Paskolų bijo ne visi

Vilniuje sutikti praeivai, paklausti, ar turi finansinių įsipareigojimų, tokių kaip paskolos, lizingai ar kiti dalykai, tikino, kad stengiasi turėtų jų kuo mažiau, tačiau išvengti ne visuomet pavyksta.

„Dabar visi gyvena skolose: nuo milijonieriaus iki valkatos – visi taip pat skolose“, – rėžė vilnietis.

„Turiu būsto paskolą, bet kadangi ji buvo imta 2010 metais, tai tada būstas ne tiek daug kainavo. Turiu ir būsto paskolos draudimą, gyvybės draudimą. O jeigu aš matyčiau, kad ateina sunki situacija, aš visų pirmą nesistengčiau bėgti nuo savo įsipareigojimų, nekiščiau galvos į smėlį kaip strutis“, – pridūrė kitas vyriškis.

O štai sutikta jauna vilnietė tikino, kad neturi jokių finansinių įsipareigojimų ir vadovaujasi principu: turėk, o tik tada pirk. Taip, jos nuomone, niekada neteks nukentėti ir prisirišti, pavyzdžiui, prie vieno darbo.

„Turiu daug finansinių įsipareigojimų. Tokie galbūt nelabai smagūs yra banko paskolos. Turime dvi būsto paskolas – vieną būstą mes nuomojame, kitame gyvename. Paskolų įmokos mums padidėjo kažkur apie 40 procentų per mėnesį, tai teko susirasti geresnį darbą. Turiu didelę šeimą, tris vaikus. Labai norėčiau turėti ir 6 mėnesių sukauptą atlyginimą, manau, daug kas norėtų jį turėti. Įmanoma, bet aš to neturiu, būsiu atviras“, – apie turimus įsipareigojimus pasakojo dar vienas sutiktas vilnietis.

Paklausti, ar kada galvojo apie atsarginį planą B – kas atsitiktų, jeigu vienos ar kitos paskolos, finansinio įsipareigojimo nepavyktų laikytis, vilniečiai naiviai tikino nemanantys, kad kada nors taip nutiks. Moteris pasakojo, kad kylančių palūkanų kontekste plano B neturi, tačiau yra sukaupusi santaupų, džiaugiasi ir kasmet kylančiu atlyginimu.

„Nemanau, kad taip atsitiks. Kartais girdžiu iš kolegų, kad ima kreditą net atostogoms, tai manau, kad jeigu negali sau visko leisti, gal reikėtų truputį riboti save, o ne taškytis pinigais ir po to galvoti, kaip suvesti galą su galu“, – svarstė vilnietis.

Kaip atskirti norus nuo poreikio?

Kai Lietuvoje kalbame apie paskolas, dažnai tai savaime asocijuojasi su nekilnojamuoju turtu. Šiais laikais savarankišką gyvenimą pradedančiam jaunuoliui įpirkti būstą sudėtinga – norint jį įsigyti už nuosavus pinigus, daugeliui visą savo darbingo amžiaus laikotarpį tektų taupyti, o tada galbūt ir pavyktų žengti į nuosavus namus. Atrodytų, nėra kitos išeities, – tik skolintis. Tačiau, kaip atkreipia dėmesį „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė, ne visada skolinimasis būstui yra geriausia išeitis.

„Nuomoti būstą nėra nieko keisto ar kažko blogo, nebent tai labai finansiškai brangu, žymiai brangiau negu įsigyti. Būna, kad, pavyzdžiui, gyvenant Vilniuje, Klaipėdoje ir Kaune su paskola įsigyto būsto įmokos būna kažkiek pigesnės nei nuoma. Tačiau kol aš nežinau, kokiame mieste aš dirbsiu, nežinau kokiame mieste gyvensiu baigęs studijas, o dabar apskritai daugiau judame, globaliau žiūrime į pasaulį, nieko blogo nenutiks, jei neskubėsiu su šiuo įsipareigojimu“, – sako finansų ekspertė.

Tačiau daugeliui jaunų žmonių ir šeimų toks įsipareigojimas neatrodo nei bauginantis, nei atbaidantis. Čia J. Cvilikienė dalijasi ir prisiminimu iš draugų patirties.

„Draugų namuose vyko įkurtuvių vakarėlis. Jie pakvietė draugus ir tėvus pasidžiaugti. Į vakarėlį tėvai atvažiavo iš Panevėžio, jam jau įsibėgėjus įėjo mama su tėčiu ir paklausė, ką mes čia konkrečiai švenčiame? Draugai atsakė, kad čia yra mūsų nauji namai, mes labai džiaugiamės, turėsime savo namus. O mama buhalterė paklausė: jūs švenčiate skolą? Įsiskolinote labai ilgam laikotarpiui.

Toks požiūris labai gerai atspindi, ką tai reiškia jauniems žmonėms. Galbūt galimybių įsigyti tokius dalykus, apie kuriuos svajoji, su galimybe vėliau už juos susimokėti, mūsų tėvai neturėjo – jiems teko taupyti ir įsigyti. Tai aš manau, kad po truputį keičiasi požiūris ir vis daugiau žmonių gali paskaičiavę sau leisti turėti dalykus anksčiau negu jie galėtų turėti susitaupę“, – pasakoja pašnekovė.

Štai Jungtinėse Amerikos Valstijose gyventojai neretai turi net ne po vieną kreditinę kortelę, nebijo paskolų, o vartojimas už skolintus pinigus – įprasta kasdienybė. Ir tai liečia visas gyvenimo sritis, ne tik būstą. Tačiau čia finansų ekspertė kviečia sustoti ir sako: „Yra turbūt madų, kuriomis mes norime sekti ir į ką mes labai norime lygiuotis, bet yra ir tokių dalykų, kurių siekti nereikėtų.“

Kaip sako ji, geriau aiškiai žinoti, kada skolintis iš tiesų reikia ir verta, o kada geriau šios idėjos atsisakyti.

„Kai pradedame kalbėti apie finansinį raštingumą su pačiais mažiausiais, labai daug kalbame apie tai, kaip išmokti atskirti, kas yra noras ir kas yra poreikis. Jeigu išmoksime tai vaikystėje, galbūt bus lengviau. Bet tikrai stebiu ir suaugusiuosius žmones, kurie maišo šiuos dalykus arba įsivaizduoja, kad Benedikto kiaušinis sekmadienį senamiestyje yra būtinas, nes tai yra maistas. Tačiau savaime suprantama, kad tai yra noras – mes norime išeiti į miestą, pabūti, pabendrauti. Tai reikia atskirti šiuos dalykus ir būti sąžiningu su savimi“, – gyventojus moko pašnekovė.

Jūratė Cvilikienė

Kraštutinumai irgi nėra gerai

O kaip vestuvės į skolą? Šventė išskirtinė, o galbūt net ir vienintelė gyvenime – tad gal šiai progai galima skolintis? Finansų ekspertė itin skeptiška ir sako, kad jei būtų jos valia, tokią paskolą ji išbrauktų iš visų gyventojų minčių.

„Tai signalizuoja, kad žmogus vis tik neišmoko atskirti norų nuo poreikių ir reikėtų pasikartoti finansinės sveikatos, raštingumo kursą. Iš esmės tai yra impulsyvūs dalykai. Ką reiškia, jeigu žmogus skolinasi atostogoms arba vartojimui? Jeigu man nepavyksta susitaupyti atostogoms, tai kažkas su mano pajamomis ne taip. Ar jos ne taip paskirstytos, ar aš nerealizuoju savo gebėjimų?

Tai galbūt mano atostogos šią vasarą turėtų būti prie ežero pas močiutę kaime, skaitant knygas arba klausantis tinklalaidžių, kurios galbūt yra nemokamos ir padės man pagalvoti, kaip aš galėčiau save geriau realizuoti, daugiau uždirbti ir kitą kartą išvažiuoti atostogų. Bandau įsivaizduoti nuotaiką grįžus iš atostogų, kuomet ji ir šiaip yra prastesnė ir dar paskola iš paskos, kurią man reikės mokėti, kol aš išvyksiu į kitas. Tai tikrai manau, kad jeigu įmanoma, tokių dalykų daryti nereikėtų“, – svarsto ji.

Viena vertus, J. Cvilikienė gana atsargiai žiūri į skolinimąsi, kita vertus, sako, kad kraštutinumai taip pat nėra gerai – kartais paskola gali atverti duris, pavyzdžiui, karjeroje.

„Pavyzdžiui, kalbant apie verslą, kartais tikrai reikia kažkokios injekcijos, kuri padėtų generuoti didesnes apimtis ir padėtų verslui. Kitas pavyzdys – visada atsiperkančios investicijos į save. Viena saugausių investicijų – mokslai, kompetencijos, kurios tikrai ilgainiui gali būti puiki investicija, nes atsipirks didesnėmis pajamomis, geresniu darbo pasiūlymu ir panašiai.

Tai tikrai reikėtų labai gerai įsivertinti, ar ta paskola generuos kažkokią grąžą: gal už būstą, kuriame aš gyvensiu, turėsiu mokėti mažiau, galbūt aš turėsiu daugiau saugumo ir ramybės, jį įsirengsiu užuot kiekvieną kartą krausčiusis iš nuomojamo būsto, kai man pasakys, kad reikia kraustytis“, – sako ji.

Tad priimant sprendimą skolintis reikėtų keliskart įsivertinti galimybes, pasitarti su specialistais, pamodeliuoti įvairius scenarijus.

„Jie patars ir pakonsultuos, tačiau sprendimą reikės priimti pačiam. Yra ir yra dalykų, kuriuos žino tik pats žmogus: kokie yra šeimos planai, galbūt jis planuoja keisti profesiją ar kt. Tai ką reikėtų pačiam padaryti? Man patinka toks patarimas – pabandyti pagyventi be tos pinigų sumos, kurią jūs atidėtumėte paskolai.

Reikėtų pažiūrėti, kaip jums sekasi, kiek ilgai galėtumėte tai daryti, galbūt pabandyti paieškoti kitų scenarijų, nes iš esmės mes prisirišame prie tokio modelio, kad aš būtinai turiu gyventi sostinėje, centre ir panašiai. Svarbu pamodeliuoti scenarijus prieš einant konsultuotis ar konsultuojantis, nes kai kuriuos dalykus ir jūsų svajones žinote tik jūs. Apsvarstyti, ar bus vaikams mokyklos šalia, o gal išvis ir ne sostinė būtų geriausia vieta mano šeimai, jeigu aš planuoju didelę šeimą, galbūt yra galimybė dirbti nuotoliniu būdu“, – aiškina specialistė.

Kredito istorija – nuolat sekiojantis šešėlis

Kartais žmogui atrodo, kad jo finansinė sveikata gera, žinios geros, pinigų banko sąskaitoje yra, bet bankas paskolos nusprendžia neduoti. Vis dėlto, kaip teigia J. Cvilikienė – skolinantis svarbi ne tik šiandienos finansinė situacija, bet ir gana ilgas laikotarpis prieš nusprendžiant kreiptis dėl paskolos.

„Finansinė institucija, į kurią žmogus kreipiasi, vertina jo kredito istoriją. Tai dažniausiai yra bent 5 metai atgal, kartais ir ilgiau, kuomet yra vertinama, kaip tas žmogus elgėsi prieš tai, kiek jis patikimas partneris, nes tai juk yra partnerystė – visi nori, kad abu partneriai vykdytų savo įsipareigojimus ir vykdytų juos laiku.

Tai jeigu kredito istorija rodo, kad buvo etapų, kuomet pavėluotas įsipareigojimo grąžinimas, o gal ir negrąžintas, kad ir labai maža suma tai gali būti, tačiau tai įsirašo į kredito istoriją ir tai gali turėti įtakos, kad paskola bus brangesnė arba jos visiškai nepasiūlys. Galbūt trūksta kažkokių dalykų, kurie signalizuotų apie patikimumą ir tikrai ne tik duotasis momentas yra svarbus“, – aiškina ekspertė.

Pašnekovė pabrėžia – čia svarbūs net ir atrodytų nereikšmingi dalykai. Pavyzdžiui – pavėluotas mokėjimas už administracinį nusižengimą, skirtą už netinkamai pastatytą automobilį ar viršytą greitį: „Aš esu skaičiusi gana nemažai „Creditinfo Lietuva“ duomenų. Jauni žmonės tikrai dažnai pradelsia mokėjimus, vasarą išvyksta pagal mainų programą, atostogauja, galvoja grįšiu – susitvarkysiu, tai šitai gali likti kredito istorijoje.“

Greitieji kreditai ir vartojimo paskolos

Gavus paskolą, pasitaiko atvejų, kai finansiniai resursai išsenka ir nebėra galimybių susimokėti įmokas. Tokiu atveju specialistė pataria jokiu būdu nebėgti nuo įsipareigojimų.

„Aš galiu pasakyti, kas tikrai neveikia šiuo atveju, tai stručio metodas. Tikrai, 100 procentų. Mes kartais kišame galvą į smėlį ir bandome įsivaizduoti, kad situacija kažkaip pati išsispręs, bet atsitikus tokiai situacijai ir tokiam atvejui – svarbiausia kalbėtis.

Gal mes esame skolingi giminaičiui, šeimos nariui ar bankui. Su jais reikia kalbėti apie tai, kas vyksta. Ir tik kalbantis galima rasti sprendimus. Ir jų tikrai yra – galima atidėti mokėjimus kažkokiam laikotarpiui, jeigu tikrai nėra darbo ar užklupo liga, galima išdėlioti kitaip mokėjimų grafiką, galima galų gale parduoti būstą, nusipirkti kitą – mažesnį ar panašiai“, – aiškina specialistė.

Vis dėlto, neretai išeičių ieškoti vengiama ir griebiamasi greitųjų kreditų. Tai, pasak J. Cvilikienės, – pats blogiausias sprendimas.

„Mes tikrai turime tokių atvejų ir situacijų, kai įsisukame į finansinę spiruoklę, kuomet nebesusitvarkome su mokėjimais ir įsipareigojimais, jie pradeda griūti ir tada jau nežinodami ką daryti kreipiamės į kažkokią greitųjų kreditų bendrovę, kurie už labai didelę kainą, nes mūsų rizika tokiu atveju yra labai didelė, padeda užgesinti gaisrą tam momentui.

Bet ir vėl tai yra tikrai sudėtingas scenarijus, iš kurio išbristi gali būti sunku. Kitas dalykas – gali būti tai tiesiog finansinio neraštingumo pasekmė, kuomet atrodo, kad pasiūlymas tikrai geras. Įmonės moka pateikti tuos pasiūlymus, suskaidyti mažomis įmokomis, o pasiskaičiuoti visos skolos kainą per visą laikotarpį, kokios bus palūkanos, kokie komisiniai mokesčiai, kokia visos paskolos kaina – ne visiems pavyksta. Ir tikrai emocijos, nežinojimo arba situacijos pagauti žmonės kartais pasirenka tokį sprendimą, kuris jokiu būdu nėra geros finansinės sveikatos požymis.

Turbūt liūdniausia yra girdėti ir matyti, kuomet žmogui tenka skolintis vartojimui, tai yra tiesiog tam, kad galėtų padengti kažkokius įsipareigojimus ar maisto ir kitų dalykų nusipirkti, bet tai tikrai nėra dažnas atvejis ir tikrai tie žmonės, kuriems taip sudėtinga, turbūt galėtų pagalvoti apie kažkokią kitokią paramą – ar savivaldybės, ar galiausiai valstybės“, – pabrėžia finansų ekspertė.