Mūsų protėviai taip pat turėjo savo Zodiaką. Žinoma, šiek tiek skirtingą, nei dabar esame pratę. Ir greičiausiai naudojo jį ne ateičiai spėti, bet kaip savotišką kalendorių, laiko matą, itin svarbų kasdienybei.

Kūju Saulę išvadavę

„Horoskopas kaip laiko matas, kaip žmogaus gyvenimo laiko seikėtojas, matuotojas visą laiką buvo žinomas visoms tautoms“, – sako etnokosmologas Jonas Vaiškūnas ir primena, jog žmonija nuo seno domėjosi žvaigždėtu dangumi ir pagal dangaus šviesulių padėtį nustatydavo savo gyvenimo įvykius bei darbus. Tik apie lietuviškąjį Zodiaką tiesioginių žinių ilgą laiką neturėta.

Pasak J. Vaiškūno, ieškoti jo paskatino istorinės užuominos, jog mūsų protėviai ikikrikščioniškais laikais ir Zodiako ženklus žinojo, ir astronomiją išmanė. Pirmas rašytinis šaltinis, kuriuo mokslininkas rėmėsi ieškodamas baltiško Zodiako egzistavimo įrodymų, buvo vadinamoji Johano Frydricho Rivijaus kronika – pati kėlusi abejonių, ar nesugalvota.

„Jos rankraštis buvo rastas Mokslų akademijos bibliotekos saugykloje ir jame užsimenama apie šventvietę dabartinės Vilniaus arkikatedros vietoje – kad ten iki krikščionybės stovėjo Perkūno šventykla“, – pasakoja etnokosmologas.

Nuo 1697 metų iki XVIII amžiaus pirmosios pusės pildytoje kronikoje (kaip manoma, perrašytoje iš XVI amžiaus erudito, pirmojo profesionalaus Lietuvos istoriko Augustino Rotundo) teigiama, kad šventykloje buvo laiptuotas aukuras, skirtas dvylikai Zodiako ženklų. Kai saulė savo metiniame kelyje kildama ir leisdamasi pereidavo iš vieno ženklo į kitą, žyniai ant atitinkamo laiptelio degindavo ne tik aukas, bet ir vaškinį to ženklo atvaizdą. Taip, neabejoja J. Vaiškūnas, stebėdami saulės kelią dangaus skliautu, žyniai skelbdavo prasidėjus naują mėnesį.

„Mes turėjome zodiakinį kalendorių, kur saulė keliaudavo iš vieno ženklo į kitą“, – daro išvadą mokslininkas. Kitas rašytinis šaltinis, kuriame taip pat aptinkama tokių žinių, – Jeronimo Prahiškio, vienuolio iš Prahos, keliavusio po Lietuvą XV amžiaus pirmame dešimtmetyje, pasakojimas. J. Vaiškūno svarstymu, tai, ko gero, vienintelis vienuolis, tiesiogiai kalbėjęs su žyniais ir tą užrašęs. „O rašė jis radęs gentį, kuri garbino saulę ir labai pagarbiai laikė nepaprasto didumo geležinį kūjį“, – pasakoja etnokosmologas. Iš vieno žynio Jeronimas Prahiškis išgirdęs pasakojimą, neva kadaise tuo kūju Zodiako ženklai iš tvirto bokšto išvadavo Saulę, kur ją buvo uždaręs galingas valdovas, taip paskandindamas pasaulį tamsoje ir šaltyje, kol pradėjo mirti žmonės.

Per tautosaką – į Gardiną

„Šie šaltiniai nukreipė mintis į tautosaką, mitologiją – kur turtinguose mūsų kalendoriniuose papročiuose galėtų būti šių žinių atspindys?“ – kodėl ėmęsis tautosakos tyrimų, aiškina J. Vaiškūnas. Mokslininkas buvo tikras, jog taip akivaizdžiai paminėti Zodiako ženklai turėjo palikti bent padrikų pėdsakų. „Tad daug metų keliavau po Lietuvą, kalbėjau su žmonėmis, klausinėjau, ar ką nors apie tai žino“, – sako jis. Ir netrukus įsitikino neklydęs.

Netoli nuo Lietuvos, Gardino bažnyčios rūsyje rastas apeiginis pagoniškas indas, išpuoštas Zodiako ženklais, daugiau nei atpirko uolias paieškas bei lūkesčius. Tačiau dar iki tol etnokosmologas teigia tautosakoje aptikęs šešis tikėtinus ženklus. Abu radiniai papildė vienas kita: šeši ant kaušo pavaizduoti simboliai ir jų vietos sutapo su tautosakiniais, dar kitais šešiais juos pasipildė suformuodamas visą Zodiako dvyliktuką.

J. Vaiškūno prisipažinimu, tyrinėti tautosaką atrodė tas pat, kas burti iš kavos tirščių: ji kupina poetinių vaizdinių, ir sunku pasakyti, kaip tie susiję dangaus šviesuliais ir jų išsidėstymas. Todėl radinys Baltarusijoje, atsivėręs nuo kaušo nugrandžius krikščioniškųjų šventųjų paveikslus, nepaprastai pradžiugino. „Tai buvo ne tik patvirtinimas, bet nepaprastas atradimas, kuris apstulbino. Pasirodo, galima žaisti žodžiais tyrinėjant savo kalbą, tautosaką, folklorą ir vėliau rasti patvirtinimą daikte, kuris prilygsta rašytiniam šaltiniui“, – stebisi etnokosmologas ir priduria: „Kaip sakydavo Marija Gimbutienė, tai yra sielos arba žinių archeologija, archemitologija.“

Pirmasis ženklas užminė mįslę

Mūsų protėvių naudotas Zodiakas, J. Vaiškūno teigimu, ir panašus į dabar naudojamą, ir kartu skirtingas. Ne vienas ženklas vaizduojamas visai kitaip, tačiau yra ir tapačių – jie ir tapo atspirties tašku lietuvio mokslininko tyrinėjimams, suintensyvėjusiems radus apeiginį kaušą. Pasirodo, Dvyniai ir Ožiaragis pagonių vaizduoti taip pat kaip viduramžių graviūrose, žymėti tose Zodiako rato vietose, kur ir turėtų būti. Kitaip sakant, nesunkiai atpažįstami jie, anot J. Vaiškūno, buvo puikus įrodymas, jog simboliai tikrai tie, kurių ieškota.

Pats keisčiausias, etnokosmologo teigimu, buvo pirmasis Zodiako ženklas. Jis ant kaušo pažymėtas rankenos dešinėje, nes taip juda Saulė tarp žvaigždžių – prieš laikrodžio rodyklę. Pagal dabartinį Zodiaką turintis atitikti Žuvų ženklą, šis simbolis, J. Vaiškūno apibūdinimu, labiau primena lūžusią liniją. Tarsi ant šono paguldytą didžiąją V raidę su kažkuo panašiu į strėlę viename gale. „Įdomiausia, kad visose tradicijose toje dangaus vietoje matome būtent tokią figūrą“, – neslepia nuostabos tyrinėtojas. Kadangi ženklas labai abstraktus, neįmanoma pasakyti, ką juo tiksliai vaizdavo mūsų protėviai. Pačiam J. Vaiškūnui teko aptikti, kad kinų tradicijoje toje dangaus skliauto vietoje žmonės matydavo „žaibą“, kartais šią figūrą vadindavo „žaibas, trenkiantis į vandenį“. „Tad lieka klaustukas – žaibas čia ar strėlė“, – šypsosi.

Kitas ženklas – Avinas. Tiksliau, etnokosmologo teigimu, jo vietoje vaizduojamas avikailis – gauruotas, tarsi į šalis išklotas padaras su ragais viršuje. Įdomu, kad senovės graikai šį dangaus ženklą irgi vadino auksine vilna. Bet štai kaušą tyrinėję baltarusiai manė, jog jame išraižyti ženklai – kalendorius, ir čia įžvelgė suartą vagą. J. Vaiškūnas sako galįs suprasti kodėl: piešinys išties panašus į vagą, su taškeliais, galėjusiais simbolizuoti sėją. „Mes žinome, kad Avino ženklas dar vadinamas Aries. Aries – artojas, arėjas, suarta. Atrodytų – labai susiję. Ir tokių sutapimų, sąskambių, kurių nepaaiškinsi etimologiniu ryšiu, filologine logika, yra ir daugiau“, – patikina jis.

Be to, primena etnokosmologas, kailis taip pat juk reiškia derlingumą, vaisingumą, gyvybines galias. Ir mūsų tautosakoje sakoma: „Kailis kudlotas, žmogus – bagotas“ arba „Kiek kailyje plaukelių, tiek pas tave bus vaikelių“. „Tokie posakiai iš tikrųjų siejasi su derliumi, galbūt ir pasėliais. Sutapimai labai įdomūs“, – sako J. Vaiškūnas.

Ketvirtadalis metų – paukščių valioje

Kur įprastai Zodiake piešiamas Jautis, ant apeiginio kaušo vaizduojamas raitelis. „Žirgo ausys maždaug toje vietoje, kur būtų Jaučio ragai, o raitelio galvos vaizdinį nukėlus į žvaigždes, būtų Sietyno žvaigždynas“, – sako mokslininkas, laikantis tai dar vienu reikšmingu sutapimu. Jo teigimu, ir tautosakoje užrašyta, ir pačiam teko iš senolių girdėti, kad anksčiau lietuviai šį žvaigždžių telkinį siejo su žirgu. Sakyta: „Saulė motulė kraitelį krauna, mėnuo tėvelis dalelę skiria, sietynas brolelis žirgelį balnoja ir keliu joja“ arba „Sietynas žaroje, arklys vagoje“. „Kai šis ženklas leidžiasi vakare saulės spinduliuose, žirgo jau nesimato – tik Sietyno raitelio galva. Tada prasideda pavasaris“, – aiškina J. Vaiškūnas.

Toliau pagoniškajame Zodiake yra Dvynių ženklas. Tačiau ne toks kaip dabar, vaizduojantis, ką ir nusako pavadinimas – du identiškus žmones. Pasak etnokosmologo, senovėje jų simbolį atitiko besikaunantys kariai: vienas su peiliu rankoje, kitas – su ietimi, o tarp jų – švytinti Saulė.

Kiti Zodiako rato eilėje – trys paukščiai, atitinkantys Vėžio, Liūto ir Mergelės ženklus. Prieš pasakodamas apie juos pašnekovas primena, jog jiems priskirtu metų laiku saulė būna aukščiausiai. O mūsų liaudies mene yra toks vaizdinys: augalas puodynėje ir ant jo tupintys du paukščiai. „Tai – pasaulio medis, kurio viršuje – rojus, kur yra du ypatingi paukščiai, – paaiškina J. Vaiškūnas. – Kartais jų fone buvo vaizduojami Saulė ir Mėnulis: kairėje paukštis, siejamas su mėnulio šviesa, o dešinėje – su saulės. Kaip astrologijoje Vėžio ženklas siejamas su Mėnuliu, o Liūto – su Saule.“

Vietoje Mergelės ženklo mūsų protėviai Zodiake taip pat vaizdavo paukštį – gervę. Jos padėtis dangaus skliaute rodė tikrųjų gervių išskridimo laiką ir rudeninės sėjos pradžią. „Tautosakoje įprastas kreipinys „oi tu, mergele, oi tu gervele“. Matyt, omenyje turėtas ir vienų, ir kitų patrauklumas“, – šypsosi mokslininkas.

Žvaigždžių kalendorius

Vietoje Svarstyklių ženklo pagonys vaizdavo dvi saules. Viena jų aukščiau ir tiesiais spinduliais, kita, žemiau, – užlenktais. J. Vaiškūno spėjimu, tai rudens lygiadienio metafora. Skorpiono – gyvio, kurio Lietuvoje niekas nebuvo matęs nei regėjęs, – ženklą atitiko stambus elnias, elniukas ir dvi saulės. Tokios pačios kaip Svarstyklių, tik sukeistos vietomis: laužtais spinduliais pakelta aukščiau, tiesiais – atsidūrusi po ja. Šitaip, etnokosmologo manymu, aiškintas po lygiadienio pasikeičiantis Saulės kelias. O greta jų išraižyti gyvūnai galėjo būti „elniai devyniaragiai“, minimi lietuvių kalėdinėje dainoje.

Saulės simbolis nuo pagoniškojo Zodiako buvo neatsiejamas: Šaulys vaizduotas kaip žmogus su ietimi, po kurio sulenkta galūne švyti saulė, Ožiaragio ženklą atitiko ožys su saule virš nugaros. O štai vietoje Vandenio buvo dar vienas neįprastas simbolis – žirgas be raitelio. Gyvūno uodega plevėsuoja, kojos sulenktos šuolyje, ant nugaros – saulė, pražiotas snukis panašus į žnyples arba pusmėnulį. Kaip tik toks, kokį, J. Vaiškūno pasakojimu, galima rasti senovinėje latvių dainoje. „Joje išlikęs toks vaizdinys apie dievo žirgą, kuris keliauja ne tik žeme, bet ir dangumi, kad ant balnelio jam saulė teka, o ties kamanomis – mėnesėlis“, – sako. Minima toje dainoje ir žvaigždė Aušrinė, etnokosmologo teigimu, išsklaido visas dvejones, apie ką ji. Nes esą tik ekliptikoje, tik toje dangaus juostoje, kur yra Zodiako ženklai, gali vykti tokie reiškiniai.

Ir Algirdas Julius Greimas, tarp kitko, mini mūsų mitologijoje iš marių išnyrantį ir dangumi galintį keliauti žirgą. „Su šiais ženklais atsiveria galimybė mitologijos aruodus – skrynią, į kurią netvarkingai primėtyta visokių žinių, liekanų, nuotrupų, – sudėlioti laike ir erdvėje į tam tikrą seką. Kada tas vaizdinys įgyja reikšmę ir kaip jie siejasi su žmogumi, gamtos darbais ir panašiai… Tuomet staiga visa mūsų mitologija įgyja kalendorinio laikrodžio tvarką“, – įsitikinęs J. Vaiškūnas.

Galių šaltinis

Daugumą pagoniško Zodiako vaizdinių, tyrinėtojų pamatytų ant Gardine rasto apeiginio indo, etnokosmologo teigimu, galima įžvelgti ir kalėdinėse bei Užgavėnių persirengėlių vaikštynių tradicijose. „Tas dvyliktukas danguje buvo ne tik apdainuojamas, bet ir įtraukiamas į ritualus. Ir Užgavėnių kaukių rinkinys buvo dar vienas įrodymas, kad einame teisingu keliu“, – apie tai, kas dar padėjo rasti mūsų protėvių Zodiaką, pasakoja J. Vaiškūnas. Kaip visiems žinoma, Užgavėnių karnavalo vyksmą galima suprasti kaip Saulės vadavimą. Morė – mirtis, sėdi ant rato ir ginasi nuo persirengėlių. „Kur ratas – tai Saulė arba pasaulis, o kaukėtieji – Zodiako ženklai.

Kokia buvo nuostaba, kai aptikau keletą liudijimų, kad žmonės, sudeginę Morę, ratą nunešdavo ant kalno ir pritvirtindavo ant ilgos karties. Tuomet pagal šešėlį žiūrėdavo, kada bus ilgiausia diena, ir švęsdavo Rasų šventę“, – sako etnokosmologas, tikintis, kad viso ritualo tikslas ir būdavo ratas, o Morė – kliūtis, marinanti pasaulį. Šiuolaikiniam žmogui tokie dalykai gal skamba naiviai, sutinka pašnekovas. Tačiau senaisiais laikais tai turėjo didelę reikšmę: visi žinojo, jog Saulė sugrįš, bet dažnai atėjusi Saulė neberasdavo to žmogaus, kurį jau nugalėjo mirtis. „Knygą skaitome ne dėl raidžių ar į dangų žiūrime ne dėl žvaigždžių, bet dėl to, ką jos mums sako, kas esame ir ką turime daryti“, – sako J. Vaiškūnas.

Tamsiausiu metų laiku žmonės tuos simbolius naudodavo kaip galimybę nugalėti mirtį. „Mes pasitelkiame savo prigimtį ir visi kartu nugalime išorinį, simbolinį maro įsikūnijimą viduje išgyvendami pergalę, kuri stiprina mūsų tikėjimą, pasitikėjimą savimi. Kaip dabar sakytų, įgyjame imunitetą – ne tik kūnišką, bet ir psichologinį. Anos visuomenės gyvenime tai buvo galių šaltinis“, – apibendrina etnokosmologas.

Visa ko matas

Pasak J. Vaiškūno, šiais laikais turime begalę kalendorių. O mūsų protėviai turėjo Zodiaką, parūpindavusį visas svarbiausias gaires, kada pradėti ir baigti tam tikrus darbus, kad jų nepražiopsotų. „Zodiaką pavadinčiau dangaus knyga, kuriame išmintis, kai nebuvo ženklų ant popieriaus, buvo itin reikšminga. Tai buvo mūsų rankraščiai, mūsų patirties knyga, mūsų laikrodis, mūsų kalendorius, gyvenimo laiko matas“, – sako jis.

Dabar Zodiako ženklai, etnokosmologo manymu, labiau naudojami parodyti, kad visi esame skirtingi, ir dėl to skirtingai klostosi mūsų likimai. „Skirtybės atsiranda iš laiko, – dėsto jis. – Nereikia šiuolaikinio mokslo žinių, kad suvoktum, jog prigimtis priklauso nuo gamtos. Senovėje žmonės irgi manė, kad gimstantieji skirtingais metų laikais gimsta iš skirtingos gamtos. Vienas gimsta, kai viskas sušalę į ožio ragą, kitas – kai sprogsta pumpurai, teka beržų sula, trečias – kai saulė aukščiausiai ir visas pasaulis persmelktas šviesos, nešančios gyvybę. Mūsų prigimtis skirtinga, o ne žmogus.“

Nusistovėjusi nuostata, kad Zodiakas atsirado Mažojoje Azijoje tarp Tigro ir Eufrato upių. Kur, J. Vaiškūno pasakojimu, gimė, augo, plėtojosi civilizacija. Iš ten ši tradicija pradėjo plisti į kitus kraštus. Tad ir rastąjį Zodiaką mokslininkas sieja su Viduržemio jūros tradicija, greičiausiai atkeliavusia pas mus Gintaro keliu. „Mus sieja ne tik prekyba, bet, matyt, ir kitoks senas ryšys, kai kartu vesdami karavanus, Gintaro keliu vykdavo ir žvaigždininkai. Kartu su jais keliavo ir žinios, labai svarbios orientuojantis laike ir erdvėje. Jos, matyt, ir atnešė tą dvyliktuką. O mes prisitaikėme jį sau, savo tradicijai“, – svarsto jis.

Tiesa, baltai ir patys turėjo savus ženklus – bent jau tuos, kurie žymėdavo sezonus. Neabejoja etnokosmologas ir kad mūsų žyniai stebėjo dangų, turėjo apie jį žinių. Juolab kad minėtoje šventvietėje, kuri buvo dabartinės Vilniaus katedros vietoje, teigiama, dar būta ir bokšto, iš kurio įdėmiai sektas saulės kelias. „Jie Zodiako gairėmis vadovavosi, kaip mes dabar vartome kalendoriaus lapelius, – sako J. Vaiškūnas. – Žyniai, matyt, mokėjo atlikti matematinius skaičiavimus. Mes turėjome astronominių žinių, tam tikrą mokyklą.“

Dar daug neatskleista

Kol kas sunku pasakyti, kokio dydžio teritorijoje buvo naudojamas „kaušo Zodiakas“. Bet etnokosmologas neabejoja, kad jis priklausė mūsų protėviams: ten, kur jis rastas, anuomet buvo Lietuva. Pasak J. Vaiškūno, pats apeiginis indas vis dar yra didžiulė paslaptis, kuriai atskleisti reikėtų atskiro tyrimo. Vien faktas, kad kaušas labai didelis – jame telpa 10 litrų skysčio, – yra neįprastas: dabartinės Lietuvos valstybės teritorijoje randami mažesni.

„Didžiųjų kaušų tradicija buvo būdinga Lietuvos žemėse, besidriekusiose į tą pusę, kur susitinka dvi kultūros – dabartinė slaviška ir baltų“, – pasakoja jis. Nėra dvejonių, kad indas buvo naudojamas pagoniškoms apeigoms, nors šaknis greičiausiai turėjo gerokai gilesnes – indoeuropietiškas.

„Aš neneigiu, kad tai – bendras paveldas. Bet jis senesnis, vedantis į bendrus indoeuropietiškus vaizdinius ir ženklus. Jis buvo žinomas plačiau“, – neabejoja.

Su kalba dingsta senosios žinios

J. Vaiškūno teigimu, mūsų protas dabar naudojasi tuo, kas parašyta, o žodinės arba atminties kultūros šiais laikais mažėja. „Raštas nutolina nuo tų tradicijų. Kadangi mes buvome ne rašto tauta ir raštas mus užklupo su svetima kultūra, prarandame žodinę tradiciją“, – sako jis.

Etnokosmologui pavyko sutikti tik vieną žmogų, kuris piešė senovinius žvaigždėlapius ir galėjo papasakoti, kokios žvaigždės ir kaip viena su kita susijusios. Tėvas šias žinias perdavė sūnui, pats tas žinias gavo iš savo tėvo ir taip – iš kartos į kartą. Minėjo jis ir kai kuriuos Zodiako ženklus. „Tos žinios jau padrikos, grimztančios užmarštin“, – pripažįsta J. Vaiškūnas. Vis dėlto džiaugiasi, kad tokių pavienių pavyzdžių tebėra išlikę. Jie, visa lietuviškoji tautosaka, istoriniai šaltiniai rodo, kad tamsi tauta niekada nebuvome. Ir astronomijos žinių turėjome, tačiau praradome kartu su mūsų senosios religijos ir mitologijos saugotojais žyniais.

„Knygų tais laikais nebuvo – buvo žyniai. Žinios buvo saugomos žodyje, kurį perduodavo iš lūpų į lūpas. Dar neseniai kalba lietuviui buvo ne tik susikalbėjimo priemonė, bet ir žinių išlaikymo, perdavimo, supratimo ir pajautimo. Tai buvo ne ta komunikacija, kuria nori kažką pasakyti ir žodžius dėlioji kaip daiktus, kol išeina sakinys“, – pasakoja mokslininkas.

Jo teigimu, tie žodžiai buvo įdiegti ir turėjo savo šaknis. Pavyzdžiui, laikas, laikyti, išsilaikyti, kiek liko, likimas, išsilaikymas. „Jie buvo pilni filosofinio turinio, – sako J. Vaiškūnas. – Žinant žodį, buvo galima per šaknį tuoj pat susikviesti daugybę kitų žodžių ir iš vieno pasakyti visą kalbą, nes jie – giminingi. Lazda – iš lazdyno, galva – galvoti, ranka – rinkti.“ „Nykstant kalbai, mes prarandame ne tik ją – turtingą, gražią, bet ir senąsias žinias, kosmologiją, pasaulėžiūrą. Mes prarandame pasaulėvaizdį“, – apgailestavo jis.