Šalis, kur lietuviams – rojus: didžiuliai laimikiai, fantastiška gamta ir šokiruojantys patiekalai

 (28)
Islandija – nuo viso pasaulio izoliuota sala tarp Europos ir Amerikos, kur kasmet turistų suplūsta 5 kartus daugiau nei yra pačių islandų. Trys šimtai tūkstančių vietos gyventojų svečius priima išskėstomis rankomis. Šioje šalyje mūsų tautiečiams labai patinka: net kas 10 užsienietis Islandijoje – lietuvis . Ten pagyvenę pasakoja apie begales grybų ir žuvų, aukso krioklius ir kraterius, kvapą gniaužiančius kalnus ir nuo vikingų laikų nepakitusią virtuvę, kur delikatesais vadinamos avino sėklidės, ruonių akys bei pūdytas ryklys.
Islandija
© DELFI montažas

Lietuvių pamėgta sala

Remiantis statistikos departamento duomenimis, lietuvių Islandijoje tikrai nemažai – tarp užsieniečių bendruomenių esame antri po lenkų. Skaičiuojama, kad kas dešimtas šios salos užsienietis yra lietuvis. Kaip pasakoja politikos antropologas Arvydas Grišinas, viešėjęs Islandijoje, būnant šioje šalyje neretai tenka sutikti lietuvių. Suskirstyti juos galima į keliautojus, sezoninius darbininkus ir nuolatinius gyventojus.

„Studijų metu Anglijoje man teko matyti tenykštę lietuvių bendruomenę ir galėčiau pasakyti, kad situacija yra panaši. Galbūt Anglijoje yra daugiau besimokančio jaunimo, o Islandijoje – daugiau keliautojų, menininkų ir svajotojų“, - pasakoja A. Grišinas.

Daugiausia žmonių Islandija pritraukia savo unikalia gamta.

Kontrastų kraštas, kur pasijunti kaip mėnulyje. Būtent taip Islandiją apibūdina metus ten savanoriavusi Alina Mikolėnaitė. Kaip mėnulyje ji pasijuto vos išlipusi iš lėktuvo, kur toliau nei akys mato, driekiasi juodi kalnai lavos laukuose su begale samanotų lavos akmenų.

A. Mikolėnaitė sako, kad Islandijos gamta tiesiog užgniaužia kvapą: „Net po mėnesio vaikščiojau nuolat išpūtusi akis ir susižavėjusi. Tokioje didingoje gamtoje, kur nuolat keičiasi tiek vaizdai, tiek orai, pasijunti visai mažas“.

Ji pasakoja apie tai, kas žavi pakėlus akis į dangų: „Islandija – vaivorykščių kraštas. Beveik kasdien gali pamatyti ryškią vaivorykštę. O šiaurės pašvaistės – taip pat fantastiškas reginys, švytinčiais žydrais, geltonais, žaliais ir violetiniais spinduliais, nakties dangų papuošiantis nuo rudens iki pavasario, kai sutampa saulės magnetinės audros su giedru oru.“

Jai pritaria ir A. Grišinas: „Visa Islandija yra ypatinga. Tai – vieta, kur susitinka visos stichijos. Čia yra ledynų, ugnikalnių, geoterminių versmių, sniego, lietaus, vėjo, neįtikėtinų samanų ir uolienų, juodo smėlio dykumų ir paplūdimių, sieros spalvos kalnų, neoninės žalumos samanomis apžėlusių upelių, lyg juodas stiklas blizgančių vulkaninių uolienų kalnų, ryškiai žydrų ledynų olų, nuostabių smaragdinių fjordų, į kuriuos įplaukia ir ilsisi ruoniai, o retkarčiais – netgi banginiai ir dar daugybė kitų paslaptingų ir ypatingų vietų.“

Islandija, teigia pašnekovai, turi kontrastingą kraštovaizdį. Aplink pakrantes plyti lygumos, o salos viduryje, kuris neapgyvendintas ir sunkiai pasiekiamas – kalnai. Ko lietuvis gali pasigesti – tai medžių, kurių ten praktiškai nėra – jie sudaro vos kelis procentus teritorijos. Gyvūnų taip pat nedaug – laisvėje pamatyti gali nebent vieną kitą paukštį ar lapę. Daugiau yra tik ūkininkams priklausančių avių ir arklių bandų.

Vis dėlto daugybę turistų pritraukianti Islandijos gamta yra be galo trapi ir kenčia nuo neatsargaus elgesio. A. Grišinas sako, kad šalis nespėja paskui turistų srautą rinkti šiukšlių, statyti ženklų „nemindyti“ ir visko tvarkyti, todėl čia keliautojams privalu elgtis rūpestingai ir atsargiai.

Ledo sala – visai ne ledinė, tačiau neglosto

A. Mikolėnaitė pasakoja, kad per mėnesius, praleistus Islandijoje, niekaip nepriprato prie nenuspėjamų oro sąlygų: „Oras keičiasi kas 5 minutes. Šiaip klimatas švelnus, jūrinis, nes Golfo srovė sušildo visą kraštą, tačiau daug drėgmės ir didelis, siaubingai didelis, vėjas, dėl kurio neretai uždaromi keliai, kadangi, būna, net lengvuosius automobilius sumėto ir elektros bokštus nuverčia, o tada visas miestas tamsoje lieka.“

Alina pasakoja, kad islandai labai priklausomi nuo orų, nuolat tikrina prognozes, kadangi nuo to priklauso jų saugumas.

Žilvinas Adomaitis, pusmetį gyvenęs ir savanoriavęs islandų šeimos ūkyje, atokiame salos užkampyje, pasakoja, kad jam tikras islandiškas gyvenimas – nuolatinė kova su atšiauria, neprognozuojama gamta. Oro temperatūra labai žemai nenukrenta, žiemos naktį gali būti iki kokių -13 laipsnių, tačiau dėl drėgmės ir vėjo atrodo beprotiškai šalta, pasakoja vyras.

Praėjusią vasarą Islandijoje buvęs humoristas ir televizijos laidų vedėjas Paulius Ambrazevičius džiaugėsi poliarine diena, kadangi buvo pakankamai šilta ir visada šviesu: „Temdavo apie 1 val., o švisdavo 2.30 val. nakties. Realiai taip ir nesutemdavo“.

Žmonės po laukinių vakarėlių renkasi šiltose balose

Daug islandų gyvena vienkiemiuose ir fermose, nes ko šalyje netrūksta – tai erdvės. Miestelių Islandijoje yra nedaug ir jie labai maži. Reikjavike gyvena didžioji dalis mažytės islandų populiacijos. Jo centrą sudaro viena pagrindinė gatvė ir kelios iš jos besikerojančios mažesnės gatvelės. Įdomiausia tai, kad po visą Islandiją yra išsibarsčiusios viešosios geoterminės vonios. Tokia natūrali vonia - ne tik šiltas baseinėlis, bet ir bendruomenių susirinkimo vieta. Žmonės čia atsipalaiduoja, susišildo atšiauriame ore sustingusius kaulus, bendrauja. Spėjama, kad šitas sėdėjimas šiltose balose, buvimas kartu, o ir nuostabaus tyrumo bei gardumo vanduo yra viena iš islandų sveikatingumo priežasčių. Kaip ir žygiai po gamtą, kas irgi yra nacionalinis sportas ir džiaugsmas.

„Turint omeny, kiek jie išgeria gūdžiais žiemos vakarais, tas sveikatingumas jiems, matyt, praverčia“, - juokauja A. Grišinas. Jis užsimena apie pašėlusius islandų vakarojimo įpročius: „Tai – labai muzikali tauta. Ir mėgstanti smagiai pašvęsti. O ką daryti, kai pusę metų naktis ir užsnigę iki pat langų? Skaitai knygas arba sėdi bare ir dainuoji.“

Su islandais daug laiko savanorystės metu praleidusi A. Mikolėnaitė iš dalies paneigia stereotipišką šios šalies gyventojų įvaizdį: „Vyrauja nuomonė, kad visi islandai šalti, tiesmuki, uždari. Taip, jie labai atviri ir jau kai rėš savo nepagražintą nuomonę, tai maža nepasirodys, tačiau jie taip pat yra be galo nuoširdūs ir draugiški.“

Kainos nemažos, tačiau lietuviams čia patinka

Islandijoje jau penkerius metus kalnų gidu dirbantis lietuvis Linas Kumpaitis pasakoja, kad šalis šiuo metu atsigauna po finansų krizės ir kainos ikikrizinio laikotarpio dar nepasiekė, todėl ten apsilankyti dabar šiek tiek pigiau nei buvo iki 2008-ųjų.

P. Ambrazevičius tikina, kad kainos neišgąsdino: „Supranti, kad jos didelės, bet ir Lietuvoj nemažos. Islandijoje gal 20-25 proc. brangiau, nei pas mus. Alaus bokalas bare kainuoja apie 7 eurus. Daugiau paklosi už paslaugas, kurą. Apskritai po didžiosios krizės islandai suprato, kad jiems labai reikia turistų, todėl daug ką atpigino“. Pats P. Ambrazevičius teigė per savaitės išvyką kartu su lėktuvo bilietais išleidęs apie 1300-1500 eurų.

A. Mikolėnaitė sako, kad nuskristi į Islandią pigu, bet išgyventi ten kainuoja: „Naktis viešbutyje porai – koks šimtas eurų. Maistas, visos paslaugos irgi brangiau nei Lietuvoje“. Vis dėlto svečiams iš Lietuvos nemažas kainas kompensuoja džiaugsmas įmerkus meškerę į kokį Islandijos ežerėlį: žuvų ten tiek daug, kad nespėji traukti, pasakoja A. Mikolėnaitė. Taip pat ji pamini tai, apie ką svajoja visi grybautojai: „Grybų islandai nerenka, o jų ten pilna! Lietuviams būna daug džiaugsmo miške, kai pilnas kartono dėžes pririnkti gali.“

Islandų virtuvė: pūdytas ryklys, kraujinės dešros su cukrumi ir Skyrkaka

Ž. Adomaitis pasakoja, kad salos žmonės valgo tai, nuo ko šiuolaikinį miesto žmogų gali ir supykinti: „Sūryme palaikytos avino sėklidės, pūdyto ryklio gabaliukai, išvirta avies galva, nuo kurios smagiai lupinėji raumenukus, o pasigardžiavimui – akies obuolys. Kraujinės, kepeninės dešros su cukrumi – kasdienis maistas, tokių visur gali įsigyti. Be cukraus skanu, su cukrumi dar skaniau. Kai kur valgo ir ruonių akis.“

O štai desertais lietuvė liko sužavėta: „čirviniai“ blynai, žagarėliai, milijonai rūšių pasakiško skonio sūrio tortų. Islandijoje gausu uogų, todėl viskas gardinama nuostabiomis uogienėmis.

Lietuvis susirūpinęs salos likimu

Visi pašnekovai tikina, kad apsilankymas ledo saloje buvo nepamirštama patirtis. Islandiją, jos gamtą ir žmones pamilęs ir salos kalnų gidu tapęs L. Kumpaitis pasakoja, kaip kartą užsilipęs ant ledyno viršūnės suprato, jog yra pirmajame dar nepradėtos rašyti knygos balto popieriaus lape: „Suvokiau, jog likimas man ledo saloje turi specialią užduotį. Islandija vienas iš tų pasaulio kampelių, kur klimato kaita labiausiai matoma ir jaučiama. Islandijos ledynai tirpsta beprotiškai greitai. Kiekvieną kartą vesdamas keliautojų grupes ant Islandijos ledynų bandau įteigti žmonėms, jog jei norime, kad ledynai išliktų, turime pradėti mąstyti. Pagalvosite, kodėl turėtume sukti galvas dėl to, ko mūsų namų kiemuose nėra. Iš tiesų žemės rutulys nėra toks jau ir didelis, viskas jame glaudžiai susiję. Mes turime jausti pareigą išsaugoti mus supančią nuostabią gamtą, nes mes esame šio nuostabaus pasaulio piliečiai. O Islandija – vienas nuostabiausių pasaulio kampelių, kurį turime išsaugoti.“

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Eko gyvenimo būdas

Po dušu lendate kasdien? Gydytoja turi jums prastų žinių (182)

JAV dermatologai neseniai paskelbė rekomendacijas, kuriose teigia, kad kasdien praustis po dušu nėra sveika.

Sveikuolė pasidalino išmintimi, kaip be vaistų išvengti ligų (25)

Kuo ilgesnis buvimas gryname ore, mankšta, šaltas vanduo, vaikščiojimas basomis ar netgi buvimas be drabužių. Taip grūdinimąsi apibrėžia Sveikuolių sąjungos viceprezidentė Lukrecija Augustaitytė.

Su dilgėle painiojamas augalas nuo seno gydo baisiausias akių ligas (39)

Kai jau visi lietūs išlijo, o šalnų dar didelių nebuvo, galima iš trobos nosį iškišt ir užkampiais notrelių paieškoti – labai paprastas, neryškus, užtat labai svarbus augalėlis. Kartais notrelė painiojama su dilgėle, bet viena yra iš notrelinių, o kita iš dilgėlinių šeimos kilusios.

Širdį alinantis karštis verčia susirūpinti: paprastas įprotis gali išgelbėti gyvybę (11)

Turintiems nusiskundimų širdimi, vasara nėra pats mieliausias metas. Karštasis metų laikas apsunkina širdies darbą, sutrinka jos ritmas, jaučiamas diskomfortas. Nemalonūs pojūčiai siunčia ženklą, jog metas savo sveikatai skirti daugiau dėmesio – padėti sau galime pradėdami nuo paprasčiausios stiklinės vandens.

Vaistažolių rinkimo kalendorius: ką ir kada rinkti, jei visus metus norite būti sveiki (7)

Atėjo metas, kai savo sveikata galite pasirūpinti paprasčiausiai išėję į pievą. Pirmaisiais vasaros mėnesiais į nušvitusią saulę pasistiebia visa vaistinių augalų puokštė, kurią parsinešę namo galite nebijoti jokių ligų. DELFI parengė vaistažolių rinkimo kalendorių, kad nepamirštumėte, kada ir kokių vaistažolių ieškoti.