Kaip žinia, žmonės dalinasi į vaistų maniakus, vaistų priešininkus ir tuos, kurie vaistus naudoja saikingai. Būti vaistų maniaku nėra blogai. Juk ir šiuolaikiniai gydytojai vis labiau priklausomi nuo farmacijos firmų, neretai paskiria žmogui kelis vaistus „dėl visa ko“. Vaistų kiekis tuomet atitinka simptomų kiekį.
Tarkime, jei jums dėl radikulito skauda kaklą, tirpsta ranka ir jūs dėl to neužmiegate, jūs galite gauti tokį gydymą: nuskausminamųjų tabletę, priešuždegiminę tabletę, kraujotaką skatinančią tabletę, tabletę, palaikančią kremzlių augimą, skausmą malšinantį tepalą, migdomąją tabletę nakčiai. Jei jus dar kankina nerimas, jūs galite gauti trankviliantą, t.y. nerimą mažinančią tabletę.
Taigi net jei jūs geriate tik po vieną kiekvienos rūšies tabletę, į jūsų organizmą kiekvieną dieną patenka mažiausiai septyni skirtingi vaistai. Jūs turite juos suvirškinti, ir tam reikia gerai veikiančių kepenų. Kitaip jums teks patirti apsinuodijimo simptomus: pykinimą, apetito praradimą, dirglumą. Tokiu atveju jums paskirs vaistus nuo pykinimo, apetitą skatinančių ir dirglumą mažinančią mikstūrą, o vaistų kiekis išaugs iki dešimties.
Jūsų organizmas dabar turės atlikti dar sunkesnę užduotį - sirgti ir dar virškinti dešimt jūsų vaistų. Žinoma, greičiausiai jūsų gydytojas nesužinos apie komplikacijas, tačiau sužinojęs nenusimins, nes yra aptarnaujamas tam tikrų farmacijos firmų, ir jo paskirtos tabletės bus būtent tų firmų vežamas produktas.
Šioje situacijoje patenkinti lieka visi trys : jūs gaunate „stiprų gydymą“, gydytojas apsidraudė, nes „užpuolė“ visus jūsų simptomus ir jo sąžinė švari, farmacininkai gauna pelną – tai viena iš retų pramonės šakų, nenukenčianti nuo ekonominė krizės. Tad kodėl reikia nebūti vaistų maniaku?
Juo nebūti reiktų tuo atveju, jeigu vaistų gausa sukeltų pašalinį poveikį; jei vaistai tarpusavyje nesiderintų ir jeigu vaistai, praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui, neduotų reikiamo efekto.
Žinoma, tam tikrais atvejais reikia laukti. Tarkime, gydant žmogų nuo depresijos antidepresiniai vaistai pradeda veikti lėtai: po vienos- dviejų savaičių. Gydymas būna ilgas ir savo vaistą reikia surasti: apie tai vaizdžiai rašo amerikiečių rašytojas E.Solomon savo knygoje apie depresiją „Vidudienio demonas“.
Taip pat pravartu žinoti, kad kol kas neatrasta efektyvesnės priemonės gydyti žmogų nuo psichozės be antipsichotinių vaistų - neuroleptikų. Piktybiškai augantys augliai, deja, vis dar reikalauja chemoterapijos ir švitinimo, o nuo insulino priklausomas diabetas - insulino. Tačiau ne visuomet netgi šių sunkių ligų gydymas susiveda į vaistus. Ir tai nėra geras ženklas, jei tu sieki kuo greičiau parduoti vaistą.
Štai vėžiniai susirgimai. Jau daugiau kaip dvidešimt metų sergančios išplitusiu vėžiu moterys ėmė rinktis į palaikymo grupes, kuriose dalinasi viena su kita savo gydymo rezultatais, savijauta, ir naudojasi vaizduotės pratimais - vizualizacija.
Gydytojas D.Spiegel suabejojo šių grupių efektyvumu ir išanalizavo dalyvių ligos eigą. Jį labai nustebino tas faktas, kad moterys, lankiusios palaikymo grupes, išgyveno vidutiniškai beveik dukart ilgiau, negu nelankiusios, o kiti tyrimai patvirtino: jos yra ramesnės ir reikalauja mažiau nuskausminančių vaistų.
O štai vaikų bronchinė astma. Tiriant vaikus, kurie šalia vaistų gėrimo lankė psichoterapiją, išaiškėjo: jiems pastebimai sumažėjo recidyvų skaičius ir gydymo trukmė.
Šiuo atveju galima pastebėti, kad gydymas pas psichoterapeutą taip pat kainuoja, tačiau palaikymo grupių poveikį sergančioms vėžiu galima laikyti nemokamu: tokios grupės yra vedamos pačių dalyvių.
Tačiau komerciniu požiūriu mažinti gydymo išlaidas - reiškia mažinti farmacininkų pajamas ir tuo pačiu vesti svarbią ekonomikos šaką į dar vieną bankrotą. Žmonės pagaliau turi nustoti egoistiškai galvoti apie save ir prisiminti įvairių politinių vadų cituojamą šūkį: „Neklausk, ką šalis padarė dėl tavęs, o klausk, ką tu padarei dėl jos!“
Kitaip negu patriotizmu nepaaiškinsi kai kurių faktų.
Juk ne visus lengvesnius simptomus verta mažinti simptominėmis priemonėmis. Kodėl ne kartą girdėję šiuos faktus, mes vis dėlto elgiamės priešingai:
Aukšta temperatūra sergant infekcine liga užmuša didelę dalį mikrobų, bet mes vis vien „numušame“ temperatūrą aspirinu ir panandoliu;
Antibiotikai, geriami ilgą laiką, sunaikina aibę naudingų žarnyno mikrobų, ir mūsų organizmas ima prasčiau virškinti maistą, bet peršalę mes vis vien geriame antibiotikus, „kad nebūtų komplikacijų“;
Nemaža dalis sirupų ir mikstūrų nuo kosulio nelabai tą kosulį veikia, nebent suskystina per tirštus skreplius, bet mes vis vien girdome kosintį vaiką mikstūromis;
Susirgę sloga mes keletą savaičių lašiname į nosį lašus, siaurinančius kraujagysles, nors tuomet sloga tik užsitęsia, nes po valandos - kitos nosis dar labiau užsikemša;
Kai kurios radikulito formos greičiau praeina judant, darant fizinius pratimus, tačiau mums kur kas mielesnis įtvaras, tepalai, stebuklingos tabletės ir įvairūs pleistrai;
Nemaža dalis gydytojų yra pastebėję: lėtinės ligos, kurių kiekis viršija ūmių susirgimų kiekį, dėl to ir yra lėtinės, kad yra išsivysčiusios iš atkakliai ir netinkamai gydytų ūmių ligų!
Žinoma, mes galime pasakyti, kad tabletę gerti paprasčiau nei judėti, kad mes tingime mankštintis ir nieko nenorime girdėti apie palaikymo grupes ir psichoterapiją. Mes skubame kuo greičiau atsikratyti ligos simptomų ir bėgti į darbą - užsidirbti pinigų galimam gydymui.
Geriausiu atveju mes pasikliaujame liaudiškais gydymo būdais: skalaujame nosį sūriu vandeniu, maišome degtinę su aliejumi, geriame savos gamybos užpilus bei nuovirus. Kai kam padeda joga ir grūdinimosi procedūros. Bet šiaip nueiti į vaistinę yra labai paprasta ir labai įprasta. Ir kažkaip kilniau.
Padėkokime sau už šį paprastą ir įprastą veiksmą: giliai širdyje mes labiau už save vertiname ką kitką: mūsų ekonomiką. O labiau už ją - viso pasaulio ekonomiką. Nes kai rūpiniesi kažkuo, kas yra daugiau, nei tu, supranti - gyveni ne veltui.
