aA
Kartais mūsų artimieji serga. Ir štai būdami šalia jų, mes imame jausti tuos pačius simptomus: jis vemia - ir mes vemiame, jam skauda - ir mums skauda, jis kosi - ir mes kosime. O kartais ligos simptomai tiesiog atsiranda mūsų kūne po to, kai mes perskaitome apie jas enciklopedijoje ir atsigulę vakare į lovą įsijaučiame į savo kūną.
Skausmas
© Corbis/Scanpix

Štai jie, tie grėsmingi simptomai: būtent taip, kaip aprašyta, mus kaip mat užpuola būdingas kiaulių gripui karščiavimas, raižymas pilve, tipiškas akmenligei, o paslaptingas sukietėjimas po oda reiškia piktybinį auglį. Visa tai įneša į mūsų gyvenimą papildomą nerimą. Ir visai be reikalo.

Iš tikrųjų visi minėti reiškiniai turėtų pripildyti mūsų širdis pasididžiavimo. Juk juose atsispindi svarbi žmogaus savybė: jis yra socialinė būtybė. Nepaisant to, kad kūniškai mes esame atskirti vienas nuo kito, kartais atsiranda reiškinių, rodančių, jog mus su kitais žmonėmis jungia bendras emocinių ir pojutiminių išgyvenimų laukas.

Pavyzdžiui, koks vienišius jūs bebūtumėte, jums nesvetimas susitapatinimas su kitokiomis panašiomis būtybėmis, kurias kas nors kankina. Mes instinktyviai susiraukiame. Vaikystėje mes žaisdami lengvai tampame gyvūnėliais arba tiesiog įsijaučiame į miaukiančio kačiuko ir netgi į ant nugaros apvirtusį vabalo vaidmenis: vargšai!

Bręsdami mes vis labiau imame tapatintis su mus žavinčiais artimaisiais: tėvais, bendraamžiais, muzikos ir kino žvaigždėmis. Dalis mūsų sielos tampa jais, ir mes kurį laiką jaučiamės gražesni ir stipresni. Ką gi, turime kur vystytis. Tačiau kam reikia jausti svetimą skausmą?

Kartais mes tiesiog negalime klausytis artimesnių draugų istorijų apie jų skaudulius ir problemas: mūsų organizmas ima reaguoti taip, tarsi būtumėme Siamo dvyniai, suaugę savo kūnu su pasakotojo kūnais.
Yra panašūs, bet ir skirtingi jausmai, siejantys mus su kitu žmogumi: susitapatinimas, užuojauta, atjauta.

Susitapatinimas arba identifikacija - mūsų vystymosi varomoji jėga. Jos metu mes kuriam laikui tarsi tampame kitu žmogumi, neprarasdami ryšio su savo „aš“. Jam linksma - mums linksma. Man baisu - jam kažkiek baisu.

Kodėl tai varomoji vystymosi jėga? Nes tam, kad vystytumėmės, mums reikalingas saugumas. Motina susitapatina su savo vaiku, o mes susitapatiname su motinomis ir tokiu būdu jaučiamės saugiai: iškilus skausmui ar liūdesiui mes be žodžių, intuityviai suprantame vienas kitą, nes žodžių tuomet dar netariame.

Motina pasiima į save dalį mūsų skausmo ar baimės, transformuoja jį, ir atiduoda atgal rūpesčiu ar guodžiančiu žodžiu: „Oi, kaip baisu, tuoj praeis!“ Taip gaunasi netgi greičiau, nei jei mes sakytumėme, ir tai garantuoja, kad mus supranta, paguodžia, o kai kada ir išgelbėja: „Mano širdis pajuto, kad jam bloga, ir aš įlėkiau į kambarį, o jis kaip tik vos nenugriuvo nuo stalo “- sako motina.

Tačiau tai turi ir atvirkščią pusę. Depresuojanti motina dažniausiai turi depresuojantį vaiką, ir vaiko bloga nuotaika atsispindi motinai. Šis susitapatinimas būna toks stiprus, kad kartais trukdo motinai paleisti vaiką, kai jam ateina metas atsiskirti: tokia mama atvedanti dvidešimtmetį vaiką pas specialistą sako: „Mes turime problemų“.

Susitapatinimas su žmogumi, žiauriai nuskriaudusiu mus vaikystėje, vadinama „identifikacija su agresoriumi“. Jis gali pasireikši po daugelio metų: mes netikėtai patys tampa agresyvūs su žmonėmis, nors didelio pagrindo tam neturime; panašu, kad mus lyg „apsėda“ įniršis, kuris iki tol slypėjo mūsų pasąmonėje: agresoriaus „programa“ arba „įrašas“, laukiantys savo valandos. Tik iš aukos mes tampame užpuoliku!

Žmogus, perskaitęs medicinos vadove ligos aprašymus ir randantis juos pas save, taip pat susitapatina su aprašytu beasmeninu ligoniu, kadangi ligos simptomai neįmanomi be žmogaus: medicinos vadove konkretaus žmogaus aprašymo gali nebūti, bet jis numanomas. Taip pat numanomi ir ekspertai - tie, kurie tas ligas aprašo.

Taigi mes tarsi tampame tuo nematomu anonimišku ligoniu, ir tokiu būdu palaikome savo ryšį su ligas išmanančiu pasauliu - ligų vadovu - ir tai suteikia mums daugiau saugumo jausmo. Juk saugiau jaustis dalimi to, kas matoma ir žinoma, negu tiesiog gulėti lovoje ir vartytis neaiškių ir nerimą keliančių pojūčių sūkuryje!

Į susitapatinimą linkę žmonės, ypač gydytojai, konsultantai ir kunigai, turi išmokti atsitapatinti, atsiriboti nuo jausmų, kuriuos jaučia jų klientai. Chirurgas negalėtų padaryti pjūvio su skalpeliu, jei jaustų skausmą, kurį jaučia pjaustomas žmogus.

Kaip atsitapatinti? Vienas iš pratimų: vaizduotėje sau daug kartų pasakome: „Tai – jis, o čia - aš“, ir netgi atsitapatinti nuo savo simptomo: „Aš - tai ne mano skausmas, aš - tai aš“. Tuomet mes palaikome ryšį su kitais panašiais, bet labiau atribojančiais jausmais: užuojauta ir atjauta.

Užuojauta - tai gailesčio jausmas, susijęs su suvokimu, kad kitam skaudu, liūdna ar bloga. Dažniausiai užjausdami mes jaučiamės pranašesni. Šis suvokimas nėra tiesioginis svetimo skausmo atspindys: jo metu tokio pat skausmo nejaučiame, o save jaučiame kaip atskirą žmogų su savo ypatingu jausmu.

Kartais užuojauta yra tik formalus ritualas: taip elgiamės ligoninėje, sakydami sergančiajam: „Užjaučiame“. Užuojauta kartais mums patinka, nes rodo, jog kitas žmogus pripažįsta mūsų skausmą, tačiau neretai kelia ir pasipriešinimą. „Tik nereikia man tavo užuojautos!”- sako žmogus, išduodantis, jog gailestis menkina, o užjaučiantį pastato į viršesnę poziciją.

Atjauta – kai jausdamiesi nepriklausomi nuo kito žmogaus, mes atspindime vidumi jo jausmą („žinau, ir man buvo panašiai“), bet nestatome savęs į gailinčiojo poziciją, tačiau imame realiai rūpintis kenčiančiu žmogumi. Jei jis serga - gydome ar slaugome.

Žmonės, susipažinę su šiuolaikiniu budizmu, vadina tai „bodhisatvos“ būsena: tai tarsi tikintysis, aktyviai padedantis visiems kenčiantiems, nes turi viduje meilės perteklių. Jis nesitapatina su kančia (nejaučia to paties galvos skausmo), neužjaučia gailėjimosi prasme (tai pastatytų jį į aukštesnę poziciją), o tiesiog daro tai, ką gali, nes suvokia, jog kitas - toks pats, kaip ir jis. Ir kada nors jam pačiam gali atsitikti panašiai.

Taigi atskirkime save nuo kenčiančiųjų, tačiau palaikykime su jais tokį ryšį, kuris parodo: mes, žmonės, visi - viena didelė šeima.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Tarptautiniame kontrabandos tinkle įsipainiojo lietuviai: genialus planas apeiti Rusijos sankcijas (131)

Šeštame aukšte esančiame bute Sankt Peterburgo Lenino prospekte Nastia Loškina ant virtuvės...

Gyventojai prezidentei už darbą surašė pažymius: kokia Grybauskaitė liks atmintyje? (321)

Per beveik dešimt metų prezidentės Dalios Grybauskaitės populiarumo kreivė nukrito daugiau negu...

Lustų rinka smigo žemyn: 400 mlrd. dolerių vertės pramonės klestėjimas eina į pabaigą (25)

Nuostoliai lustų gamintojų rinkoje praėjusią savaitę tęsiasi, ypač po to, kai JAV...

Juozaičio pranašystė: jei taip toliau, po 20 m. nebebus lietuvių kalbos ir tautos (1769)

„Niekada taip nebuvo, kad lietuvis taip ėstų lietuvį. Po bet kurio straipsnio tokių keiksmų...

Monikai Šalčiūtei nenusisekė romanas su Donatu Motiejūnu: buvau apgauta, buvo daug melo (105)

Daugeliui vis dar yra paslaptis, kaip žmonės uždirba pinigus socialiniuose tinkluose dėdami savo...

Vadovu išrinkus Prokopčiuką kyla rimta grėsmė pačiam Interpolui (4)

Trečiadienį nauju Interpolo vadovu gali būti išrinktas Rusijos kandidatas Aleksandras...

Naujo „Mercedes-Benz G63 AMG“ testas: kam rūpi bekelė – kalbame apie įvaizdį už 180 tūkst. eurų (27)

Garsiausia „ Mercedes-Benz “ gamos ikona galima laikyti G klasę. 39-erius metus gaminamas...

Dvejus metus nelaiminčios rinktinės vedlys posto palikti neskuba: ne laikas apie tai kalbėti specialiai DELFI iš Belgrado (40)

Pirmas Tautų lygos turnyras lietuviams prisvilo: C divizione 4 grupėje Lietuvos futbolo rinktinė...

Darbe – kaip namuose: kas turi užtikrinti gerą savijautą dirbant biure

Ekspertai vieningi: šiuolaikiniai darbdaviai, norintys pritraukti ir išlaikyti talentus savo...

Studentų gyvenimas tarpukariu: „karvė ar studijos?“, išradingi „versliukai“ ir noras maištauti (3)

Studentų gyvenimas visuomet buvo apaugęs mitais ir stereotipais. Nuo mamos kotletų, įdėtų į...