aA
Žinomas žurnalistas, rašytojas, etiketo ekspertas Giedrius Drukteinis visuomet gyveno labai aktyviai, nevengė persidirbti, abejingai žiūrėjo į sveikatos tikrinimą, ignoravo patarimus sekti savo cukraus kiekį, turėjo žalingų įpročių. Taip gyveno iki tol, kol netikėtai sukniubo savo automobilyje Vilniaus centre. Tarp situaciją pastebėjusių praeivių atsirado žmogus, mokantis atlikti širdies masažą. Atvykusi greitoji medicinos pagalba sunkios būklės vyrą nugabeno į Santaros klinikas, kur buvo atlikta ne tik sudėtinga operacija, bet ir buvo sukelta dirbtinė koma. Tik po kelių parų atėjo ramesnė žinia, kad žurnalisto sveikata gerėja.
Giedrius Drukteinis
Giedrius Drukteinis

„Kiekviena gyvenimo akimirka gali būti paskutinė ir man išties labai pasisekė, kad likau gyvas, nes galimybė, kad išgyvensiu buvo mažesnė, nei kad gyvensiu, jau nekalbant apie tai, kad išgyvenęs galėjau likti tiesiog daržove“, – po klinikinės mirties praėjus daugiau nei 2,5 metų sako G. Drukteinis.

Miokardo infarktas, trukęs vos kelias sekundes, vyrą privertė taip pat greitai suvokti, kas gyvenime yra svarbiausia.

G. Drukteinio žmona apie infarktą patyrusį vyrą yra sakiusi, kad skubėti, dirbti ir atiduoti visą save yra Giedriaus charakteris, kuris, veikiausiai, ir pakišo koją dėl pablogėjusios sveikatos: „Ištisinis stresas, bėgimas, poilsio nebuvimas – viskas susidėjo“.

Šiandien žinomas vyras pakeitė mitybą, skiria daugiau dėmesio fizinei sveikatai, atsisakė žalingų įpročių, vartoja vaistus ir ne tik džiaugiasi gyvenimu, bet ir dalijasi tuo, kuo gali ne tik su artimiausiais jam žmonėmis, bet ir su bičiuliais, pažįstamais, nepažįstamais beigi savo likimo draugais.

Pradedame gyventi sau, bet pabaigiame kitiems

„Kai gyveni itin aktyviai ir toks gyvenimo būdas dar yra persmelktas visokiais žalingais įpročiais, ar tai būtų alkoholis, rūkymas, nesveikas maistas ar nuolatinis stresas, net nesusimąstai, kad visos tos blogybės, kurias į save siurbi, dažniausiai atsiliepia ne tik tau, bet labai stipriai tavo artimiausiems žmonėms, – sako G. Drukteinis, atvirai kalbėdamas apie savo situaciją, – Gavau infarktą, pabudau apkarstytas visokiais vamzdeliais, apstatytas mirgančiais monitoriais, aplink zuja susirūpinę gydytojai. Supratau, kad papuoliau į sveikatos sistemos konvejerį. Visgi, tuo pačiu mane apėmė iki tol nepatirtas jausmas, nes aplink save išvydau išsigandusius, į mane bežiūrinčius savo artimuosius. Tada labai aiškiai suvokiau, kad visi mes pradedame gyventi sau, bet pabaigiame kitiems“.

Vyras sako supratęs, kiek daug skausmo atnešė žmonėms, kurie jam pačiam kasdien atrodė lyg savaime suprantami: „Kartu gyvenome, matė mane rūkantį, valgantį nesveiką maistą, nesirūpinantį savo sveikata, netausojantį savęs ir štai ta kita akimirka, kai susmunki, krenti ant žemės ir nežinia, ar gyvensi, o jei ir gyvensi, ar galėsi valdyti savo kūną. Artimųjų širdgėla, nerimas, baimė – tai buvo absoliučiai naujas potyris, po kurio man atsivėrė akys. Suvokiau, kad infarktas nėra vieno žmogaus asmeninė problema, tai yra šeimos, artimųjų, giminių, net visos visuomenės klausimas“.

Paklausus, ar namiškiai išsakė kokių nors priekaištų, jam jau sustiprėjus, G. Drukteinis atviras, kad daugiausiai priekaištų jis turėjo pats sau: „Psichologiškai priekaištavimas po to, kas įvyko, nelabai padeda, nes ir taip visi puikiai supranta, kad žmogus labai išgyvena, kremtasi, pertvarko naujai visą savo veiklą, mitybą, įpročius. Papildomai prikaišioti tai, koks jis buvo kvailas, kaip jis taip galėjo, neduoda jokios reikiamos naudos. Visi supranta, kad didžiausia kaltė yra jo paties“.

Žmogui dažnai būna sunkiau gyventi po infarkto, nei gydantis

„Mūsų, kaip visuomenės, kaip valstybės sveikatos sistemą galėtume išskaidyti į tris vektorius: profilaktika-prevencija, jau esamų ligonių gydymas ir kaip mes tuo žmogumi rūpinamės, kai jį pastatome ant kojų ir išleidžiame iš ligoninės.

Jeigu teisingai suprantu, nes galiu ir klysti, tai daugiausiai energijos resursų mes skiriame esamų ligonių gydymui. Prevencijai taip – šiek tiek: matome plakatus, kad nerūkyti, girdime, kad reikia sveikai gyventi, maitintis, tikrintis sveikatą, plauti rankas ir panašiai. Bet ką mes darome su tais žmonėmis, kuriems pasibaigia jų reabilitacinis periodas?“, – klausia G. Drukteinis ir pateikia savo pavyzdį.

„Mėnesį laiko praleidau sanatorijoje, po jos grįžau į gyvenimą ir kilo klausimas, kas dabar manimi rūpinasi? Taip, kas pusę metų einu tikrintis sveikatos, bet ką daryti tuos pusę metų iki vizito pas gydytoją? Kaip man realiai gyventi? Siekiu užpildyti tą nišą, kuri yra po. Tas yra taikoma visų rūšių ligoniams. Labai džiaugiuosi, kad buvę ligoniai arba pacientai, ar tai būtų diabetininkai, ar išsėtinės sklerozės, kitų ligų turėtojai vienijasi į bendruomenes, grupes“, – sako žurnalistas, pridurdamas, kad periodas po gydymo neretai būna net svarbesnis už konkretų gydymą.

Kiekvienas mūsų veiksmas turi pasekmes

„Aš, kaip ir kiekvienas žmogus, galvojau, kad visi mes gyvensime amžinai. Kaip kiekvienas jaunas žmogus, galvojau, kad viskas ateityje bus gerai. Kaip kiekvienas aktyviai gyvenantis žmogus galvojau, kad žalą, kurią mes patys padarome savo organizmui, galime kompensuoti papildomais fiziniais pratimais, kad ir vaikščiojimu, užuot važiavus automobiliu, lipimu laiptais, užuot kilus liftu ir panašiai“, – sako G. Drukteinis.

Ką vyras galutinai suvokė po infarkto ir kas yra iš tikrųjų yra tiesa, tai, kad mūsų gyvenimas yra neįtikėtinai trapus: „Mes, kaip sutvėrimai, esame labai silpni. Nelaimės ir negandos mūsų tyko už kiekvieno kampo. Aišku, nenoriu sau įsivaryti paranojos ir juolab jos įvaryti kitiems, bet visais įmanomais būdais noriu priminti, kad viskas iš esmės yra vienos sekundės ar akimirkos klausimas. Infarktas – tai nėra likimas, nėra kažkokios ligos diagnozavimas, kuris pasibaigė išvada, kad liko gyventi ribotą laiko tarpą. Realiai kiekvienas mūsų veiksmas, judesys turi pasekmes. Apie tai anksčiau nesusimąstydavau, dabar tai puikiai suvokiu“.

Giedrius Drukteinis
Giedrius Drukteinis
© DELFI / Domantas Pipas

Paklausus, kas nepasikeitė, patyrus infarktą, G. Drukteinis sako, kad tai yra gyvenimo džiaugsmas, suvokimas, kad mūsų žmogiškosios misijos tikslas šiame pasaulyje – jį palikti šiek tiek gražesniu, negu kad jį mes radome: „Tą grožį sukuria bendravimas su kitais, dalinimasis šypsena, geru žodžiu, prisilietimais, parama vienas kitam. Pasikartosiu dar ir dar kartą, kad visi mes pradedame gyventi sau, bet baigiame gyventi kitiems“.

Pats stebisi, kad tapo toks altruistiškas

Paklausus, ar dažnai apima jausmas, kaip iš tikrųjų gera, kad išgyveno, žinomas žurnalistas sako, kad toks jausmas tikrai aplanko, bet ne būnant vienam, o su artimais savo, būnant tarp žmonių. Vienas žmogus, pasak jo, yra niekas ir jis visada pralaimi. Vienas žmogus gali jausti sotumo jausmą, gražaus peizažo sukeliamus pojūčius, tačiau jie yra absoliučiai nieko verti, jeigu tu jų neperduoti kitiems žmonėmis bet kokia forma: meno, gyvenimo įkvėpimo. „Padėka, kad išgyvenau apima aplink save matant žmones, kuriems akivaizdžiai patinka, kad aš esu šalia ir kad mes bendraujame, kad pasakau jiems ką nors gero, malonaus, smagaus, vertingo. Tada visuomet galvoju, ačiū Dievui sugrįžau, kad būčiau su tais žmonėmis“, – sako žurnalistas.

Išgyvenęs klinikinę mirtį G. Drukteinis visiems kartoja, kad jeigu kas nors nori pamatyti Jėzų, reiktų pažiūrėti į šalia esantį žmogų ir jį pamatys: „Jeigu norite tarnauti Jėzui, tai tarnaukite šalia esančiam žmogui ir čia bus didžiausia tarnystė tavo gyvenime“.

Žurnalistas sako, kad gyvendamas tokiu gyvenimo tempu, darbo apimtimis, jo tiek stipriai nebedžiugina nei kelionės, nei maistas, net ta pati kūryba: „Esu tiek visko prirašęs, privedęs paskaitų, kad tai darosi konvejerinė statistika, kur papildomi skaičiukai nieko nepakeis. Bet vis tiek kurdamas visa tai, keliaudamas, ragaudamas, liesdamas, užuosdamas suvoki, kad visa patirtis turi būti skirta kitiems: įkvėpti, parodyti gražų pavyzdį, galbūt paremti, paguosti, tiesiog pakalbėti niekuo neįpareigojančiomis temos, praleisti kartu laiką“.

G. Drukteinis pripažįsta tapęs altruistišku, bet ne egoistiškai altruistišku. „Jeigu kitiems gerai, vadinasi ir man gerai. Nuoširdžiai sakau ir net pačiam keista tai jausti ir sakyti, bet panašu, kad esu idealus personažas“, – juokiasi žurnalistas.

Materialiniai daiktai mirties akivaizdoje neturi nei prasmės, nei vertės

Paklausus, ar po visų potyrių ir patirties, atėjusių suvokimų, galima pasiruošti mirčiai, G. Drukteinis sako, kad sunku pasiruošti tokiam dalykui. „Jeigu turima omeny, ar išsitryniau pornografines nuotraukas iš savo failų, tai esu pasiruošęs (juokiasi). Bet ar esu moraliai nusiteikęs pasitikti mirtį, tai man atrodo nei vienas žmogus nėra tam pasiruošęs ir, kaip kiekvienas gyvas sutvėrimas, visada siekiame gyventi kuo ilgiau, kad ir kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis gyventume“, – įsitikinęs vyras ir papasakojo istoriją apie vienuolio patirtį.

„Vienuolis, palydėjęs ne vieną mirštantį žmogų, laikęs jam rankas, daręs paskutinį patepimą, atlikęs kitas apeigas sako, kad nei vienas mirštantis nekalba apie nesutvarkytus verslo ar kitus reikalus, bet absoliučiai visų jų klausimas yra vienas: kur mano artimieji, kur tie žmonės, kuriuos man yra svarbiausia matyti prieš išeinant? Šį vienuolio pasakymą nešiojuosi širdyje ir galvoju, kad verslo reikalai, kurie mums atrodo, kad daro mus labai svarbiais, reikšmingais, kažkokiais ypatingais yra visiškai antraeiliai, palyginus su tuo, kaip mes elgiamės su savo artimaisiais arba kokius abipusius jausmus puoselėjame, – sako G. Drukteinis, – „Visi materialūs dalykai, kam paliksiu savo baldus, ar kokį nors Cartier Daibolo parkerį, mirties akivaizdoje neturi absoliučiai jokios reikšmės, prasmės ir vertės. Ne apie tai mes turime rūpintis, o apie tai, kad kuo daugiau atneštume žmonėms emocinio pasitenkinimo“.

Vokietijos ligoninė
Vokietijos ligoninė
© AP / Scanpix

Net ir žinodamas, kad liko nedaug laiko gyventi, žurnalistas sako nenorėtų keliauti nei aplink pasaulį, nei nuvykti į dar vieną egzotišką šalį, nes ten jau yra buvęs. „Pasižiūriu į Lietuvą ir atvirai sakau, kad ji man yra pati egzotiškiausia pasaulio šalis, kurioje galiu daugiausiai padaryti pokyčių, turėti įtakos gerąja šia žodžio prasme“, – sako G. Drukteinis.

Suvienijo išgyvenusius infarktą

„Mentoriumi esu nuo pat vaikystės, jaučiau, kad apsimoka žinoti tai, ko nežino kiti ir tomis žiniomis dalintis. Šiandien turiu štai tokią patirtį ir ja dalinuosi. Niekas nėra iš esmės pasiruošęs tokiems likimo smūgiams, nežino, ką daryti, kur eiti, su kuo kalbėtis, į ką kreiptis. Ar tai sisteminis klausimas, kuomet gali skambinti į ligoninę ir viską ten susakys, nelabai tikiu. Ar tai yra moralinės vertybės klausimas, kai mobilizuoji asmenines pajėgas, ieškai išeities internete, ką daryti, tai irgi sunku pasakyti, ar tai yra išeitis. Iš to kyla problemos“, – pastebi iš mirties gniaužtų ištrūkęs G. Drukteinis, šiandien įkūręs du socialinius darinius, padedančius patyrusiems infarktą ir jų artimiesiems.

Savitarpio pagalbos grupė „Širdingai su Drukteiniu“ – iniciatyva, vienijanti žmones pergyvenusius infarktą. Grupėje dalijamasi savo patyrimais, patarimais, įžvalgomis. „Kuriame bendrybės, vienybės jausmą, kad visiems būtų lengviau grįžti į gyvenimą. Pergyvenus infarktą kyla begalė žmogiškų klausimų, į kuriuos gydytojai su savo kompetencija ir kvalifikacija ne visada galia atsakyti ir kartais tiesiog užtenka žmogiško žodžio, patarimo ar paramos, kad asmuo galėtų atgauti pasitikėjimą savo jėgomis, vėl taptų darbingu, pradėtų gyventi įprastinį gyvenimą ar gyventi normalaus gyvenimo ritmu“, – sako šios grupės sumanytojas.

Vyras sako, kad nors susitikimai nebūna dideli – iki dešimties žmonių, bet svarbu, kad tokia iniciatyva egzistuoja ir ateityje galbūt tai išaugs į didelį judėjimą. Kas, pasak jo, kartu skamba ir paradoksaliai, nes visų mūsų tikslas, kad žmonių, pergyvenusių infarktą, būtų kuo mažiau. Bet tie, kuriems jau išpuolė ta dalia, bent jau turės likimo draugus.

Kurdamas labdaros fondą „Po infarkto“, G. Drukteinis tikėjosi, kad šis fondas labiau rems artimuosius tų žmonių, kurie yra patyrę infarktą: „Iš savo patirties galiu pasakyti, kad viena yra būti žmogumi, patyrusiu infarktą, kuris patenka į sveikatos apsaugos sistemą, bet visai kas kita būti tokio žmogaus artimuoju, kuris paprastai nelabai žino, ką jam daryti, ar jau mušti pavojaus varpais ar ramiai išlaukti, kaip įvykiai rutuliosis toliau. Tad pirminis tikslas buvo padėti artimiesiems, suteikiant reikiamą psichologinę paramą, apmokant jiems susisiekimo su artimaisiais sveikatos gydymo įstaigose išlaidas, kitas reikalingas paslaugas. Bet matau, kad tos paramos vis dar labiau reikia žmonėms, patyrusiems infarktą. Bet aš tų artimųjų tikrai neužmirštu“.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(45 žmonės įvertino)
4.1333

Top naujienos

Putino ir Lukašenkos susitikimas: panašu, jog derėtasi itin svarbiais klausimais (7)

Su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu Sočyje susitikęs Vakarų nepripažįstamas Baltarusijos...

Raimondo vėžys niekaip nepasidavė gydymui: kai atrodė, kad visos galimybės išsemtos, sužibo nauja viltis

45-erių metų kinologas iš Plungės rajono Raimondas Aponkus prieš keliolika metų ties raktikauliu...

Alma Adamkienė pateko į ligoninę, įtariama COVID-19 infekcija (2)

Prezidento Valdo Adamkaus žmona Alma Adamkienė vėl pateko į ligoninę.

Vytautas Landsbergis – ligoninėje

Pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovas, profesorius Vytautas Landsbergis –...

Parengė Dalia Vaitkutė-Šiaulienė

Mokslas ar mistika: iš šio ežero pasemti vandens neįmanoma, o jo atsigėrusius ištinka mirtis

Mūsų planetoje gausu paslaptingų ir mistiškų vietų, ežerai – ne išimtis. Paslaptingi ežerai...

Jurga Grigienė

Padavėjai atskleidė kavinių triukus ir paslaptis: kokių patiekalų geriau neužsisakinėti ir kaip suprasti, kad jus mausto (2)

Ne paslaptis, kad kylant kainoms dažnas mūsų apsilankymus kavinėse ir restoranuose retiname. O jei...

Spalio mėnesį pradėsime drėgnais orais

Penktadienio dieną orus šalyje lems žemesnio slėgio laukas, tačiau diena numatoma nebloga, vyraus...

14 lengvų rudens aprangos derinių, į kuriuos vertėtų atkreipti dėmesį: paruoštukas kasdienai

Ruduo jau atėjo, todėl manome, kad vertėtų atkreipti jūsų dėmesį į šiuos aprangos derinius....

Po „Žalgirio“ pergalės Maksvytis pagerbė Prienų krepšinio puoselėtoją: gaila, kad jo nebėra su mumis

Kauno „Žalgirio“ komandos vyriausiasis treneris Kazys Maksvytis po ketvirtadienio vakarą LKL...