Šimtai kilometrų per šaltį ir dykumas A. Klimašauskui buvo įveikiamas dalykas, tačiau kai teko vaikščioti iš naujo, vyras neslepia susidūręs su vidiniais demonais, kuriuos teko nugalėti. A. Klimašauskas atviras: vieną dieną pasiruošimo dar vienam bėgimui planai sugriuvo per akimirką. Diena atrodė įprasta – susitiko su draugais, užsuko į parduotuvę ir motoroleriu važiavo namo.
„Važiavau pagrindiniu keliu, man degė žalia. Staiga iš šalutinio automobiliu moteris išvažiavo per raudoną. Išvengti susidūrimo buvo neįmanoma. Skridau nuo smūgio per visą sankryžą. Buvau šoko būsenos, iš pradžių nieko nejaučiau. Tada pamačiau, kad kažkokia ne tokia koja. Avarijos liudininkai pasakė, kad tikrai lūžis. O aš tuo metu labai intensyviai treniravausi – po dvi treniruotes per dieną. Pirma kilusi mintis – „šakės“. Greitojoje gavau stiprių vaistų nuo skausmo, jaučiausi, lyg būčiau kur skirdęs, tačiau negalėjau ištrūkti. Pabudau tik po operacijos, ji truko virš penkių valandų“, – 2017 metų prisiminimais dalijasi vyras.
Medikų prognozės buvo skaudžios – pasakęs, kad ruošėsi bėgti, išgirdo, jog dabar tai teks pamiršti.
„Sakiau, noriu sportuoti, bėgioti, o gydytojas pasakė: džiaukitės, jei vaikščioti išmoksite“, – apie nelauktą žinią pasakoja A. Klimašauskas.
Susitaikyti ir atsisakyti bėgimo A. Klimašauskas neketino, nors ir neslepia, kad savaitę praleidęs ligoninėje, kur be vaistų nuo skausmo nebuvo paliktas nė dienos, nesulaikė ašarų, kai išgirdo, – viskas, išrašomas.
„Neįsivaizdavau, kaip atsistosiu. Nors kai išgirdau, kad vargu ar vaikščiosiu, dar maniau, kad gydytojai padarys viską, ką gali, o visa kita priklausys nuo manęs, – įdėsiu pastangų, atsigausiu ir vis tiek sugrįšiu į normalų gyvenimą. Tačiau po savaitės lovoje, kai be pagalbos negalėjau net apsiversti, nebuvau pradėjęs net pirmųjų žingsnių žengti. O gydytoja šaltai sako: mes tave išrašom. Pasakiau, kad negaliu paeiti, o jie ramiai paaiškino, jog atveža dar vieną žmogų ir reikia vietos. Atėjo fizioterapeutas ir liepė keltis. Atnešė ramentus. Maniau, na, gal padės, bandžiau atsistoti labai labai lėtai. Judėti pradėjau po penktadalį žingsnio. Palydėjo iki laiptų, padėjo sulenkti koją ir išleido į namus“, – apie sukrėtusią patirtį pasakoja vyras.
Namuose šiek tiek pagelbėjo kaimynai, vežė pas gydytojus, tačiau gyventi teko savarankiškai: ropštis į antrame aukšte esantį vonios kambarį, eiti apsipirkti, nors žingsnius žengti ilgiau nei gerą pusmetį pavyko tik pakibus ant ramentų.
„Gydytojams leidus, beveik po metų ėmiau bandyti žengti be ramentų, dar nebuvo skubos, sportuoti neleido – tik ramentus padėti į šalį. Dar gal koks pusmetis ar daugiau praėjo, kai visiškai suaugo kaulai, pagaliau leido užsiimti fizine veikla. Dirbome su fizioterapeutu ir sugrįžau į treniruotes“, – pasakoja vyras.
Fiziškai, kaip sako A. Klimašauskas, buvo gana stiprus, o štai psichologiškai teko gerokai pakovoti su savimi, kad nenusvirtų rankos dėl ilgo sveikimo proceso, teko prisitaikyti prie to, kad ilgą laiką staiga tapo uždarytas tarp keturių sienų.
„Nuėjus į polikliniką davė vaistų, buvo apėmusi gana slogi nuotaika, tačiau išgėręs vieną tabletę supratau, kad jų nenoriu. Pamaniau, negi aš nesusitvarkysiu. Taip atradau meditaciją – tiesiog socialiniuose tinkluose sekiau man įdomius žmones ir radau vaizdo įrašus, kurie padėjo. Medituojant pasidarė lengviau. Be to, ši avarija pakeitė daug daugiau. Mokyklos laikais aš buvau labai uždaras, bet praėjus jau kuriam laikui po įvykio nusprendžiau, kad turiu pasakoti savo istoriją. Tai supurto gyvenime, jau niekas nebaisu, pajutau, kad atėjo laikas kalbėti. Tai irgi savotiška gijimo proceso dalis. Jei turi kuo nors geru pasidalyti, kodėl ne. Tad parašiau knygą, ji išleista anglų kalba. Pats matau, kad pozityvūs pavyzdžiai padeda“, – dalijasi pašnekovas.
Fizinis krūvis augo, viešas pasakojimas socialiniuose tinkluose tapo misija padėti kitiems savo patirtimi, užkurti vidinę ugnį, kai jau norisi pasiduoti. Pats buvęs uždaras, paauglys vaikinas sako nesitikintis, kad jam žmonės puls rašyti, tačiau jei kam nors ši istorija taps įkvėpimu, jam tai bus didžiulė vertybė.
Dabar Lietuvos sostinėje gyvenantis jaunas vyras neskubėjo į tėvynę, o pirmąjį, kaip pats sako, „bandomąjį“, 70-ies kilometrų bėgimą nusprendė surengti sau Kanadoje.
„Jei pasakyčiau tik faktą, gali keistai nuskambėti. Pradėjau treniruotis, ėjau į sporto salę, iš pradžių tai buvo apie 10-ies minučių bėgimas ant bėgimo takelio. Po gydymo buvo praėję nemažai laiko, tad nusprendžiau, kad gerai jaučiuosi bėgdamas, kaip tik buvau nuvykęs į Kanadą. Pagalvojau: laikas prisiminti, kaip prieš avariją bėgdavau, ir mano siekis buvo nubėgti 70 kilometrų. Iki avarijos aš daug didesnes distancijas bėgiodavau, norėjau, kad kūnas ir protas prisimintų, kaip buvo anksčiau. Kaitaliojau bėgimą su ėjimu, pailsindavau koją, aišku, jaučiau maudimą, tad klausiau savo kūno, bet nebuvo minčių, kad sustosiu ir nieko nebedarysiu“, – pirmą po avarijos ilgos distancijos bėgimą prisimena A. Klimašauskas.
Bėgimo skonį vėl pajutęs vyras vis aukščiau kėlė kartelę sau – per Lietuvą bėgo porą kartų. Praėjusių metų spalį jis jau bėgo nuo Zarasų rajone esančio Latvijos pasienio iki Palangos. Per tris paras bėgdamas įveikė apie 390 kilometrų, paskui tais pačiais metais nuo Pasvalio rajone esančio pasienio sumanė įveikti atstumą iki Šalčininkų.
„Dar bėgau per Baltijos šalis, tai buvo ilgiausias bėgimas po avarijos, – Talinas, Ryga ir Joniškis. Čia jau buvo apie 600 kilometrų, – dalijasi vyras ir sako, kad po avarijos jo pomėgis bėgioti teikia dar didesnį malonumą, jį papildo ir dėkingumo jausmas bei supratimas, kad beprasmė rizika gyvenime nėra reikalinga. – Avarija man buvo lyg pabudimas, kad turiu kažką išmokti, kad nemačiau, kas yra svarbu.“
