Su dilgėle painiojamas augalas nuo seno gydo baisiausias akių ligas

 (39)
Kai jau visi lietūs išlijo, o šalnų dar didelių nebuvo, galima iš trobos nosį iškišt ir užkampiais notrelių paieškoti – labai paprastas, neryškus, užtat labai svarbus augalėlis. Kartais notrelė painiojama su dilgėle, bet viena yra iš notrelinių, o kita iš dilgėlinių šeimos kilusios.
Notrelė
© Lino Bružo nuotr.

Dažnai notrelė nuotryna vadinama – suprask, dilgėlė nusitrynus, visai nesibadanti, švelni, tik nuskinti paprastai neina, reik peiliu pjaut. Dažniausia pas mus yra baltažiedė (lot. Lamium album), bet yra ir geltonųjų, ir dėmėtųjų, ir raudonžiedžių.

Puncongo „Tyrajame krikšto vėrinyje“, labai sename Tibeto medicinos veikale, gražiai notrelių giminę vadina – Akių vaistų Buda, Kukučio akys, Auklė žindyvė, Žiežirba ir kitokiais ryškiais epitetais. Šitaip sužinom, kad jau tūkstančius metų notrelėmis būdavo gydomos visos akių ligos, o svarbiausia – akių valkiui nuimti, tad reikalingos visoms akims, plėvėmis užsivilkusioms. Tiks ir visiems kitiems, katrie teisybės niekur šioj žemėj neįžiūri.

Taigi ir kataraktai, ir glaukomai, ir šiaip pasilpusioms akelėms notrelės labai reikalingos. Tibete tais atvejais ne tik notrelių nuovirai geriami, bet ir šviežias notrelės lapelis ant valkčio dedamas, dar ir notrelės sėkla į akį įsiridenama, tada labai ilgam (bet ne po visam, aišku) užsimerkiama, kad sėklytė išbrinktų ir tą nelemtą valktį nuimtų. Bet bijau ką ir sakyt, mūsuos dar nieks tikriausiai šitaip nebandė, pusakliai taip ir vaikštom su savo gyvenimais.

Notrelė
Notrelė
© Lino Bružo nuotr.

Baltažiedės notrelės gerai ramina ir visų rūšių kosulius, hemorojui esant padeda; ją galėtų ir moterų augalėliu vadinti, mat ne tik moteriškus nervus ramina, nemigą užmigdo, bet ir labai tinka skausmingoms mėnesinėms malšinti, gydo inkstus, šlapimtakius, visus kanalus. O labiausiai padeda šlapimo pūslei – kad šlapintis lengva būtų, kad šlapimas savo vietoje laikytųsi ir ne laiku nevarvėtų, kad pūslėje akmenys nesikauptų, kad latakų jokių neužkištų, kad šlapinantis akių vartyti nereikėtų ir žiežirbos nelakiotų.

Ta proga galima ir apie tuos akmenis ne vietoje užaugančius pakalbėti – Tibetas patarinėja, kad jei jau koks daktarėlis jums iš pūslės akmenį išpjovė, aną reik seife pasilikti kaip auksą dideliausią: kai jūsų žmonai bėda bus, galės kaip nors suvartoti ir iškart pasveikti, o jei jau žmonai tokį išoperavo, jos vyrui šitas vaistas labiausiai tiks. Kiek čia yr teisybės, tik Tibetas ir težino, užtat mes, lietuviai didingi, puikiai žinom, kad ne tik žolės žmogų gydo – gydo ir rankų prisilietimai, gydo ir beržas, ir saulė, oras ir vanduo. Net ir akmenys juk gydo. Tiks ir paprastas granitas, nereikia tų brangakmenių geisti. Štai mano vyriškis, paupaly vaikštinėdamas, susimąstė raudoną riedulį namo parsivilkti. Vos pakeliamas, užtat kaip mėnulis glotnutėlis. Tikriausiai iš tų didingųjų laikų išlikęs, kai nuo pilių aukštumų katapultomis apvalius akmenis į kryžių nešančiuosius smagiai laidėm.

Taigi parsinešė tą glotnulį, į katilą įsikėlė, vandeny atvirino, gerokai pavirino, sunkiai iš katilo iškrapštė ir švyst – kaip kokį šiltą katiną į lovą sau įsimetė, sako – nugarą pasitempiau. Katinas iš esmės nugarai būtų irgi tikęs, bet anas kartais būna neprognozuojamas, gali visai nepanorėti tau šonų šildyt. Akmuo užtat visą naktį šonus kantrus šildė ir tik prieš rytą pavargo, atvėso, tad atsiprašytas ir lauk iš lovos iškrapštytas buvo. Taip visi radikulitai buvo išgydyti, nereikalingas prakaitas ištrauktas, bet gerai dar ir tai, kad čiužinys buvo geras, kitaip nemenką duobę būtų suvisam išgulėjęs.

O nuo akmenų prie žolių vėl sugrįžus, galima dar paminėt, kad baltažiede notrele ne tik ligos gydomos, bet ir į duonos raugą jų lapų miltų kartais dedama, tada, sako, tas raugas gerai kyla; o pavasario sėkmingai sulaukę notrelės lapelius nugnybę į salotas puikiai dėsim, kaip į špinatus žiūrėsim. O kai kurie gal ir vaikystę pamenat, kaip po laukus nosis išsipaišę lakstydami, notrelės žiedelį ištraukę, sriūbteldavot tą saldų nektaro lašelį iš to žiedo šiaudelio – štai kodėl kitos tautos šią paprastą, o kartu ir stebuklingą žolelę dar ir Saldžiuoju lašeliu pavadina.

Giedrės ir Lino Bružų žolelių ūkis „Žolelės. Viršūnėlės ir šaknelės“, Gerduvėnų k. Tel. 8 614 16798. Daugiau įdomių tekstų - čia.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Sveikatos naujienos

Nuo pirmadienio Lietuvoje įvedamas elektroninis receptas (85)

Nuo lapkričio 2-osios dalis gydymo įstaigų galės išrašyti elektroninius receptus, o vaistinės privalės parduoti vaistus pagal juos.

Sudarytas išsamus vėžio sukėlėjų sąrašas – kas dar puikuojasi greta mėsos ir rūkymo (120)

Vėžį gali sukelti ne vien perdirbta mėsa – onkologines ligas lemiančių veiksnių sąrašas labai ilgas. Pateikiame dalį jų: apie kai kuriuos tikrai žinojote, tačiau yra ir tokių, kurie anksčiai tikrai neatrodė grėsmingi, skelbia „The Telegraph“.

R. Vainienė: valdišką žalos pacientams atlyginimo modelį stumia buldozeriu (2)

Vos pradėjusi darbą ši Vyriausybė išgarsėjo pomėgiu kurti darbo grupes, ir jo neatsisako. Reikia vilkinti problemą – kuriama darbo grupė. Reikia prastumti klausimą – kuriama darbo grupė. Darbo grupių srityje šį kartą premjerą pralenkė Sveikatos apsaugos ministrė.

Iš rankų krenta daiktai, dvejinasi akyse – liga baigiasi paralyžiumi (35)

„Tipinis atvejis – į insulto centro priėmimo skyrių atvyksta vidutinio amžiaus pacientas, kurio aukštas kraujospūdis, padidėjęs cholesterolio kiekis. Vieną rytą, nuėjus į darbą, iš rankų iškrenta tušinukas, jam perkreipia veidą, sekretorė pastebi, kad žmogus nebegali sklandžiai kalbėti, nors ženklais ir rodo, kad viską girdi ir supranta.

Po gąsdinančių išvadų: kaip dažnai galima valgyti rūkytos mėsos gaminius (104)

Nors normos, kiek galima suvalgyti rūkytų, sūdytų ar konservantų turinčių mėsos gaminių, nėra, šiuos maisto produktus rekomenduojama vartoti kuo rečiau, LRT RADIJUI sako Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) vyr. specialistė Ieva Gudanavičienė.