Kauno senamiestyje, Rotušės aikštėje, įsikūrusio Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejaus direktoriaus Tauro Meko užrašuose šiandien – ne vieno paslaptingo eliksyro receptas. Tačiau, kad jį atskleistų, geriau nė neprašyti, nes tokia nuo seno nerašyta farmacininkų taisyklė.
Tauras Mekas
© R.Prascevičienės nuotr.

Sako, Antanas Vienuolis geriau visą butelį pagal jam vienam žinomą receptūrą pagaminto gėrimo prašančiajam dovanodavęs, bet kaip jį gaminąs, neišduodavęs. Tik dabartiniai „žinovai“, anot direktoriaus, spekuliuoja senąja patirtimi, vaikydamiesi pelno ir griaudami senųjų meistrų autoritetą.

Ir nors T. Mekas – diplomuotas farmacijos specialistas, jis tvirtina: kuo ilgiau muziejaus direktoriaus kėdėje sėdįs, tuo mažiau kategoriškas tampantis. Anot T. Meko, šiuolaikinei medicinai surėmus ietis su liaudies patirtimi, kažkodėl į pirmąją vietą išlenda ne argumentai, o emocijos.

„Kas patikrino, kiek naudos, o kiek žalos žmogui padaro ant žaizdos uždėtas voratinklis su voro balzamuota muse?“ – klausia jis. Tačiau kažkodėl mėgstama šaukti: nehigieniška, nesveika, nemokšiška, nors mokslo tai nei paneigta, nei įrodyta.

Šiandien „Rasos“ su direktoriumi kalbasi apie šiandienę Lietuvos farmacijos situaciją, „nuvainikuotą“ vaistininko profesijos autoritetą ir „ant bangos“ iškilusius įvairaus plauko šarlatanus.

Esate diplomuotas vaistininkas. Tad kuo šiandien save laikote – farmacininku ar muziejininku?

Mano manymu, muziejus šiuo metu yra viena nedaugelio vietų, kur farmacija yra išlaikiusi savo tikrąjį būvį. Kai kas gali sakyti, kad muziejuje dvelkia pelėsiais, bet pelėsis farmacijoje irgi sėkmingai naudojamas. Mūsų ekspozicija – tik ledkalnio viršūnė, kurią mato lankytojai. O didžiausias turtas – archyvas, biblioteka, suteikiantys galimybę studijuoti farmacijos praeities lobyną. Tarkime, man įdomiausios yra vaistininkystėje naudojamos gyvūninės kilmės medžiagos. Tai toli gražu ne vien visiems nuo vaikystės pažįstamas karštas pienas su medumi. Tai ir įvairios gyvūnų organizmo medžiagos, vaizdžiai tariant, nuo taukų iki „kakučio“.

Tačiau riba tarp visų šių dalykų naudos ir pavojaus yra labai slidi, todėl tikrai nenorėčiau, kad staiga visi pultų į daržus mušti rupūžių ir jomis savarankiškai gydytis. Kiekvienas turi dirbti savo darbą. Man buvo didžiulė pamoka, kai muziejaus atidarymo proga atvyko korespondentas iš Maskvos ir vėliau iškraipydamas parašė, kad vėžlio šarvu galima išgydyti epilepsiją. Mums ėmė plaukti tūkstančiai laiškų iš visos tuometės Sovietų Sąjungos. Žmonės rašė, kad „jau užmušėme vėžlį“ ir klausė, ką daryti toliau.

Kai parengėme viešą korektišką atsakymą, jog korespondentas savaip interpretavo informaciją, prasidėjo netgi grasinimai. Suprantu, kad skęstantysis griebiasi ir už šiaudo, bet pasigauti paviršutinišką žinią ir imti eksperimentuoti su savo ar artimųjų sveikata yra mažų mažiausiai neprotinga.

Ar Jūs galite žmogui pritaikyti tinkamiausią vaistą?

Nesu gydytojas. Puikiai žinau, kas su kuo maišoma, kokiu santykiu, bet diagnozuoti ligą bijau. Visų pirma todėl, kad esu davęs vaistininko pasižadėjimą, jog to nedarysiu. Vaistininkas turi teisę iš kelių vaistų parinkti geresnį, bet nustatyti ligą gali tik gydytojas, o gydytis turi tik pats žmogus. Kas iš to, jei gydytojas parinko gerą vaistą, vaistininkas patarė, kaip jį vartoti, o žmogus išgėrė tris tabletes ir numetė.

Pasižiūrėkime į savo namų vaistinėles. Neabejoju, kad jose šūsnys vaistų. O jei tai neišgerti antibiotikai? Juos, be abejo, reikia vartoti kuo rečiau, tačiau, žmogau, jei vartoji, tai vartok pagal schemą. O jei išgeri kelias piliules, tik paerzini organizmą. Mikrobai, išvaryti į kampą, susės ir gerai apgalvos, kaip kitą kartą pasiruošti antibiotikų atakai.

Sakoma, kad istorija vystosi spirale ir seniai pamiršti dalykai anksčiau ar vėliau vėl sugrįžta. Gal todėl ir farmacijos „prosenelė“ vaistažolininkystė ir vaistažolių žinovai šiuo metu vėl yra „ant bangos“. Ar Jus tai džiugina? O gal liūdina, nes esate išsitaręs, jog tikruosius vaistažolių žinovus šiandien galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų?

Farmacininkų, įgijusių universitetinį išsilavinimą ir turinčių gerą žinių bagažą dirbti su vaistažolėmis, iš tiesų yra labai daug. Gydytojų, kurie galėtų imtis šio darbo, tik vienetai. O norint žmogui padėti, reikia gydytojo ir vaistininko komandos. Tad šiandienėje situacijoje yra didžiulė spraga. Todėl žmonės dažnai bando vaistažolėmis gydytis patys arba naudojasi šarlatanų paslaugomis.

Kiekvienas, pavartęs vaistažolių žinyną, gali įsitikinti, kad visiškai nepavojingų augalų praktiškai nėra. Tad, suprantama, nemokšiškai vartojamos „nekaltos“ vaistažolės gali ne tik paaštrinti ligą, bet ir sukelti grėsmę gyvybei. Taigi šiuo atveju reikia didžiulės atsakomybės. Šiais laikais retas pats imasi remontuoti netgi savo automobilį, o juk žmogaus organizmas milijonus kartų sudėtingesnis už sudėtingiausią mechanizmą.

Šiuo metu populiarūs įvairūs vaistažolių mišiniai. Ar gali būti, kad vienos žolės šiuose mišiniuose „konfrontuoja“ su kitomis?

Vaistažolių mišinio sudarymas yra menas, kuriame sukaupta tūkstantmečių patirtis. Ir negali būti vieno mišinio, kuris tiktų visiems. Mano manymu, kiekvienam žmogui ne prabanga, o būtinybė pažinti gydytoją ir vaistininką, kurių patarimais pasitiki.

Receptas, kuris padeda visiems, iš tiesų padeda pastorėti tik kažkieno piniginei. Verslo darymas iš žolininkystės – labai pavojingas reikalas. Visais laikais ir visose kultūrose tai buvo susiję su daugybe tabu. Vienas svarbiausiųjų – draudžiama už gydymą imti pinigus. O tabu sulaužymas, tyčiojimasis iš vertybių anksčiau ar vėliau baigiasi žlugimu. Todėl nevalia kišti nagų prie to, ko neišmanai.

Šiuo metu Lietuvoje apstu „raganų“, „burtininkių“, kurios švaistosi patarimais spaudoje ir televizijoje. Tačiau asmeninio gyvenimo sėkme jos kažkodėl nesidžiaugia. Ir tai nestebina. Kuo ilgiau dirbu su istoriniais šaltiniais, tuo labiau įsitikinu, kad gydymas yra sakralus dalykas. Jeigu iš to daroma komercija, nukenčia ne tik ligonis. Anksčiau ar vėliau už tai sumokės ir gydantysis.

Jei susergate pats ar Jūsų šeimos nariai, pirmenybę teikiate natūraliajai medicinai ar tabletėms?

Nesu fanatikas ir tikrai negaliu pasakyti, kad mirsiu, bet neimsiu į burną antibiotikų. Bet visada pasvarstau, kas geriau: dėl eilinio peršalimo gerti antibiotikus, sugriauti virškinimo sistemą ir pusę metų blogai jaustis, ar pasriubčioti arbatos žinant, kad per savaitę liga pati atsitrauks. Bet tai – kiekvieno žmogaus pasirinkimo dalykas.

Ar tikite įtaiga, placebo, t.y. tariamu vaisto poveikiu?

Placebo efektą puikiai atspindi vienas tikras Antrojo pasaulinio karo metų įvykis: pilna palata guli vyrų, pakirstų užkrečiamosios ligos, o vaistų visiškai nėra. Staiga įeina karo gydytojas ir praneša, kad iš priešo pavyko perimti labai efektyvių trofėjinių vaistų siuntą ir visiems ligoniams suleidžiama... paprasto fiziologinio tirpalo. Nors ir keista, bet dauguma ligonių ima sveikti.

Malda, meditacija, tikėjimas sustiprina organizmo savireguliacijos sistemas. Deja, dažnai apie tai mes pamirštame, visą atsakomybę už savo sveikatą perkeldami ant gydytojo pečių.

Mūsų protėviai, eidami prie šaltinio gydytis stebuklingu vandeniu, atiduodavo skolas, susitaikydavo su priešais, atsiprašydavo įžeistų. Be to, duodavo įžadus, kokią skirs auką, jeigu pasveiks. Lietuvoje šiandien turbūt nerastume bažnyčios, kurioje nekabėtų votų – bažnyčiai dovanotų padėkos ženklų, dažniausiai sidabrinių širdžių, už suteiktą sveikatos malonę.

Kai mums blogai, dažniausiai kaltiname aplinkinius, Vyriausybę, bet retas kas kelia klausimą: ką aš darau blogai? Kai vaikas užkliūva ir nugriūva, atsistojęs jis spardo slenkstį, nes slenkstis „kaltas“. Lygiai taip pat elgiasi ir dauguma suaugusiųjų. Kita vertus, šiandien visuomenės opinija tokia, kad jei savimi garsiai suabejojai, vadinasi, esi silpnas ir kvailas.

Teigiate, kad kiekvienam žmogui – savas vaistas. Tačiau farmacijos pramonė „štampuoja“ visiems vienodą insuliną gydyti diabetui, vienodą aspiriną karščiui mažinti ir t.t.

Ligos buvo pradėtos gydyti tik tuomet, kai susikūrė farmacijos pramonė. Iki tol buvo gydomas žmogus. Rytų medicina šį metodą išlaikė iki šiol. Rytiečiai stengiasi atkurti sutrikusią organizmo pusiausvyrą, o mes puolame gydyti pasekmę. Tokio gydymo metu žmogui pagerėja, bet po kurio laiko liga paaštrėja dar labiau. Todėl farmacijos pramonė ir stengiasi žmones „pririšti“ prie vieno ar kito preparato, nors galbūt yra ir kita galimybė pasveikti.

Vartotojiška visuomenė ir pati linkusi eiti lengviausiu keliu – išgėrei piliulę ir viskas. O iš tiesų: jei ilgai ėjai į ligą, turi nueiti tokį patį kelią ir iš jos. Ilgą laiką buvo manoma, kad liga – Dievo dovana, skambutis stabtelėti ir susimąstyti, ką iki šiol darei ne taip. Dabartinė žmonių mąstysena formuojama taip, kad norimą rezultatą turi pasiekti greitai. Jeigu gydytojas neišrašo pluošto receptų, jeigu iš vaistinės neišeini su dviem pilnais krepšiais vaistų, tai toks gydytojas ar vaistininkas šiandien lyg ir nieko verti.

Dirbate su studentais – būsimaisiais vaistininkais. Ne paslaptis, jog farmacininko profesija šiandien yra gero uždarbio garantas. Koks jaunimas renkasi farmacijos studijas?

Be ironijos teigiu, kad farmacijos studijas šiandien renkasi patys geriausieji. Be abejo, yra motyvacija, kad tai solidi ir paklausi profesija. Ir pats sunkiai įsivaizduočiau, kad vaistininkas gali būti be darbo, tad normalu, kad jauni žmonės renkasi profesiją, norėdami ateityje užsidirbti.

Tačiau ar Šventojo Rašto pavyzdys, kad krikščionis persekiojęs Saulius gali virsti Pauliumi, neįrodo, kad žinių įgijusio žmogaus požiūris gali pasikeisti? Žmogus yra klystantis, bet visada turi galimybę pasitaisyti. Stoja intelektualūs žmonės su aukščiausiais brandos atestatų vidurkiais. Pagal studentų mainų programas jie išvažiuoja studijuoti į įvairius Europos universitetus. O ten ir sužino, kas yra kas.

Mūsų Laisvosios rinkos institutas „trimituoja“, kad konkurencija rinkoje turi būti laisva. Tačiau svetur jokios laisvos konkurencijos nėra. Kitos valstybės yra labai tvirtai uždėjusios savo „ranką“ ant sveikatos apsaugos farmacijos sektoriaus ir jį prižiūri, nes normalios valstybės suinteresuotos savo žmonių gerove ir griežtai kontroliuoja, kad privatus verslas nepakenktų visuomenės sveikatai.

Taigi mūsų studentai žino, kad Lietuvoje labai mylimas XVIII a. pabaigos kapitalizmas, kokio pasaulyje seniai nebėra.

Šiuo metu Lietuvoje vaistinių labai daug. Mažesnių kainų akcijomis pirkėjus masina ne tik prekybos centrai, bet ir jos. Ar tai blogai?

Juodasis humoras, bet pigesnių vaistų mėgėjams patarčiau kišenėje nešiotis ne tik piniginę, bet ir ritualinių paslaugų įmonės telefono numerį. Juk vaistas, kuris tinka vienam, gali visiškai netikti kitam. Yra daugybė priežasčių, dėl kurių netgi toks senas ir visiems pažįstamas aspirinas gali labai pakenkti. O jei preparatui tik penkeri metai? Retas susimąsto, kad pigiai pirkęs gali tapti ir medicininių bandymų triušiu. Tik triušis dar gauna pašaro ir jam vaistai – už dyką.

Visiškai gali būti, kad ateityje mokslas išaiškins, jog vienas ar kitas šiandien garsiai reklamuojamas vaistas turi pavojingą šalutinį poveikį. Nenoriu nieko gąsdinti, bet jeigu perki vieną, gydytojo skirtą vaistą, o kitą gauni dovanų, gali būti, jog pastarasis tau mirtinai pavojingas.

Konkurencija tarp vaistinių yra labai blogas reiškinys. Argumentas, kad konkurencija mažina vaistų kainas, yra absurdas. Raskite vaistų, kurie šiandien pigesni nei buvo prieš 5–10 metų.

Vaistinių konkurencija neatsitiktinai buvo ribojama ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, ir Rusijos imperijoje, ir tarpukario Lietuvoje. Tam, kad gautum privilegiją steigti vaistinę, turėjai nukeliauti iki paties valdovo. Visais laikais buvo suprantama, kad tik sveika tauta gali apsiginti nuo priešų ir dirbti. Tarpukario Lietuvoje buvo remiamasi argumentu, kad konkurencija skatina mažinti kainas, o gero vaisto vaistininkas negali parduoti pigiau negu jį perka pats. Vadinasi, pigiau klientui kiši falsifikatą, erzacą ar kitokį prastesnės kokybės dalyką. O kas vyksta dabar? Žmonės masinami niekalu, o reikalingi vaistai parduodami 2–3 kartus brangiau.

Tai, kas vadinama laisva konkurencija tarp vaistinių, yra nusikaltimas žmonijai. Kitose šalyse taip pat vyko panašūs dalykai, bet Europos žmogaus teisių tribunolas yra pateikęs atsakymą, kad sveikatos apsauga yra valstybės reguliuojama sritis, o farmacija savo ruožtu – sveikatos apsaugos grandis, todėl ji taip pat gali būti reguliuojama.

Kai Lietuvoje buvo užsimota sukomercinti energetiką ir padaryti iš to verslą, viršūnės sukruto, bet toks pat „biznis“ iš farmacijos daromas kiekvieną dieną. Tarkime, savo sodyboje elektrą įsivedžiau tik dėl vaikų, nes buvo reikalingas šaldytuvas. Be elektros galima išsiversti, juk ją apskritai žmonės ne taip seniai ir turi. O be vaistų jie negyveno nuo pat to laiko, kai Adomas ir Ieva buvo priversti palikti rojų. Farmacijos versle šiandien sukasi milžiniški pinigai, dėl kurių viršūnės pasiryžusios juodžiausiems dalykams.

Jūs labai drąsiai kalbate.

Aš esu niekas, muziejininkas, bet jei taip šnekėčiau užimdamas SAM valdininko postą, mano karjera, neabejoju, truktų labai trumpai, nes būčiau apvagintas, apšmeižtas ar kitaip sukompromituotas.

Kaip, Jūsų nuomone, po 100 metų muziejaus ekspozicijoje atsispindės dabartinis Lietuvos farmacijos etapas?

Jis, deja, bus parodytas kaip laukinio kapitalizmo laikas. Bet neabejoju, kad jis jau eina į pabaigą. Tokių chrestomatinių pavyzdžių, kai farmacija kaip verslas ėmė viršų, tūkstantmečių eigoje buvo ne vienas. Bet ateis ir kitas etapas, kai viršų ims pašaukimas.

Ir vis dėlto kokių vaistažolių, atėjus pavasariui, patartumėte pasisėti skaitytojams?

Jeigu žmogus jaučia, kad jam kažko norisi, dažniausiai tai ir yra teisinga. Manau, visko, kas anksčiau auginta darželiuose, ir gydyta. Darželiuose dažniausiai augindavo augalus, kurie laukinėje aplinkoje neauga. Žmonės buvo praktiški ir tai darė ne dėl gražių žiedų, o tam, kad turėtų vaistų atsargų. Tačiau dar sykį kartoju: nepavojingų augalų nėra.

Jeigu, tarkime, moteriškės išaugins mėtų – puikaus nuo seno lietuvių vartojamo afrodiziako – ir iš jų vyrams išvirs arbatos, atrodytų, visai Lietuvai bus tik geriau – bus daugiau vaikų, bus daugiau geros nuotaikos. Bet jeigu žmogus mėtoms alergiškas? Be to, jos slopina homeopatinių vaistų poveikį. Štai jums ir „nekaltosios“ mėtos. Jeigu nori auginti, turi labai gerai pastudijuoti literatūrą. Priešingu atveju stiklinę išvirus gali iš kojų išversti ir visą kuopą kareivių. Nėra taip viskas paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Ruoškitės: šildymo sąskaitose laukia staigmena (126)

Nors šildymo sąskaitos dydis labai priklauso nuo suvartojamos šilumos kiekio, sostinė, o ir kiti...

Valstybės tarnautojai įsiuto dėl pareiginės algos dydžio: tai yra nepadoru (177)

Valstybės tarnautojai piktinasi siūlomu jų pareiginės algos baziniu dydžiu, pasak jų, teikti...

Byloje dėl kompozitoriaus Dobrovolskio nužudymo – naujas posūkis: prokuroras prašo nuteisti tik vieną kaltinamųjų siūlo įkalinti 12 metų (9)

Į prieštaringai vertinamą Vilniaus barą „Vingrių 17“ (buvusį „Psichbarį“), prie kurio...

A. Veryga sako besidžiaugiantis ažiotažu dėl receptinių vaistų

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga sako netgi besidžiaugiantis kilusiu ažiotažu dėl...

Atsisako planų įvesti naują elektros mokestį (15)

Ketvirtadienį Energijos skirstymo operatorius („Eso“) išplatino pranešimą, kad siūlyto 1 Eur...

Į Lietuvą ateina naujas prekybos tinklas (45)

Mažmeninės prekybos tinklas „ Pepco “, valdantis daugiau kaip 1200 parduotuvių keliose Vidurio...

Mįslinga povandeninio laivo istorija: skelbiama apie rastą objektą (1)

Skelbiama, kad JAV lėktuvas vietoje, iš kur paskutinį signalą pasiuntė Argentinos povandeninis...

Bažnyčia šiaušiasi prieš Šimašiaus sumanymą (319)

Sparčiai augančiame Vilniaus Pilaitės rajone ėmė trūkti ne tik darželių, bet ir mokyklų....

Įspėja dėl padėties Luhanske: visos jėgos struktūros pasiruošusios galimam puolimui  gali baigtis taikių gyventojų aukomis (139)

Ekspertų teigimu, prorusiškų separatistų lyderių konfliktas gali baigtis taikių gyventojų...

Tokių unikalių vaistų kaip šis gamtoje ne tiek ir daug: įsitikinsite per 10 dienų (32)

Šių dienų aktualija nelabai maloni – visi be galo bijo su vidur iuoti. Mat iš visur bėdoja, kad...