Kartais mūsų artimieji serga. Ir štai būdami šalia jų, mes imame jausti tuos pačius simptomus: jis vemia - ir mes vemiame, jam skauda - ir mums skauda, jis kosi - ir mes kosime. O kartais ligos simptomai tiesiog atsiranda mūsų kūne po to, kai mes perskaitome apie jas enciklopedijoje ir atsigulę vakare į lovą įsijaučiame į savo kūną.
Skausmas
© Corbis/Scanpix

Štai jie, tie grėsmingi simptomai: būtent taip, kaip aprašyta, mus kaip mat užpuola būdingas kiaulių gripui karščiavimas, raižymas pilve, tipiškas akmenligei, o paslaptingas sukietėjimas po oda reiškia piktybinį auglį. Visa tai įneša į mūsų gyvenimą papildomą nerimą. Ir visai be reikalo.

Iš tikrųjų visi minėti reiškiniai turėtų pripildyti mūsų širdis pasididžiavimo. Juk juose atsispindi svarbi žmogaus savybė: jis yra socialinė būtybė. Nepaisant to, kad kūniškai mes esame atskirti vienas nuo kito, kartais atsiranda reiškinių, rodančių, jog mus su kitais žmonėmis jungia bendras emocinių ir pojutiminių išgyvenimų laukas.

Pavyzdžiui, koks vienišius jūs bebūtumėte, jums nesvetimas susitapatinimas su kitokiomis panašiomis būtybėmis, kurias kas nors kankina. Mes instinktyviai susiraukiame. Vaikystėje mes žaisdami lengvai tampame gyvūnėliais arba tiesiog įsijaučiame į miaukiančio kačiuko ir netgi į ant nugaros apvirtusį vabalo vaidmenis: vargšai!

Bręsdami mes vis labiau imame tapatintis su mus žavinčiais artimaisiais: tėvais, bendraamžiais, muzikos ir kino žvaigždėmis. Dalis mūsų sielos tampa jais, ir mes kurį laiką jaučiamės gražesni ir stipresni. Ką gi, turime kur vystytis. Tačiau kam reikia jausti svetimą skausmą?

Kartais mes tiesiog negalime klausytis artimesnių draugų istorijų apie jų skaudulius ir problemas: mūsų organizmas ima reaguoti taip, tarsi būtumėme Siamo dvyniai, suaugę savo kūnu su pasakotojo kūnais.
Yra panašūs, bet ir skirtingi jausmai, siejantys mus su kitu žmogumi: susitapatinimas, užuojauta, atjauta.

Susitapatinimas arba identifikacija - mūsų vystymosi varomoji jėga. Jos metu mes kuriam laikui tarsi tampame kitu žmogumi, neprarasdami ryšio su savo „aš“. Jam linksma - mums linksma. Man baisu - jam kažkiek baisu.

Kodėl tai varomoji vystymosi jėga? Nes tam, kad vystytumėmės, mums reikalingas saugumas. Motina susitapatina su savo vaiku, o mes susitapatiname su motinomis ir tokiu būdu jaučiamės saugiai: iškilus skausmui ar liūdesiui mes be žodžių, intuityviai suprantame vienas kitą, nes žodžių tuomet dar netariame.

Motina pasiima į save dalį mūsų skausmo ar baimės, transformuoja jį, ir atiduoda atgal rūpesčiu ar guodžiančiu žodžiu: „Oi, kaip baisu, tuoj praeis!“ Taip gaunasi netgi greičiau, nei jei mes sakytumėme, ir tai garantuoja, kad mus supranta, paguodžia, o kai kada ir išgelbėja: „Mano širdis pajuto, kad jam bloga, ir aš įlėkiau į kambarį, o jis kaip tik vos nenugriuvo nuo stalo “- sako motina.

Tačiau tai turi ir atvirkščią pusę. Depresuojanti motina dažniausiai turi depresuojantį vaiką, ir vaiko bloga nuotaika atsispindi motinai. Šis susitapatinimas būna toks stiprus, kad kartais trukdo motinai paleisti vaiką, kai jam ateina metas atsiskirti: tokia mama atvedanti dvidešimtmetį vaiką pas specialistą sako: „Mes turime problemų“.

Susitapatinimas su žmogumi, žiauriai nuskriaudusiu mus vaikystėje, vadinama „identifikacija su agresoriumi“. Jis gali pasireikši po daugelio metų: mes netikėtai patys tampa agresyvūs su žmonėmis, nors didelio pagrindo tam neturime; panašu, kad mus lyg „apsėda“ įniršis, kuris iki tol slypėjo mūsų pasąmonėje: agresoriaus „programa“ arba „įrašas“, laukiantys savo valandos. Tik iš aukos mes tampame užpuoliku!

Žmogus, perskaitęs medicinos vadove ligos aprašymus ir randantis juos pas save, taip pat susitapatina su aprašytu beasmeninu ligoniu, kadangi ligos simptomai neįmanomi be žmogaus: medicinos vadove konkretaus žmogaus aprašymo gali nebūti, bet jis numanomas. Taip pat numanomi ir ekspertai - tie, kurie tas ligas aprašo.

Taigi mes tarsi tampame tuo nematomu anonimišku ligoniu, ir tokiu būdu palaikome savo ryšį su ligas išmanančiu pasauliu - ligų vadovu - ir tai suteikia mums daugiau saugumo jausmo. Juk saugiau jaustis dalimi to, kas matoma ir žinoma, negu tiesiog gulėti lovoje ir vartytis neaiškių ir nerimą keliančių pojūčių sūkuryje!

Į susitapatinimą linkę žmonės, ypač gydytojai, konsultantai ir kunigai, turi išmokti atsitapatinti, atsiriboti nuo jausmų, kuriuos jaučia jų klientai. Chirurgas negalėtų padaryti pjūvio su skalpeliu, jei jaustų skausmą, kurį jaučia pjaustomas žmogus.

Kaip atsitapatinti? Vienas iš pratimų: vaizduotėje sau daug kartų pasakome: „Tai – jis, o čia - aš“, ir netgi atsitapatinti nuo savo simptomo: „Aš - tai ne mano skausmas, aš - tai aš“. Tuomet mes palaikome ryšį su kitais panašiais, bet labiau atribojančiais jausmais: užuojauta ir atjauta.

Užuojauta - tai gailesčio jausmas, susijęs su suvokimu, kad kitam skaudu, liūdna ar bloga. Dažniausiai užjausdami mes jaučiamės pranašesni. Šis suvokimas nėra tiesioginis svetimo skausmo atspindys: jo metu tokio pat skausmo nejaučiame, o save jaučiame kaip atskirą žmogų su savo ypatingu jausmu.

Kartais užuojauta yra tik formalus ritualas: taip elgiamės ligoninėje, sakydami sergančiajam: „Užjaučiame“. Užuojauta kartais mums patinka, nes rodo, jog kitas žmogus pripažįsta mūsų skausmą, tačiau neretai kelia ir pasipriešinimą. „Tik nereikia man tavo užuojautos!”- sako žmogus, išduodantis, jog gailestis menkina, o užjaučiantį pastato į viršesnę poziciją.

Atjauta – kai jausdamiesi nepriklausomi nuo kito žmogaus, mes atspindime vidumi jo jausmą („žinau, ir man buvo panašiai“), bet nestatome savęs į gailinčiojo poziciją, tačiau imame realiai rūpintis kenčiančiu žmogumi. Jei jis serga - gydome ar slaugome.

Žmonės, susipažinę su šiuolaikiniu budizmu, vadina tai „bodhisatvos“ būsena: tai tarsi tikintysis, aktyviai padedantis visiems kenčiantiems, nes turi viduje meilės perteklių. Jis nesitapatina su kančia (nejaučia to paties galvos skausmo), neužjaučia gailėjimosi prasme (tai pastatytų jį į aukštesnę poziciją), o tiesiog daro tai, ką gali, nes suvokia, jog kitas - toks pats, kaip ir jis. Ir kada nors jam pačiam gali atsitikti panašiai.

Taigi atskirkime save nuo kenčiančiųjų, tačiau palaikykime su jais tokį ryšį, kuris parodo: mes, žmonės, visi - viena didelė šeima.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Kremliaus ruporai vilniečius baugina: jūs net nežinote, kas jus vežioja sostinės gatvėmis (24)

Ar žinojote, kad Vilniuje važiuodami autobusu 3G iš oro uosto į Fabijoniškes ir įsigiję...

Karbauskis ruošia sprendimą, kuris perbraižys Lietuvos verslo ribas (118)

Valdančioji „valstiečių“ frakcija netrukus ketina Seime teikti Konkurencijos įstatymo...

Kas vyksta Luhanske: pateikė dvi versijas miesto centrą apsupę ginkluoti asmenys (40)

Šiuo metu vadinamojoje „Luhansko liaudies respublikoje“ (LLR) tvyro įtampa - antradienį į...

Masiulis: Seimo komisija vykdo „archeologinius kasinėjimus“, o rusiška įranga diegiama toliau (22)

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK), tęsiantis neteisėtų verslo ir politikų...

Kosovą pažįstantis krepšinio vilkas įsitikinęs: varžovų pusėje – bent vienas pavojingas ginklas

Pirmąją Lietuvos rinktinės kovą pasaulio čempionato C grupės atrankos varžybose stebėsiantis...

Pataria, kaip gauti vaistų receptą ilgesniam laikui (15)

Sveikatos apsaugos ministerijos specialistai primena, kad tam tikromis lėtinėmis ligomis sergantiems...

Indrė Makaraitytė. Kodėl Matijošaitis gali ramiai varyti poršu? (270)

Yra žmogus Lietuvoje, kuriam leidžiama būti turtingam. Netgi labai turtingam.

DELFI kviečia į kalėdinės dainos, kurioje – ir Grybauskaitės balsas, klipo filmavimo užkulisius (1)

Pasitikdami gražiausias metų šventes garsiausi Lietuvos muzikantai jau trečią kartą inicijuoja...

Kepenio pareiškimai atvėrė skaudžią žaizdą: partizanai išžudė stribus ar paprastus sodiečius? (1085)

Seimo narys Dainius Kepenis , prabilęs, kad jo bičiulio Jurgio Lebriko šeimą išžudė partizanai...

Tyrimas patvirtino: atotrūkis nuo Estijos jau nebejuokingas (607)

Pagal ekonomikos augimą Lietuvą jau lenkia ne tik Estija , bet ir Latvija . Be to, nors visų...