Projekto „Pasakų Kalėdos“ tikslas - paskatinti tiek tėvus, tiek pačius vaikučius skaityti. Skaitymo nauda yra neišmatuojama. Skaitymas didina laimės jausmą, mažina stresą, stiprina motyvaciją siekti tikslų, ugdo iškalbą bei pasitikėjimą savimi, empatiją. Vytautas V. Landsbergis taip pat dalinasi savo mintimis apie skaitymą ir meilę knygoms.
- Kada atradote knygą?
- Knygos turbūt neįmanoma atrasti arba prarasti, ji visą laiką egzistuoja, pildosi, įtraukia tave tiesiogiai arba netiesiogiai. Visi esame žmonijos sugalvotų istorijų, mitų ir istorijų įkaitai ar net padariniai. Pasakos, Šventas raštas - net ir neskaičius jų, jie veikia, modeliuoja ir yra mums žinomi. Bent jau kolektyvinės sąmonės pakraštėliuose.
Ta prasme noriu pasakyti, kad ir knygos mano gyvenime visų pirma atsirado sakytine forma - senelių ir tėvų sekamos, o dažnai ir čia pat vietoje kuriamos, pritaikius senų pasakų klišes ar sukuriant naujas, pagal pasakų klausytojo poreikius, prikrėstas tos dienos šunybes etc.
O konkrečios knygos atsiranda, kai tėvai vaiką pasisodina ant kelių ir pradeda vartyti kartu knygą bei skaityti. Kokia tai buvo pirmoji knyga, nelengva prisiminti. Vytės Nemunėlio „Meškiukas Rudnosiukas“ - tikrai viena iš tų.
- Ar vaikystėje Jums skaitydavo tėveliai, seneliai?
- Skaitydavo ir tie, ir tie. Geriau prisimenu netipiškus atvejus - kaip mama mane moko rusų kalba skaityti iš senu rusišku šriftu atspausdintos „Murzilkos“, turbūt iš Sibiro tremčių parsivežus buvo. Dar prisimenu, kaip močiutė Agnė, su kuria eidavom Gerosios Vilties gatvėn į parduotuvę pirkti kukurūzų už 15 kapeikų, vis sekdavo tą pačią „Gulbę karaliaus pačią“. Ar aš pats vis tos pačios prašydavau, ar kaip ten buvo - bet kukurūzai iki šiol man susiję su „Gulbe karaliaus pačia“. Ją žinojau atmintinai, bet vis tiek norėdavau dar kartą pasitikrinti, o ir močiutė kartais pridėdavo „versijos atnaujinimų“. To paties teksto kartojimas daugybę kartų nėra blogai.
- Ar prisimenate vaikystėje savo „draugystę" su pasakomis, knygomis, istorijomis? Kaip dažnai skaitydavote?
- Gana anksti atsirado poreikis daug skaityti pačiam, ypač vakarais prieš miegą. Juolab, televizorius mūsų namuose atsirado, kai buvau jau kokių 13-os ar 14-os, tad visi jaunystės susirgimai ar blogi orai buvo lydimi intensyvaus skaitymo lovoje. Tėvo biblioteka didelė, tad montekristus esu surijęs daugybę kartų.
Kitas pomėgis - pasakoti istorijas, sekti draugams, netgi įtikinamai pameluoti - irgi buvo toks „žanras“ nutikęs. Savo gėdai reikėtų prisipažinti, kad sekdavosi, kol nebuvau sykį iššifruotas ir kiemo draugų pasmerktas. Beje, tą istoriją esu panaudojęs knygoje apie kiškį Pranciškų - būdamas gal septynių sugalvojau verslo planą, kad kiemo draugai su manim draugautų žymiai geriau, negu draugavo iki tol. Ir pasakiau jiems, kad mano tėtis kartais grobia vaikus, bet tik tuos, kurie nėra mano draugai. Draugystės koeficientas išsyk ženkliai šoko į viršų, bet kažkas paskui išdavė savo tėvams, tie perdavė maniškiui ir mano „draugų gelbėtojo“ karjera nutrūko. Bet tėvas ačiūdie nebaudė, tik pasiūlė kitąsyk fantazuoti ne apie tikrus žmones, o apie kiškius, lapes. Sakė, kad tuo būdu „meluodamas“ galiu pasiekti žymiai daugiau. Taip ir nutiko po kokių dvidešimties metų, kai pirmoji knygelė „Rudnosiuko istorijos“ buvo išrinkta geriausia metų vaikiška knyga.
- Kokią pasaką pasektumėte, paprašytas tai padaryti ekspromtu? Kokia pirmoji ateina į galvą?
Sekčiau iš to, kas tądien nutiko, arba iš pasiskolintos pašnekovo būsenos/jausenos, jei turėčiau klausytoją - tą dažnai ir darau su anūkais. Jei bus suirzęs ar suirzusi, tai būtinai apie irzlią princesę bus.
Dar toks netyčia kasdienis, dienoraštinis, o gal pasakų ar anekdotų žanras susiformavo, vadinu tai - „rudnosiukai“. Juos rašau savo Facebook paskyroje - dažniausiai iš visuomeninių ir psichologinių aktualijų. Bet dažniausiai tai - autotironijos pasekmė, pavyzdžiui anądien susirašė toks „rudnosiukas“ - „Gyvenimas ir negyvenimas”.
- Ar dažnai tenka sekti pasakas? Kam jas sekate?
- Turiu aštuonis anūkus, keturi jau išaugo iš pasakų amžiaus, bet keturiems dar pats tas. Turiu kur treniruotis.
- Ar svarbu puoselėti vaikų meilę knygoms?
- Svarbu visos geros patirtys. Net ir klaidos svarbu, jos gal net svarbiausia. O knygose gali saugiai mokytis iš kitų klaidų, nugyventi daugybę „svetimų“ gyvenimų tarsi savo. Tad knygos svarbu, kaip koncentruotos „mūsų“ patirties forma. Ir ypač smagu, jei pavyksta vaikų atžvilgiu nevartoti knygų priespaudos, prievartos - t. y. įtikinti vaiką, sudominti. Jei pajuntamas azartas.
Tačiau lygiai taip pats svarbu ir gamtos stebėjimas, žvaigždžių, sniego, tekančios saulės - buvimas gamtoje, nakvojimas ir keliavimas. Lygiai svarbu apsilankymas su vaikais pas sergančius ar kokią nelaimę patyrusius, pasirūpinimas jais. Kartais tai net svarbiau nei knyga.
Kviečiame visus skaityti ir saugoti prisiminus! Kurkite šventinę nuotaiką su „Pasakų Kalėdos“ kiekvieną vakarą nuo 20 val. per Delfi TV. Visą pasakų ir skaitovų sąrašą rasite ČIA.
Projekto organizatoriai: „Kalėdos sostinėje“ organizatorius Vilniaus kultūros centras, Vilniaus miesto savivaldybė, didžiausias naujienų portalas „Delfi“ bei Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Specialiai šiam projektui knygas bei jų ištraukas atrinko Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento specialistai.
