Rūta šiuo metu nedirba – laukiasi antrosios atžalos. Jauna mama sako, jog augindama pirmąjį vaiką, dvimetį sūnų Uvį, didžiausią dėmesį ji skiria ne teorijai ir knygoms, o praktikai. Tiesa, nors pora savo sprendimo iškeisti miestą į kaimą nesigaili, pripažįsta, kad įsitvirtinti ir gyventi čia nėra labai lengva, o šiuo metu labiausiai jiems, kaip patys sako, trūksta draugų šurmulio. Apie drąsų sprendimą palikti miestą ir gyvenimo kaime ypatumus kalbame su Rūta.
- Kaip sumanėte iš Vilniaus persikraustyti gyventi į Pasvalį?
- Abu esame kilę iš kaimų. Kai pradėjome gyventi kartu, po mėnesio Žygis man pasipiršo, išsikraustėme į kaimą, radome būstą, įsikūrėme ir susituokėme. Viskas įvyko labai greitai, nuosekliai, per kelis mėnesius.
Pasvalyje gavau darbą kultūros namuose, buvau direktoriaus pavaduotoja, tad gana greitai išvažiavome iš sostinės. Po mėnesio per skelbimus internete pavyko rasti trobą, staigiai nusprendėme pirkti ir įsikurti. Toks buvo mūsų pačių pasirinkimas.
- Kokia buvo įkurtuvių pradžia?
- Pirmiausia atsivežėme savo šuniuką. O didesnio plano nebuvo, pirmiausia norėjome pasirengti vestuvėms – neturėjome laiko rūpintis kitais reikalais.
Žinoma, pasodinau daržą. Man mama visą laiką sakė, kad pirmas daržas gyvenime būna geriausias ir derlingiausias. Iš pradžių buvo tikrai neblogai, bet vėliau lysvės užėjo piktžolėmis, nes visai neturėjome laiko prižiūrėti.
- Kaip jus pasitiko vietos bendruomenė?
- Mums itin įsiminė Užgavėnės. Pasikvietėme draugų, persirengėme ir patraukėme į kaimą dainuodami. Pasirodo, bendruomenė irgi buvo sumaniusi užgavėniauti. Susitikome, susijungėme ir šventėme kartu.
Jautėme, kaip žmonės džiaugiasi, kai ėjome per namus. Pasirodo, kad ši persirengėlių eitynių tradicija jau beveik pradingusi, kai kuriose sodybose net ir blynų nebekepa. Tad mūsų šventė visus labai įtraukė.
Bendruomenė atkreipė dėmesį, kad po daug metų kaimas vėl atgijo, linksminasi. Žmonės mus minėjo geru žodžiu. Žygimantas dabar priklauso bendruomenės tarybai. O aš prisijungsiu, kai pagimdysiu.
- Kodėl nusprendėte palikti Vilnių?
- Norėjome pradėti kitokį gyvenimą. Vilniuje praleidau apie penkerius metus, bet taip niekada ir neprisitaikiau prie ankšto kartoninio buto, kuriame galėjau girdėti, kai kaimynai pučia nosį ar kosėja. Man nepatiko per vakarienę jausti kitų žmonių gyvenimo nuotrupas, į asmeninę zoną įsileisti svetimus garsus ir rūpesčius. Labai norėjome turėti vietą tik sau. Juk visų namai turi savo kvapus – norėjome kurti ir jausti savo namų kvapą.
- Prie ko buvo sunkiausia priprasti, kai apsigyvenote kaime?
- Žygis sako, kad prie tamsos, bet ne. Daug sunkiau įprasti gyventi be draugų šurmulio, nes draugai ir bendravimas yra mūsų kraujas. Vienas mėgstamiausių užsiėmimų dar gyvenant Vilniuje man buvo atradinėti draugus.
Jeigu šiandien galėčiau atsukti laiką atgal, vieni į kaimą nevažiuotume – susirastume bent vieną šeimą ar kokį draugelį su bendrais interesais, kuris irgi persikeltų gyventi į kaimą.
Aš nesakau, kad kaime neturime draugų – aplink yra labai daug puikių žmonių, su kuriais bendraujame, tačiau kartais trūksta įvairovės, kitokios pasaulėžiūros, dinamikos. Gyvendami Vilniuje turėjome labai daug veiklų, susikūrėme savo pasaulį, didelį socialinį ratą, ir staiga nuo jo pabėgome į vadinamąją idilę.
Iš pradžių draugai dažnai lankydavo, susipažino su mūsų aplinka, buvo labai smagu. Tačiau vėliau apsilankymai išretėjo – visi kuria savo gyvenimus, draugės gimdo pirmuosius vaikus, turi savų rūpesčių.
Dabar supratome, kaip mums trūksta aktyvaus, šilto šurmulio, nuolatinio bendravimo ir santykių. Nuolat kalbiname draugus, kad atvažiuotų gyventi į kaimą, prisijungtų prie bendruomenės, nes sodybų, kuriose galima jaukiai įsikurti, aplink tikrai daug.
- Esate jauni tėvai. Kaip sekasi auklėti mažąjį šeimos narį?
- Jauni? Aš gimdžiau būdama 25-erių. Žygimanto motina tokio amžiaus susilaukė trečio vaiko.
Uvis mėgsta bendrauti su žmonėmis, jų nebijo – galbūt todėl, kad ir mes esame atviri. Skatiname vaiką pažinti pasaulį. Tarsi instinktyviai jaučiu, kas mano vaikui geriausia. Visų pirma vadovaujuosi širdimi, o ne vadovėliais. Šeima mums yra didžiausia vertybė.
Mūsų gyvenime viskas išeina labai natūraliai, gana greitai: draugystės pradžia, vestuvės, vaikai, sprendimas gyventi kaime. Beje, kiekvienam atskirai buvo kilę minčių važiuoti gyventi į kaimą.
- Gyvenate kaime, mėgaujatės kiekviena diena: kepate duoną, sūnus vaikšto basas po žolę, grojate ir dainuojate – puoselėjate folklorą, tautinį paveldą. Kam visa tai jauniems žmonėms?
- Noriu, kad mano vaikai turėtų šį folkloro palikimą. Man atrodo, kad atliekame didelį darbą, nors mums kultūrinė veikla nėra darbas – mes tiesiog tuo gyvename, jaučiame gilią prasmę. Mes gyvename folkloru. Pavyzdžiui, aš gimiau iš folkloro – mano tėvukus būtent folkloras suvedė į porą.
Nuolat mąstau, ką mes ir kiti žmonės darome dėl to, kad galėtume gerai gyventi čia ir dabar, kad nenorėtume išvažiuoti. Be abejo, rudenį turbūt visiems būna darganotų minčių, kad reiktų kažką daryti kitaip, galbūt kažkas negerai... Bet tada susimąstau, kas mus laiko kaime, ką mes padarėme, kad čia būtų gera gyventi.
Atrodo, kad sprendimas išvažiuoti – paprastas, patogus pasirinkimas. Tačiau naivu galvoti, kad išvažiavus, suradus naują vietą viskas bus gerai. Nevynioju visko į cukraus vatą, yra sunku, kaime trūksta ir pinigų, ir darbo nėra, tad paprasta būtų tiesiog pabėgti. Tačiau nedrįstu išvažiuoti kol nepasistengiau, kad man ir čia būtų gerai.
- O ką jūs darote, kad čia būtų gera?
- Dirbame, gyvename tam, kad plėstume savo folklorą po pasaulį. Antai piešiu tradiciniais raštais, regis, noriu, kad viskas aplink būtų jais išpiešta, kiti žmonės atrastų šias kibirkštis, kad tautinis lietuvių paveldas keliautų tolyn gyva forma ir kiekvienas galėtų prie to prisidėti.
Juk folkloras smarkiai nukentėjo per sovietmetį, kai buvo įspraustas į rėmus, išklaipytas – žmonėms skleidžiamas klaidingas savo šaknų suvokimas. Noriu, kad mano vaikams folkloras būtų natūralus, artimas, gyvas ir vertingas palikimas.
- Dėkoju už pokalbį.
Projektas „Karta 25“ suteikia sceną nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai kartai, nuo kurios pasirinkimų priklauso, kokia Lietuva bus rytoj. Tai istorijos apie žmones, augusius kartu su laisva šalimi, jų tikslus, užsiėmimus ir požiūrį į gyvenimą, darbą, karjerą, tobulėjimą. Projekto viešinimą palaiko prekybos tinklas „Maxima“.
