Nors artimiausia aplinka linki tik gero, ar visuomet artimųjų žmonių žinios apie pinigus yra teisingos? Kaip atsikratyti žalingų įpročių, kurie trukdo tapti turtingiems?
„Yra aplinkos nulemtų dalykų – ir kaip mus augino, ir kokius mokslus baigėme, ir kur mes gyvename. Visgi daug dalykų mes galime spręsti patys – ar likti darbe, kuriame gauname atlyginimą, bet jo vos užtenka išgyventi, ar rinktis kitą kelią, – įvardija „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė. – Kalbėdami apie finansinį raštingumą, finansinę sveikatą, dažnai sakome, kad tam reikia žinių, gebėjimų ir tarsi viskas bus gerai. Daugelis žino, kad reikia daryti kažkokius žingsnius, rūpintis savo finansine sveikata, pradėti taupyti ar daugiau uždirbti, investuoti, bet to nedaro. Kodėl? Dažniausiai dėl mūsų įpročių, nuostatų, pažiūrų, kurias perimame iš savo artimiausios aplinkos.“
Kas trukdo lietuviams daugiau uždirbti?
Turtingiausių žmonių sąraše lietuvių nėra daug. Pašnekovė sako, taip galbūt yra todėl, kad mūsų šalis dar neilgai laisva, tad ir verslas nėra ilgai laisvas, o dar turime įvairių nuostatų, įsitikinimų, kuriuos paveldėjome ne tik iš tėvų, bet ir iš senelių.
„Gali būti, kad mes tikime tam tikru gyvenimo scenarijumi, tikime, kad mums taip lemta, tikime, kad tokie mūsų verslumo genai, ir gyvename pagal tą scenarijų. Tas jokiu būdu negali būti tiesa, nes tai – įsitikinimų narvelis. Kiekvienas mes esame laisvas pasirinkti ir pradėti žengti žingsnius į visai kitą pusę“, – sako banko Finansų instituto vadovė.
Žmonės, net žinodami, kad elgiasi neteisingai, neretai vis tiek pasirenka tokį kelią. Kaip pavyzdį pateikia rūkymo žalą – visi žino, kad tai nenaudinga nei sveikatai, nei finansinei pusei, tačiau rūkančių išties daug. Dar vienas pavyzdys – sporto nauda, apie kurią žino visi, tačiau sportuoja toli gražu ne kiekvienas. Kaip priversti save tobulinti tuos finansinius įpročius?
„Mes šiandien kalbame apie elgesio su finansais psichologiją. Ilgą laiką ekonomistai rėmėsi prielaida, kad žmogus yra labai racionalus ir visuomet priims jam geriausią sprendimą, kuris suteiks naudą ateityje, jis sugebės apskaičiuoti infliaciją, mokesčius, kitus dalykus. Psichologai arba ekonomistai, kurie gilinasi į žmonių elgesį su pinigais, labai seniai sau atsakė (ir net grupei mokslininkų buvo skirta ekonomikos Nobelio premija), kad, deja, bet žmonės nėra racionalūs. Iš esmės, net žinodami teisingus sprendimus, net žinodami, kur rasti atsakymą, labai dažnai pasielgia visiškai neracionaliai, kartais pasirenka blogiausią variantą – nusiperka loterijos bilietą, žinodami, kad labai maža tikimybė, jog tai suteiks naudos. Žmonės vadovaujasi savo įsitikinimais, kartais – nuotaikomis, neracionaliais impulsais, ir tai labai žmogiška, nes mes esame žmonės“, – atvirauja pašnekovė.
Auklėdami vaikus tėvai pasitelkia darbą, kad vaikai išmoktų užsidirbti iš kasdienės veiklos, – gavę gerą pažymį, nuvalę dulkes, atlikę tam tikrus darbus. Vis populiarėjant technologijoms suaugusieji galimybių užsidirbti turi gerokai daugiau, net ir investicijos gali tapti gero uždarbio veikla.
„Vaikas atsakys – aš žaisiu žaidimus ir iš to gyvensiu. Tuomet tėvai nebežinos, ką sakyti, nes taip visiškai gali būti: yra žmonių, kurie žaidžia žaidimus nuo ryto iki vakaro ir iš to gyvena. Aišku, mes skiepijame įsitikinimus ir negali taip būti, kad neperduosime jokio įsitikinimo. Vaikai gal ne tiek klauso, ką mes sakome, bet jie tikrai mato, kokie mūsų pasirinkimai, apie ką diskutuojame, ko sau tikrai negalime leisti. Gal net apie genus kalbame, kad mūsų šeimoje kokio nors geno nėra, taigi reikėtų apie tai labai pagalvoti – manau, tai atspindi vaikų elgesys. O ar verta mokėti už jų darbus? Pavyzdžiui, Rytuose kalbėti su vaikais apie pinigus nepriimtina, o Amerikoje kuo anksčiau vaikas pradės užsidirbti, tuo geriau, laikoma, kad jis užaugs verslesnis. Taigi kaip tinka šeimai, kokį jie nori perduoti dalyką. Šeimos nariams reikėtų pasitarti, kad tai būtų sąmoninga“, – dalijasi J. Cvilikienė.
Ką mano vilniečiai – ar verta investuoti ir taupyti?
Pakalbinus vilniečius, ką jie žino apie finansinį raštingumą, nuomonių pasigirsta įvairių. Vyresnio amžiaus žmonės neslepia, kad anksčiau apie tai net nebuvo kalbama, tad teko mokytis iš gyvenimo patirties. Viena vilnietė sakė, kad jai pasisekė sutikti gerų mokytojų, kurie patarė dalį pinigų visuomet į ką nors investuoti, atidėti, – kai reikės, turės santaupų.
Jauna mama patikino, kad finansiškai ji jaučiasi laisva, nors, be abejo, didesnė pinigų dalis niekada netrukdo. Moteris atvira – kažkiek išlaidauja, tačiau stengiasi įvertinti savo galimybes.
Žurnalistų pakalbintas vyras kaip svarbų dalyką įvardijo pinigų planavimą ir patikino, kad paprastam lietuviui pakankamai pinigų niekada nebūna.
Dar vienas iš pašnekovų įvardijo, kad jauni žmonės nėra tokie taupūs kaip vyresniosios kartos atstovai.
O štai blogą investicijų patirtį įgijęs vyras teigia, kad daugiau net nenori galvoti apie investicijas, ir įspėja kitus, jog nerizikuotų. Pasak jo, žmogus turtingas gali tapti ne pinigais, o tikėdamas į Dievą.
Verslininkė: ką žinojau nuo vaikystės, viską teko daryti kitaip
Kokios jėgos padėjo kaupti kapitalą, žurnalistė ir laidų vedėja Ugnė Siparė paklausė sėkmingos verslininkės, desertų kūrėjos ir knygų autorės Liucinos Rimgailės. Moteris pasakoja, kad iš tėvų ir senelių pasakojimų ji ne kartą girdėjo, jog po studijų žmonės jau turėjo garantuotą darbo vietą ir atlygį. Šiais laikais tenka veikti pačiam, pačiam ieškoti darbo ir jame spręsti visai kitokius iššūkius.
„Kai aš įstojau į komunikacijos mokslus, prieš beveik 15 metų, ateinu į pirmą studijų paskaitą ir ten pasakoja apie studijų programą. Esi pakylėtas, o tau sako – žinokite, dabar šios specialybės žmonių rinkoje nereikia, tad per artimiausius ketverius metus teks išmokti save parduoti. Ir tada suvoki, kad kai mokėsi tavo tėvai, viskas buvo visai kitaip: gausi išsilavinimą, tau paskirs darbo vietą, ir tu žinai, kad turėsi garantuotą darbo vietą su garantuotu atlyginimu. Mūsų tėvai visai kitaip planavo vaikus, savo gyvenimą, jų tėvai nemažai padėjo butą susiveikti“, – sako verslininkė.
L. Rimgailė save įvardija vadinamosios „pererstroikės“ vaiku, mat yra gimusi 1989 metais, kai Lietuvoje jau prasidėjo perversmas. Moteris pastebi, kad tėvams tikrai nebuvo lengva prisitaikyti prie naujų iššūkių, naujų technologijų, tačiau savo patirčių ji nenuvertina.
„Skirtingus verslus turiu virš dešimt metų. Atrodo, mūsų tėvams labai sunku, nes tokie didžiuliai pokyčiai buvo. Bet man 34-eri ir galvoju, kad ne ką mažiau išgyvenau perversmų, rimtų smūgių. Kad ir perėjimas į elektroninę prekybą, kovidas, kažkokios krizės. Mes dar dažniau esame daužomi pokyčių, tempas didesnis, ir visai kitokie klausimai sprendžiami“, – dalijasi pašnekovė.
Verslininkė sako, kad ji gana anksti tapo savarankiška, nes tėvai daug dirbo, kad šeimai pakaktų pinigų išgyventi.
„Anksti išmokau gaminti, grįžus iš mokyklos ką nors išsivirti ar išsikepti. Tai formavo savarankiškumą. Negaliu pasakyti, kad šeimoje mes, susėdę prie stalo, kalbėdavome apie vertybes, finansus, bet viskas vyko per veiksmą – stebi, kas vyksta, kaip priima sprendimus, kaip elgiasi. Man buvo akivaizdu, kad reikia dirbti, stengtis, įdėti labai daug pastangų, nes niekas nepaims ir neatneš“, – kaip tėvai padėjo formuoti vertybes, pasakoja L. Rimgailė.
Turbūt ne kartą pastebėjote, kad apie turtingų žmonių įpročius skelbiamuose straipsniuose neretai rašoma, jog jie keliasi 5 valandą ryto, bėgioja, medituoja ir tik tuomet kimba į darbus. Ar tokios taisyklės galioja visiems?
„Aš irgi keliuosi 5-ą, bet nesu milijonierė, – nusišypso L. Rimgailė. – 5-os valandos ryto reikia pusiausvyrai pajusti. Kol neturėjau vaiko, kėliausi 5-ą, kad ramiai papusryčiaučiau, sutelkčiau savo mintis. Galų gale reikia skirti laiko „bukai“ paskaityti ir tada produktyviai nerti į naują dieną. Tarkime, galima išnaudoti tą ankstyvą laiką ir išvengti spūsčių. Aš mėgstu daryti daug darbų, tad pirmiausia padarau tuos, kuriuos man reikia paskirstyti, – surašau, išsiunčiu laiškus. Kol darysiu kitus dalykus, man atlieka, ko reikės vėliau. Kažkaip randi būdų optimizuoti visas veiklas ir tinkamai įdarbinti savo laiką, tada gali anksčiau pabaigti darbus“, – atvirauja pašnekovė.
Moteris sako, kad, jos požiūriu, daug lengviau judėti į priekį, jei nesusitelki į pačias problemas, o ieškai sprendimų. Prasidėjus pandemijai viena jos komandos narė tuoj pat įvardijo, kad mažiausiai nukentės tie, kurie greičiausiai prisitaikys, – ir toks komandos požiūris padėjo išsilaikyti.
Kartais geriausias sprendimas – neskubėti priimti sprendimo
Visgi yra sprendimų, kurių greitai daryti nereikia. Banko Finansų instituto vadovė J. Cvilikienė sako, kad gerai apgalvoti reikia tuos, kurie siejami su paskolomis, įsiskolinimais.
„Geriau devynis kartus pamatuoti, dešimtą kirpti. Aišku, nereikia to kraštutinumo, kai visiškai visko bijome, bet svarbu įvertinti, pagalvoti. Verta apskaičiuoti, kiek per mėnesį reikėtų papildomai atiduoti pinigų, ir pabandyti pusę metų tą sumą atidėti – matytume, kaip sekasi su tuo sprendimu gyventi: ar sugebėsime, ar pavyks perorganizuoti savo finansus. Nereikėtų priimti tokių sprendimų per naktį, manau, tai geras patarimas ir kalbant apie asmeninius, ir apie verslo finansus“, – sako banko atstovė.
Anot J. Cvilikienės, neretai iš verslo atstovų ji girdi, kad verslininkai užsikelia aukštą kartelę, neva turi viską suprati ir žinoti patys, tačiau toks įsitikinimas gali lemti perdegimą, gali atsirasti nenoras toliau kurti verslą.
„Mes įsivaizduojame, kad verslą kuriantis žmogus yra kažkoks superherojus, kuris viską privalo žinoti, turėti visas patirtis, tačiau taip nėra. Geriau pasitarti su mama, su kitais, kurie turi verslą. Net labai turtingi žmonės dažnai dalijasi savo patarimais nemokamai ir su mielu noru, tad nereikėtų iš savęs reikalauti tiek daug, leisti sau abejoti, – geriau pasikonsultuoti ir tuomet priimti sprendimus“, – pataria pašnekovė.
Verslininkė L. Rimgailė sako, kad ji viską pasiekė per savo patirtis, tačiau labai džiaugtųsi, jei sūnui bus įdomu lankyti verslumo mokyklą.
„Sakiau ir vyrui, neversiu, bet labai džiaugsiuosi, jei sūnus lankys verslumo mokyklą, kuri skirta mokyklinio amžiaus vaikams. Dabar jų yra įvairių ir informacija pateikiama taip, kad būtų įdomu vaikams. Aš pati pirmuosius pinigus uždirbau lygindama tėčio marškinius – mama labai nemėgo lyginti, o tėčiui reikėjo daug marškinių, tai lygindavau aš ir už kiekvienus gaudavau po 10 litų, – prisipažįsta verslininkė ir priduria, kad už pinigus ji darbą atlikdavo tobulai.