Kartais pagaunu save suprantant, kad aš nealkana, bet visą vakarėlį nervingai ,,kemšu“. Kaip nustoti taip elgtis, ką daryti ar galvoti vietoj to. Mano draugė susinervinusi nustoja valgyti ir lieknėja, o aš – atvirkščiai... Ką galėtumėte patarti? Pastebėjau, kad tokių žmonių yra nemažai...
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
APIE NEPASOTINAMĄ ALKĮ
Normalaus valgymo mechanizmas yra toks: išalkai - ieškai maisto produktų – paruoši juos (arba juos paruošia už tave) – valgai - pajunti pasisotinimą - nustoji valgyti. Mūsų smegenyse yra pasisotinimo centras, kuris prižiūri, kokia yra gliukozės ir kitų medžiagų koncentracija kraujyje. Jai krentant, įsijungia alkio jausmas ir maisto paieškos programa.
Tokiu būdu organizmas palaiko pats save įprastinėmis sąlygomis. Tai reiškia, kai išgyvenimui nekyla pavojų: nėra nei priešo, nei karo, nei bado. Tačiau gyvos būtybės numato tokius pavojus. Graužikai kaupia maisto atsargas už skruostų. Kupranugaris su savo kupra eina dar toliau!
O jei potencialiai gali būti, jog maisto neužtektų žemdirbių ir medžiotojų palikuonims, mes – žmonės - mokame kaupti maito atsargas aruoduose ir sandėliukuose. O miesto gyventojai - prekybos bazėse. Tačiau dėl visa ko - dar ir savo kūne: angliavandenius – kepenyse, riebalus - po oda. Vitaminus mums kuria žarnyno mikrobai. Tik štai baltymų nelabai mokame kaupti.
Streso sąlygoms gamtos numatyta kita programa - „pulk ir bėk“. Jos metu alkis nueina į antrą planą. Juk aktualus pasidaro saugumas. Todėl jūsų minėta draugė ir nustoja valgyti streso metu. Ji maitina pati save iš maisto atsargų: tuština savo glikogeno atsargas iš raumenų, vėliau - iš kepenų, o paskiausiai degina riebalus iš poodinio sluoksnio. Baltymus ima skaldyti tik ypatingomis sąlygomis. Jei stresas trumpalaikis, mes tik vos – vos numetame svorį.
Taip ir turėtų būti, jeigu mūsų civilizacija nepratintų mūsų prie kitokio valgymo mechanizmo: pamatai patraukliai paruoštą maisto produktą - išgirsti jį giriantį tekstą - užuodi jos kvapą, pajunti burnoje specialias skonį gerinančias medžiagas - pajunti apetitą - užsigeidi šio maisto produkto - suvartoji jį su šiokiu tokiu pasitenkinimu - jauti pasisotinimą ar šleikštulį.
Kaip matote, vietoj alkio čia atsiranda dirbtinai skatinamas apetitas, organizmas nespėja išalkti, o jau gauna kaloringą produktą. Medžiagų apykaitą reguliuojantis centras ima laikyti tokią mūsų elgseną kažkokiu įmantriu pasiruošimu žiemai ar badui ir kaupia maisto atsargas kepenyse (glikogenas) ir – kadangi jos persipildo - poodiniame riebalų sluoksnyje. Čia riebalai sintezuojami iš angliavandenių.
Kažkoks chaosas, tiesa? Šia prasme mes visi esame kažkiek neurotiški, o kai kurios tautos, tarkime, JAV gyventojai, tokiu būdu net pasiekė rekordinį nutukusių žmonių skaičių.
Persivalgymo mechanizmas, kurį aprašote jūs, yra artimas ir vadinasi „neurotiniu“: susiduriu su stresu (daug žmonių, baimė nespėti atlikti darbo, baimė nesusitvarkyti ir pan.) - jaučiu nerimą - jam nuslopinti valgau, nežiūrėdama nei ką valgau, nei kaip valgau – tam kartui aprimstu - pastebiu augantį svorį - graužiuosi.
Kartais tą persivalgymą papildo vėmimas ir tuomet gydytojai nedvejodami diagnozuoja persivalgymo sutrikimą - bulimiją.
Kaip matote, nors čia ir yra stresas, bet neveikia „pulk- bėk“ mechanizmas, nes nei pulti, nei bėgti jūs negalite. Juk nepulsi susirinkusių draugų? Juk nebėgsi iš darbo? Gaunasi situacija, kurioje abu natūralūs keliai neveikia. Kyla kitoks nerimas - su bejėgiškumo ir beviltiškumo atspalviu. Ir čia įsijungia galingesni nerimą slopinantys mechanizmai - pasielgti taip, tarsi pačiai tavo egzistencijai kiltų pavojus.
Kodėl valgymas nuslopina nerimą? Todėl, kad nerimą palaikanti mūsų smegenų sistema yra atsveriama kitos - nerimą slopinančios. O ši reaguoja į pasitenkinimo signalus, nesvarbu, iš kur šis pasitenkinimas ateina: maistas, alkoholis, cigaretė, narkotikas, nagų graužimas, pasituštinimas, pasišlapinimas, čiaudulys, lytinis aktas...
Organizmo logika tokia: stresas ir jį lydintis nerimas kyla dėl nepatenkintų bazinių poreikių, tad reikia gauti signalą, kad bazinis poreikis patenkintas. Organizmas tam tikslui turi visą eilę programų: valgymo, gėrimo, agresijos iškrovos (nagai!) ir t.t.
Žinoma, visa tai - laikinos priemonės, nes ne tame esmė, kad bazinis poreikis būtų nepatenkintas. Juk nerimą jums - suaugusiam žmogui - sukelia ne šiaip nepatenkinti poreikiai, o sudėtingesnės, gamtos nenumatytos psichosocialinės situacijos: vidiniai konfliktai, amžiaus krizės, nusivylimai.
Gamta nenumatė, kad mes bijosime susirinkusių žmonių, jai nė į galvą neateidavo, kad mes perfekcionistiškai bijosime suklysti, jai ne motais, kad mums taip smarkiai reikia meilės ir prieraišumo, jog nė minutės negalėsime pragyventi be artimo žmogaus ar be pagarbos. Todėl mūsų smegenų centrai, atsakantys už nerimo malšinimą, vis dar veikia taip, tarsi kiltų biologinis stresas, o mūsų galva supranta: ne tai, oi, ne tai – stresas juk psichosocialinis - ką tu darai, sustok!
Tik štai sustoti mes galime tuomet, kai turime alternatyvų nerimui sumažinti. Žinoma, pakeisti aplinką, vengti kompanijų, nedirbti - per didelė kaina už ramybę. Gerti raminančius vaistus – laikina priemonė. Todėl optimaliausias kelias - normali profesionali psichoterapija. Ne keli vizitai pas psichologą, o būtent psichoterapija.
Tai reiškia, kad jūs paskiriate savo būsenoms išgyventi pakankamai daug laiko, duodate jausminei saviraiškai pakankamai daug erdvės, ir tariatės apie tai su psichoterapeutu labai konkrečiai: dirbsime tiek ir tiek, o kokiais metodais - analitiniais, geštalto, orientuotais į kūną, psichodramos - psichoterapeutas žino geriau už jus.
Ar tai- viskas?
Mano pastebėjimais, psichoterapiją gerai papildo bet kokios meditacijos, tai yra technikos, padedančios užimti stebėtojo poziciją savo pojūčių ir jausmų atžvilgiu. Juk jūsų valgymas - impulsyvus, ir jo metu savistaba išnyksta kokia čia savistaba, kai neramu?). Todėl meditacijas turi papildyti psichoterapija. O kokia bus jūsų meditacija - pasyvi (joga, vipasana) ar aktyvi (taiči, sufijų, Ošo meditacijos) – priklauso nuo jūsų galimybių, asmenybės ir polinkių.
O ką jums daryti, kol neradote savo psichoterapeuto ir savo meditacijų?
Gerbkite savo organizmą - jis daro, ką išmano. Tik leiskite jam pasimokyti kai ko naujo. Jis irgi tai moka - mokytis.
Sėkmės.
Olegas Lapinas
