Nuo kokių patiekalų pradėti šventę
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos instituto vadovas prof. Rimantas Stukas teigė galintis pasidžiaugti, kad mūsų šventinės tradicijos po truputį keičiasi ir ilgo sėdėjimo prie vaišėmis nukloto stalo lieka vis mažiau. Esą taip perimami gerieji vakariečių pavyzdžiai, kai švęsti stengiamasi aktyviai, todėl ir laiko valgymui lieka mažiau.
Vis dėlto šventės metu maistas užima svarbią vietą. Paprastai jis būna labai įvairus – stalas nuklotas begale skirtingų patiekalų. „Tai nėra svarbu. Mūsų organizmas prisitaikęs virškinti įvairų maistą. Svarbiausia, į ką reikia atkreipti dėmesį, yra suvalgyto maisto kiekis“, - atkreipė dėmesį pašnekovas.
Lengva pasakyti, sunku padaryti. Kaip iš tiesų sustyguoti ilgą valgymo procesą, kad rytojaus dieną neturėtume problemų su virškinimu? Mitybos specialistas pataria nesustatyti ant stalo iš karto visų patiekalų. Pradėti reikėtų nuo lengvesnių užkandžių. Jiems labai tinka daržovių patiekalai, kuriuose vyrauja stambiamolekuliniai sudėtiniai angliavandeniai. Mat jie suteikia greitai įsisavinamos energijos, atsiranda šioks toks sotumo jausmas, todėl jau nebesinorės labai daug prisikimšti ir rimtesnio patiekalo.
„Be to, nereikia perkrauti ant stalo dedamų lėkščių – juk visi žino, kad jei kas nors liks alkanas, nueis į virtuvę ir įsikraus dar. Taigi reikia turėti omenyje, kad maisto yra ir bus, o stalas neturi nuo jo lūžti. Taip žmonės valgys po ne daug, bet daugiau laiko turės pokalbiui. Jei patiekalas gražus ir nori jį padėti visą, pavyzdžiui, įdaryta žuvis, ją galima padėti visą, bet pjaustyti plonais ir mažais gabaliukais. Jei žmogui reikės, jis įsidės antrą gabaliuką. Taigi visos porcijos turi būti nedidelės. Kas yra nedidelė porcija – kiekvienas įsivaizduoja savaip, bet kiekvienas tokį supratimą turi. Taip pat labai svarbu, kad ant stalo būtų paprasto tyro vandens. Mes nepakankamai įvertiname vandens naudą valgymo metu. Juk visi procesai vyksta vandenyje, todėl jo esant pakankamai geriau įmirksta maistas ir gerėja medžiagų įsisavinimas. Be to, vanduo padidina suvalgyto maisto tūrį, o sotumo jausmas ir ateina, kai dirginamos plečiasi skrandžio sienelės. Jei žmogus suvalgys mažą gabaliuką sauso maisto, skrandis bus pustuštis. Ir valgyti vis dar norėsis“, - patarė R. Stukas.
Taip pat svarbu, kad didelis maisto kiekis nebūtų suvalgytas iškart. Valgymo procesą geriausiai pratęsia bendravimas. Aišku, šiuo atveju labai svarbi pačio žmogaus nuostata nepersivalgyti. Kai maistas skanus, jo iš tiesų galima be saiko krautis ir krautis, tačiau juk persivalgius dingsta visas malonumas, kurį teikia maistas.
Su kokiu jausmu reikėtų pakilti nuo stalo
Pašnekovo teigimu, bene didžiausią pavojų mūsų skrandžiui kelia riebūs ir dėl to sunkiau virškinami patiekalai. Persivalgius tokio maisto labai didelė tikimybė, kad organizmo fermentai nesusitvarkys su maistu ir virškinimo procesas sutriks. Tokiu atveju jokio šventės malonumo nebelieka, nes žmogus kenčia dėl nemalonių simptomų pilve.
„Nuo persivalgymo gali paūmėti ir lėtinės virškinamojo trakto ligos, pavyzdžiui, sutrikti kasos funkcija. Dėl šios funkcijos sutrikimo, būna, žmonės ir į ligoninę patenka vien todėl, kad persivalgė sunkiai virškinamo maisto – pavyzdžiui, riebios mėsos, patiekalų, kuriuose daug gyvūninių riebalų. Kartais kasos funkciją sutrikdyti gali ir, atrodytų, nekaltas maistas, bet didelis jo kiekis. Todėl dar kartą pabrėžiu, kad ypač atidžiai reikia stebėti suvalgomo maisto kiekį. Virškinimo sutrikimo simptomai pasireiškia ne iš karto. Žmogus gali pakilti nuo stalo apsunkęs, su pilnumo jausmu, pojūčiu, kad daugiau netilps nė vienas kąsnelis, bet tai dar tik persivalgymo simptomas. Tačiau kitą dieną gali pasireikšti visa nemaloni virškinamojo trakto simptomatika – pavyzdžiui, sustojęs virškinimas, besikaupiančios dujos, pykinimas ir pan. Taigi atsistoti nuo stalo reikia tada, kai dar į skrandį kažkas tilptų“, - aiškino R. Stukas.
Paklaustas, kaip vertina desertus, pašnekovas pasidžiaugė, kad šiandien jie jau nėra tokie riebūs kaip sovietmečiu. Vis dėlto maisto piramidės viršūnėje jie yra pačiame viršuje. Tai reiškia, kad desertą valgome tuomet, kai jau faktiškai esame pavalgę. „Jis gali būti patiekiamas nedideliuose gražiuose indeliuose ir labai nedidelėmis porcijomis. Nesvarbu, kad labai skanus – suvalgykime jo 4-5 kąsnelius ir atsiminkime tą malonumo pojūtį. Nereikia ant stalo statyti kalno saldumynų, nes iš tiesų mes esame silpni: kai skanu, valgai ir negali sustoti“, - nepersivalgymo gudrybių mokė mitybos specialistas.
Ką daryti, jei sutriko virškinimas
Ką daryti, jei nepersivalgyti vis dėlto nepavyko? Pašnekovas pataria kiek galima daugiau pajudėti – pavyzdžiui, išeiti į lauką ir pavaikščioti. Mat būtina sudeginti perteklines kalorijas, kurios buvo įvestos su didžiuliu maisto kiekiu, ir išgelbėti organizmą nuo perteklinių apkrovų.
„O jeigu atsiranda simptomai, bylojantys apie virškinimo sutrikimus, reikia daugiau gerti vandens, nes jis padeda iš organizmo išplauti tarpinius medžiagų skilimo produktus. Taip pat reikėtų kurį laiką susilaikyti nuo maisto. Pavyzdžiui, jei buvo labai vėlai valgyta, pusryčių gal ir nevertėtų valgyti, juolab kad žmogus dar ir jaučiasi sotus. Organizmas turėtų pailsėti nuo papildomo krūvio.
Valgant reikėtų rinktis neriebų maistą, kuriame daug angliavandenių. Taigi tinkamiausios šiuo atveju daržovės. Lengviau virškinamos termiškai apdorotos daržovės, tačiau visai neblogai gauti ir šiek tiek skaidulinių medžiagų, o jų yra kaip tik neapdorotose daržovėse. Ant jų geriau pilti ne aliejų, bet išspausti citrinos sulčių“, - aiškino R. Stukas.
Tuo tarpu virškinimo veiklą geriančios tabletės, kurios reklamuojamos kaip panacėja nuo bet kokio „apsirijimo“, specialisto manymu, nėra gera išeitis, kadangi nesaikingas maisto vartojimas savo žalą organizmui vis tiek padaro. Organizmas pats turi sugebėti pats susitvarkyti su maistu.
Pasak Santariškių klinikų Hepatologijos, gastroenterologijos ir dietologijos centro vadovo prof. Jono Valantino, atsiradus nemaloniems pojūčiams po persivalgymo, kasos fermentiniai preparatai gali padėti, nes jie pagreitina maisto hidrolizę skrandyje. Toks šių vaistų poveikis yra įrodytas klinikinėse studijose.
Tiesa, medikų visuomenėje galima girdėti ir kitokių teiginių – esą dažnai vartojant tokius vaistus prie jų priprantama, todėl organizmas pradeda nebegaminti virškinimui reikalingų fermentų.
Anot J. Valantino, fermentiniai preparatai šalutinių reiškinių nesukelia, nes gaminami iš maisto subproduktų ir galėtų būti laikomi net maisto papildais. „Kalbos apie jų perdozavimą ir tariamą neigiamą poveikį kasai – tai dar vienas labai paplitęs mitas. Kasa tokį fermentų kiekį, kokį mes išgeriame su viena tablete, pagamina per kelias minutes. Vis dėlto virškinimas – normalus fiziologinis procesas. Jeigu jau maisto „kimšimas“ yra toks malonus, reikėtų elgtis kaip senovės romėnams – išsivemti ir vėl kemšant maistą patirti pakartotiną malonumą“, - pusiau rimtai, pusiau juokais svarstė pašnekovas.
