūraliai įkvėpė „Perdegimą“. Jautėme, kad norime kalbėti apie nuolatinį bėgimą, nuovargį, nors pradžioje nė nežinojome, kaip tai pavadinti. 2018 m., kada pradėjome dirbti šia tema, pats „perdegimo“ terminas dar nebuvo plačiai paplitęs. Ir staiga, 2019 m. apie „perdegimą“ pradėta kalbėti labai plačiai: buvo leidžiamos knygos, tinklalaidės, rašomi straipsniai.

Net ir mano jau minėta idėja kurti spektaklį berniukams išsirutuliojo labai natūraliai, prie trupės prisijungus naujam nariui. O gal ir neseniai praūžusios Olimpinės žaidynės tam turėjo įtakos. Galų gale, fizinio aktyvumo tema tampa vis aktualesnė, todėl savaime vis dažniau visi apie ją šnekame. Kartais naujos idėjos atsiranda reaguojant į vieną ar kitą atvirą kvietimą. Svarbu būti atviriems, momente, ir nedaryti nieko priverstinai. Taip atsiranda išlauktos idėjos.

Akivaizdu, kad „Nuepiko“ veikloje svarbus edukacinis dėmuo. Ilgainiui šokio ir judesio edukaciją papildėte diskusijomis apie šokį prieš spektaklius. Be to, jau antrą rudenį su šokio spektakliu „Perdegimas“ lankotės įvairiuose, ne tik didžiuosiuose, Lietuvos miestuose. Kodėl jums svarbi šokio edukacija? Ir ką atrandate užsiimdami ja Lietuvos regionuose?

Vien didmiesčiuose spektaklio sklaidos daryti neapsimoka nei finansiškai, nei dėl pačios sklaidos. Kiekviename didžiajame Lietuvos mieste spektaklį galima parodyti po vieną, du kartus ir gastrolės – baigtos. Be to, didmiesčiuose viskas kiek nuspėjama. Žiūrovų čia susirenka visuomet, belieka ateiti, parodyti spektaklį, nusilenkti ir išeiti. Auditorija čia daugiau mažiau pažįstama su šiuolaikiniu šokiu. Net jei dar nėra matę, tikrai yra bent girdėję, kas tai yra.

Mes galime būti įrankiu ugdyti pilietinę, kritiškai mąstančią visuomenę, kuri geba įvairius reiškinius interpretuoti pati, ne tik priimti informaciją gaunamą žiniose, kurios dažnai yra labai negatyvios. Kultūros, meno misija ir yra reflektuoti tam tikrus gyvenimo reiškinius, kartais juos gal kiek sutirštinant, tačiau estetiškai. Todėl žmonės stebėdami meną gali ir atsipalaiduoti ir atsitraukti nuo savo žinojimo. Man tai atrodo svarbu, nepriklausomai, ar kalbėtume apie didmiesčius, ar apie mažesnius miestus. Pastaruoju metu vis dažniau nešu žinutę, kad mažesniuose miestuose nereikia rodyti tik tai, kas smagu, kaip dažnai manoma. Nebūtina kurti lengvą pramogą norint, kad susirinktų daugiau žiūrovų. Tuomet neįvyksta tikroji meno sklaida.

Prieš kelerius metus Lietuvos šokio informacijos centras ir Šiuolaikinio šokio asociacija inicijavo projektą, kurio metu aplankė kone visus Lietuvos kultūros centrus. Juose pasakojo apie save ir apie šiuolaikinio šokio bendruomenę, ieškojo partnerių, tyrinėjo erdves ir taip kūrė kūrybinį tinką, kad būtų galima į regionus atvežti kokybišką meninį turinį. Projekto metu aplankyta per šešiasdešimt kultūros centrų. Vienur žmonės kraipė galvomis, kitur labai džiaugėsi naujomis galimybėmis. Taip gimė projektas „PROmetėjas“, kurio rėmuose mažesniuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose vyksta šiuolaikinio šokio spektakliai, rezidencijos ir edukacijos. Menininkai pasakoja ką veikia, kaip kuria. Mažesniuose miestuose labai svarbus pasitikėjimas. Štai, kad ir „Perdegimas“. Iš pirmo žvilgsnio atrodo sudėtingai. Tačiau, pažinus spektaklyje šokančius šokėjus, žiūrovams paprasčiau susitapatinti su tuo, kas vyksta scenoje. Dėl to ir svarbios diskusijos prieš spektaklius. Jų dėka galime pasigilinti į tam tikras problemas.

Mažesniuose miestuose reikia kur kas daugiau įdirbio. Ir logistiškai tai nėra paprasta, juolab, kad esame nepriklausoma trupė. Kaskart sėdam į porą automobilių ir leidžiamės į kelią. Patys rūpinamės įvairiomis techninėmis smulkmenomis. Tačiau tai gražina prie tikrųjų, moljeriško teatro ištakų.

Minėjai, kad soliniame spektaklyje, kurį dabar statai, kalbi apie sizifišką žmogaus prigimtį. Prancūzų egzistencialistas Albert Camus kvietė Sizifą įsivaizduoti laimingą. Kaip Sizifą matai tu?

Panašiai, kaip ir kuriant „Perdegimą“, klaidžioju kažkur aplink tai, ką šiame spektaklyje noriu pasakyti. Lyg ir žinau apie ką kuriu, bet dar negebu to įvardinti. Dirbu lėtai. Nusprendžiau spektaklį kurti dalimis. Vis atsitraukdamas ir iš naujo permąstydamas tai, kas jau sukurta. Kartais, praėjus šiek tiek laiko, aiškiai matyti, ką reikia išvalyti.

Pandemijos pradžioje turėjau daugiau laiko atsigręžti į save, pamėginti suprasti, kas esu, kokie jausmai gyvena mano viduje, kodėl kartais jaučiu kažkokį erzelį arba jaučiuosi nepilnas. Žmogus vis kažko ieško. Man, pavyzdžiui, visada labai svarbios buvo vidinio herojaus paieškos. Todėl pradėjau gilintis į daugelį dalykų: vaikystę, santykius su tėvais ir kitais žmonėmis. Aš esu kinestetinis žmogus, todėl atsakymų į man rūpinčius klausimus ieškau per judesį. Ilgainiui man pradėjo atrodyti, kad aš pats kaip Sizifas. Vis ridenu, ridenu tą savo akmenį. Ir vis grįžtu į pradžios tašką. Man tai pasirodė įdomi tema. Pamaniau, kad mes visi savyje turime tam tikro sizifiškumo.

Įdomu, kad beveik visą karantino laikotarpį automobilyje su savimi prasivežiojau vieną šokio dangos ritinį, nes galėdavau jį pasitiesti bet kur bet kada ir šokti. Ta danga man pasirodė it koks akmuo. Taigi, galvoje nusėdo metafora. Šokis man vienu metu yra ir saviraiškos forma, ir akmuo, kurį nepaliaujamai ridenu į kalną.

Dar nežinau, ar tai, ką ruošiu, tikrai taps sceniniu spektakliu. Mokausi būti momente, matau tai kaip asmeninę praktiką. Bet tikiuosi, kad ir spektaklis iš to gausis. Niekada nesu šokęs solinio spektaklio. Tai tam tikra akistata su savimi. Tame daug sizifiškumo. Reikia nuolat rasti vidinės motyvacijos ir stiprybės su savimi dirbti.

Trupės rėmuose vis randate būdų kalbėti kiekvienam jūsų asmeniškai rūpimais klausimas, tačiau tuo pat metu nesiliaujate gvildenę ir labai universalių temų. Vasarą dalyvavote rezidencijoje Lvove, Ukrainoje, kur su vietiniais šokėjais per judesį tyrinėjote modernistinės architektūros paveldą. Papasakok apie tenykštes patirtis.

Mums,kaip trupei tai buvo žingsnis į priekį. Lietuvoje apie modernistinę architektūrą meninėmis priemonėmis kalbama daug. Tačiau dažniausiai iš tiesų kalbama apie save ir savo santykį su aplinka, o ne apie architektūrą. Todėl aplinka dažnai tampa tik fonu. Rezidencijos Lvove metu stengėmės elgtis priešingai, labiau susitelkti į pačią architektūrą, jos laikmetį ir principus, mažiau galvoti apie save. Dirbome Lvovo profsąjungos rūmuose. Svarstėme, kaip galime padėti pastato architektūrai atsiskleisti vietinių žmonių akyse.

Modernizmo laikotarpiu dizaine įvyko daug lūžių, už kurių glūdi ištisa pasaulėžiūra. Kadaise Kaune priimta kaip pernelyg šiuolaikiškas svetimkūnis, dabar modernistinė architektūra yra svarbi mūsų tapatybės dalis. Jai skiriame daug dėmesio, puoselėjame ją. Lvoviečių santykis su modernizmu kitoks. Modernistinę architektūrą į Ukrainą atnešė lenkai. Lvovas Ukrainos ir Lenkijos kontekste yra kaip Vilnius Lietuvos ir Lenkijos kontekste. Todėl lvoviečiai natūraliai jaučia šiokią tokią atmetimo reakciją. Norėjome parodyti jiems modernizmą iš architektūrinės pusės. Dirbome labai ribotoje erdvėje, 8-9 aukštų laiptinėje. Tuos laiptus reikėjo kažkaip įdarbinti. Tam turėjome savaitę. Dažnai susitikdavome su vietos kultūros žmonėmis ir modernizmo specialistais, tačiau bandėme atsiriboti nuo žinių ir kaip menininkai pajausti erdvės fiziškumą. Norėjosi sukurti duetą su sienomis ir laiptais. Šokį padaryti vertėju, ne okupantu. Atkreipti dėmesį į išplanavimo sprendimus, pakelti akis į viršų. Kadangi modernizmo laikotarpiu liftai buvo rengiami laiptinių viduryje (iš jų perkelti kitur tik sovietmečiu), norėjome išgauti nuolat tarp laiptų kylančio ir besileidžiančio lifto jausmą. Andrius sukūrė tobulai prie erdvių derančią muzikinę atmosferą.

Šokome su trimis vietiniais šokėjais iš Ukrainos. Suteikėme jiems įkvėpimo šokti ne tik ant scenos. Lvovo šokio bendruomenė kol kas dar nėra taip labai linkus eksperimentuoti kaip mes Lietuvoje. Pas mus visko vyksta daugiau, esame ragavę visokių tarpdisciplininių dalykų. Lvove viskas kiek kitaip. Mes iš scenos persikeliame į alternatyvias erdves, žinoma, ne vien eksperimentuodami, bet kartais tiesiog dėl to, kad neturime galimybės šokti scenoje, ypatingai, kai kalbame apie nevyriausybinį sektorių. Tačiau peržengus savo nežinojimus, scena pasidaro tik viena iš galimybių. Šiuolaikinis menas apskritai pasidarė chameleonu. Yra konvencinė pusė, bet kuo toliau, tuo labiau veiksmas vyksta visur. Vakarų Europoje tai nėra naujas reiškinys. Šių galimybių nereikėtų praleisti.

Galimybių atsirandančių iš ne galimybių ir vis didėjančios drąsos?

Taip. Scenoje jautiesi saugus, nes yra elementų, už kurių gali pasislėpti, pavyzdžiui, už šviesų ir dekoracijų. O kai viso to neturi, tenka mąstyti, ką gali padaryti iš savęs. Be to, rodant spektaklį atviroje erdvėje, atsiranda daugybė faktorių, kuriuos sunku sukontroliuoti. Todėl natūralu, kad žiūrovų dėmesys bus mažiau koncentruotas, spektaklį lydės kitokia estetika, bus sunku pasislėpti nuo gamtos stichijų. Tačiau taip gali atsirasti labai gražių dalykų. Kai kurie menininkai ilgainiui pradeda kurti tik atvirose erdvėse, susikuria tam tikrą algoritmą. Kartais tai pasiteisina, kartais – ne. Tačiau bet kuriuo atveju, turi būti pasiruošęs sudegti.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

URM pirkimas už daugiau nei 1,5 milijono baigėsi teisme: su švedų įmone kilo rimtas konfliktas (4)

Užsienio reikalų ministerijai iš užsienio įmonės nutarus įsigyti biometrinių duomenų...

Siūlo apriboti baltarusiškų cigarečių įsivežimą: slepiančius baustų kaip kontrabandininkus (1)

Baltarusijai palengvinus procedūras Lietuvos gyventojams patekti į šią šalį, pastebime, kad...

Karas Ukrainoje. Karo analitikai įvardijo, kokius Ukrainos veiksmus Rusija dabar laiko didžiausia grėsme Zelenskis: nauja savaitė gali būti sunki, Rusija vėl rengia smūgius

Rusijos kariuomenė supranta, kad Ukrainos kariai gali kirsti Dnieprą ir pradėti kontrpuolimą...

Jurgita Grigaitė

Teisininkas atsako: ką daryti, jei kaimyno medis užstoja saulės kolektorius, bet kaimynas nesutinka jo nupjauti? (1)

Ne vienam, turinčiam žemės sklypą, norisi kuo gražiau jį apželdinti, pasisodinti vaiskrūmių,...

Mokslininkai skelbia naujo tyrimo apie COVID-19 rezultatus: sirgę daugiau nei kartą – privalo suklusti

Neseniai JAV mokslininkai atliko didelio masto tyrimą – aiškinosi, kaip pakartotiniai...

Žiemiški orai iš Lietuvos niekur nesitrauks: nurodė, kur sniego iškris daugiausia

Pirmadienio dieną orai šalyje išliks debesuoti, pragiedrulių nelaukiama. Rytą sniegas kris...

Macijauskas išaiškino, kada geriausia investuoti į akcijas: tai antras toks kartas per 40 metų

Šiuo metu daugelis neramiai stebi investavimo galimybes, nes pastaruosius 12 mėnesių matome...

4 km gylyje ledu padengtame Arkties vandenyne – mokslininkus apstulbinę reiškiniai: tokie procesai vyksta ne tik Žemėje

Naujo tyrimo rezultatai rodo, kad atokioje Žemės vietoje, po vandeniu, esančios sąlygos yra...

5 priežastys, kodėl šaltuoju sezonu priaugame svorio: kaip tai kontroliuoti

Kai už lango žvarbus oras ir anksti temsta, dažnam nelieka nieko kito, kaip tik užpildyti šaltojo...