Net jei lauke vyrauja teigiama temperatūra ir žemė dar neįšalusi, nupuoštą eglutę skubėti įkišti į kieme iškastą duobę nevertėtų.
„Visada, kai kokį augalą sodinate iš vazono su žemėmis apie šaknis, tokie medžiai geriau prigyja. Tai yra tikimybė, kad ir kalėdinė eglutė prigis. Žiema yra toks periodas, kai sustoja visos medžio gyvybinės funkcijos. Jeigu žemės pakanka, yra tikimybė, kad nežus ir žiemą pasodintas medis, bet geriau tai daryti pavasarį arba rudenį. Juk ne be priežasties ir mes želdinimo darbus vykdome pavasarį, nors jiems sąlygos gal būtų tinkamos ir dabar. Jeigu jau tas medelis peržiemos vazone iki pavasario, tai pavasarį bus garantuota“, – sakė A. Pavalkis.
Latežerio girininko teigimu, kiekvienas persodinimas medžiui yra stresas, traukiant iš vazono kažkiek nukenčia jo šaknys. Eglė nėra kambarinis augalas, todėl vazoną su medeliu iki pavasario geriau laikyti ne kambaryje, o lauke.
„Tai yra mūsų miškų medis, todėl natūraliau jis jausis gamtoje, lauke. Laikant eglutę patalpoje, temperatūra visada bus aukštesnė, o jeigu dar nepalaistysite, tai ji gali pradėti džiūti. Visokių niuansų gali būti“, – kalbėjo miškininkas.
Tai, ką mes įsigyjame kaip vazone pasodintą Kalėdų eglutę, pasak A. Pavalkio, dažniausiai būna ne Lietuvos eglynuose vyraujanti paprastoji eglė, o pocūgės, kėniai arba dygiosios eglės.
„Sodinant reikia įvertinti tai, kad eglė arba kėnis yra didelis medis ir atsižvelgti į tai, kas bus, kai jis užaugs. Kai žmogus pasisodina savo kieme mažą eglaitę, ji užauga į didelį medį, pradeda stelbti kitus kiemo augalus, o ją nupjauti ne taip jau lengva, nes miesto teritorijoje visi želdiniai, net ir augantys privačioje namų valdoje, yra saugomi“, – priminė Latežerio girininkas.
Dar daugiau nesusipratimų gali kilti savavališkai sodinant medžius viešose vietose, prie daugiabučių namų. Už kelių metrų nuo namo vaikų pasodinta eglutė po kelių dešimtmečių gali virsti dideliu medžiu, kurio šakos visus metus užstos šviesą kelių butų gyventojams.
„Tada jau būtinai reikės leidimo nupjauti, net jeigu pats tą eglutę ar kėnį sodinai“, – sakė A. Pavalkis.
Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas dr. Mindaugas Lapelė tikina, kad puošdami tikrą eglutę – augančią vazone ar netgi specialiai nuskirstą – elgiamės ekologiškiau, negu įsigydami plastmasinę jos imitaciją.
„Plastmasinė eglutė, kurią žmogus kasmet ištraukia iš sandėliuko, nuvalo dulkes ir papuošia, galiausiai vis tiek nusibos, bus išmesta ir taps sunkiai perdirbama atlieka. Kai puošiama nukirsta eglė arba kėnis, žmogus, kuris tuo užsiima, pasodins kitą. Taip jūs paremsite fermerius, kurie jas augina“, – sakė M. Lapelė.
Pasak gamtininko, nuosavoje namų valdoje galime sodinti ką tik sugalvoję, tačiau persodinant eglutę į mišką yra vienas niuansas, apie kurį niekas nepagalvoja.
„Miškuose yra sėklininkystės regionai – visa Lietuva pagal juos padalinta į kelis gabalus. Pagal juos parenkamos netgi sėklos daigynams. Negalima, pavyzdžiui, žemaitiškų pušų sodinti Dzūkijoje. O savo kieme gali auginti ką nori – ir kedrus, ir pocūges, ir maumedžius“, – kalbėjo gamtos mokslų daktaras.
