Verslininkai mokosi taupyti: tai palies ir vartotojus

Didžiosioms pasaulio valstybėms pereinant prie „žalio“ verslo, jų pėdomis po truputį seka ir Lietuva. Šalyje vis daugiau įmonių, kurios vadovaujasi tausaus vartojimo principais. Tačiau „žalias“ verslas populiarėja ne tik dėl aplinkosauginio aspekto. Vis daugiau įmonių supranta, jog toks veiklos pobūdis yra perspektyvi investicija, duodanti ir duosianti nemažai finansinės naudos.

Socialiai atsakingas verslas

Daugelis „žalią“ verslą įsivaizduoja kaip apgalvotą išteklių naudojimą ir rūšiavimą. Tačiau tai – kur kas daugiau. Pirmiausia, „žalias“ verslas yra socialiai atsakingo verslo idėja, kurią propaguojančios organizacijos vadina save draugiškomis visuomenei, suvokia žmogaus poveikį gamtai ir rūpinasi ekologija, gamtos išsaugojimu. Jos naudoja atsinaujinančius energijos išteklius. Visais savo veiksmais tokios organizacijos stengiasi parodyti, kad jų pelno siekimas, gamyba nesikerta su visuomenės interesais, ypač gamtosauga. Toks elgesys sukuria organizacijos ir jos produkcijos ar paslaugų didesnę vertę vartotojų, investuotojų ir visos visuomenės akyse.

„Žalio“ arba kitaip ekologiško verslo pagrindinis tikslas – panaikinti ar bent sumažinti pavojingų medžiagų ir chemikalų poveikį visuomenei, energijos išteklių gamybai išeikvojimą. Dažniausiai tai mėginama daryti tokiomis priemonėmis: mažinamas popieriaus vartojimas pasitelkiant elektroninius resursus, gaminama tik tokia produkcija, kurią galima perdirbti, neatsinaujinantys ištekliai pakeičiami alternatyviais energijos šaltiniais. Socialiai atsakingos įmonės stengiasi kenksmingiems produktams surasti ekologiškas ir pigesnes alternatyvas.

„Žalias“ verslas skatinamas ir finansiškai

Besivadovaujančios šiomis „žalio“ verslo idėjomis, įmonės tikrai gauna finansinės naudos: sutaupoma pinigų popieriui, gamybos metu susidariusių atliekų tvarkymui, o, naudojant atsinaujinančios energijos šaltinius, sutaupoma ir šioje srityje.

Tiesa, iš pradžių norint plėtoti „žalią“ verslą reikia tam tikrų investicijų. Todėl ne visi verslininkai ryžtasi pereiti prie aplinkai draugiškos verslo idėjos. Juolab, kad, pavyzdžiui, pagaminti perdirbamą pakuotę kainuoja daugiau nei neperdirbamą, todėl ir produkto aplinkai draugiškoje pakuotėje kaina didesnė. Tačiau aplinkos viceministras Mindaugas Gudas pasakoja, jog ateityje planuojama keisti atliekų tvarkymo mokestinę sistemą taip, kad neapsimokės nei gaminti neperdirbamų pakuočių, nei jas šalinti į sąvartyną.

„Vienas iš būdų, kaip skatinti pakuotės perdirbimą, yra per mokesčius. Kuo išleidžiama į rinką pakuotė mažiau perdirbama, tuo mokestis būtų didesnis. Dar planuojami ir kiti mokestiniai pertvarkymai. Vienas jų, kad šalinimas į sąvartyną būtų pati brangiausia atliekų tvarkymo alternatyva. Deginimas būtų kiek pigesnė pagal prioritetą, o perdirbimas turėtų jau būti pigiausia, prieinamiausia alternatyva. Taip bus skatinami pažangūs atliekų tvarkymo būdai“, – pasakoja aplinkos viceministras.

Pašnekovo teigimu, šiuo metu vis dar analizuojama, kokius mokesčių dydžius reikėtų nustatyti kiekvienam iš atliekų tvarkymo būdui. Taip pakeitus atliekų tvarkymo mokesčius, „žalias“ verslas sutaupytų nemažai finansinių išteklių, nes mokėtų mažesnius mokesčius už atliekų tvarkymą.

Verslas taupė ir taupys

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas sako, kad įmonės visada suinteresuotos taupyti finansinius išteklius, o bėgant laikui verslininkai atranda vis naujų būdų, kaip tai padaryti.

„Išteklių taupymu verslai suinteresuoti nuo senų senovės. Ar tai būtų gamyklos atliekinės šilumos panaudojimas administracijos patalpų šildymui, ar robotas, kuris ore gaudo nukritusias nuo konvejerio sezamo sėklas – išteklius, kuriuos apsimoka taupyti, verslas ir taip taupo. Jei žiūrėti iš esmės – verslas ir pasiryžęs, ir pasiruošęs, ir žino, kaip taupyti išteklius ir pinigus“, – pavyzdžius vardija Ž. Šilėnas.

Pašnekovas tęsia, kad ekonomizavimas vyksta nepalyginamai seniau nei atsirado sąvoka „žaliasis verslas“. Klausimas – kiek atliekų apsimoka perdirbti ir kaip. „Mano galva, čia nereikia perlenkti lazdos. Teoriškai įmanoma pastatyti tokį fabriką, kuris nieko neišmestų. Bet jei tai neapsimokės ekonomiškai arba fabrikas bankrutuos, už fabriko gaminamas prekes mokėsime daugiau", - sako ekonomistas.

Ekologiškas verslas – žemės ūkis?

„Žaliu“ verslu vadintis bei sutaupyti nemažai finansinių išteklių gali ir besiverčiantys žemės ūkiu. Pagrindinė šio sektoriaus problema yra besaikis tręšimas, kuris daro daug žalos gamtai, sukelia vandens telkinių nenatūralų užpelkėjimą, teršia gruntinius vandenis.

Pertręšimą ketinama pažaboti sukūrus automatizuotą tręšimo grafiko sudarymo programą. Kaip DELFI teigė Aplinkos ministerijos Vandenų departamento Vandenų politikos skyriaus vedėjas I. Valūnas, planuojama „patvirtinti reikalavimus rengti tręšimo planus tręšiant ir organinėmis, ir mineralinėmis trąšomis, ir vieningą metodiką, pagal kurią būtų apskaičiuojamas reikiamų trąšų kiekis tręšiamam plotui ir būtų sudarytas tręšimo planas."

Tačiau Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Aplinkos inžinerijos fakulteto Aplinkos apsaugos katedros doc. dr. Aušra Zigmontienė dalijasi vizijomis, kaip žemės ūkis gali tapti „žaliu“ verslu ir ne tik taupyti gamtinius išteklius, bet ir iš jų užsidirbi.

„Žemės ūkio sektoriuje būtina tvarkyti mėšlo krūvas, kurios skleidžia metano dujas. Kaip jas tvarkyti? Ogi skatinti efektyvias mėšlo tvarkymo technologijas arba, jeigu mėšlas nenaudojamas kaip trąšos, tuomet prioritetas turi būti bioreaktoriuose gaminti biodujas. Taip būtų surinktos metano ir kitos šiltnamio efektą skatinančios dujos. Kalbant apie atliekų sektorių, reikia sugrįžti prie bioskaidžių atliekų tvarkymo. Į sąvartynus turi patekti kuo mažiau bioskaidžių atliekų. Vadinasi, iš visų atliekų srauto bioskaidžias atliekas reikia eliminuoti kompostuojant, gaminant biodujas“, – aiškina specialistė.

Mokslininkės idėja susijusi ir papildomomis investicijomis kuriant pramonę, galinčią perdirbti bioskaidžių atliekų perteklių. Iš dalies tai galima priskirti žiedinės ekonomikos principams (procesui, kai gamybinei ar kitokiai ūkinei veiklai gamtiniai resursai naudojami taupiai ir pakartotinai). Ryškiausias pavyzdys – kai atliekos tampa žaliava produktui. Tokiu principu skatinamas atliekų rūšiuojamasis surinkimas, perdirbimas ir jų panaudojimas antrą kartą kitu tikslu.

Energija – tik iš atsinaujinančių energetikos šaltinių

Iš tikrųjų „žalias“ verslas yra kur kas platesnė sąvoka, apibūdinanti ne tik tam tikrų įmonių vidaus politiką ir tikslus. Jis yra neatsiejamas nuo žiedinės ekonomikos. Juos vienija prioritetai: gamtos apsauga, tausojimas, išteklių taupymas. Pastarasis labai susijęs su atsinaujinančiais energijos šaltiniais ir „žaliąja“ energetikos vizija.

Energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas DELFI pasakoja, jog dabar kuriamoje Lietuvos energetikos strategijoje daug dėmesio skiriama būtent „žaliajai“ energetikai. Valstybė pavyzdį ima iš labiausiai išsivysčiusių šalių (Vokietija, Danija, Olandija), kurios didžiąją dalį energijos pasigamina iš atsinaujinančios energijos šaltinių – saulės, vėjo.

Pasak Ž. Vaičiūno, planuojama, kad ateityje ir individualiems namams, ir įmonių pastatams energiją gamins ant stogų esantys saulės kolektoriai ir vėjo jėgainės. Taip „žalias“ verslas ir vėl sutaupytų: po vienalaikių investicijų į atsinaujinančios energijos šaltinį, gautų finansinę naudą, atsikratę mokesčių už elektrą ar karštą vandenį, jei patys šildytųsi vandenį.

Anot ministro, vietinė švarios ir atsinaujinančios energijos gamyba leidžia siekti mažesnės priklausomybės nuo elektros importo ir didesnio energetinio saugumo. Vietinė energijos gamyba, tai, žinoma, yra ir svarbus ekonominis veiksnys, nes kuriamos darbo vietos ir pridėtinė vertė ekonomikai. Plėtodami vietinę energijos gamybą iš atsinaujinančių šaltinių, mes skatiname ir verslo plėtrą.

„Ateityje didėjant gaminančių vartotojų daliai bei vystantis mažajai energetikai, energetinių sistemų valdymas turės tapti vis išmanesnis bei autonomiškesnis. Tam prireiks išmanių technologinių sprendimų bei įrankių, leidžiančių realiu laiku analizuoti bei valdyti didelį skaičių energijos srautų, patys tinklai turės automatiškai reaguoti į apkrovas, gebėti susiremontuoti, pakreipti srautus į mažiau apkrautas tinklo dalis. Todėl Lietuvos mokslui ir verslui atsiveria didžiulis potencialas kuriant bei diegiant ne tik inžinerinius, bet ir IT sprendimus, kuriems jau šiandien yra didžiulė paklausa visame pasaulyje“, – vizija dalijasi energetikos ministras.

Skatinama kurti naujų krypčių „žalią“ verslą

Žiedinė ekonomika skatina ir naujų krypčių „žalią“ verslą. Pavyzdžiui, VGTU mokslininkės minėta jėgainė, iš bioskaidžių atliekų gaminanti biodujas, kurios panaudojamos energijos gavybai arba, kaip pasakojo energetikos ministras Ž. Vaičiūnas, atsinaujinančios energetikos verslas.

Perspektyvų „žaliam“ verslui yra ir daugiau. Aplinkos viceministras M. Gudas, kalbėdamas apie žiedinę ekonomiką, taip pat vardija nišas verslui, kurios susijusios su aplinkos tausojimu.

Kalbant apie konkrečius ir galbūt suprantamesnius pavyzdžius, anot M. Gudo, ši sistema (žiedinė ekonomika) sudarytų sąlygas kurti ir plėtoti daiktų pakartotinio naudojimo ir atliekų perdirbimo verslą. Kadangi pagrindinis žiedinės ekonomikos principas yra atliekų perdirbimas ir tam tikrų daiktų „prikėlimas antram gyvenimui“, planuojama, jog Lietuvoje turėtų atsirasti daugiau įmonių, galinčių tai daryti.

„Skatinti pakartotinų perdirbimo centrų kūrimą, pavyzdžiui, kur taisomi baldai. Ne išmetami, o taisomi ir vėl perduodami naudoti. Lygiai tas pats turėtų būti daroma su elektronikos prietaisais. Aplinkos ministerija per ES fondus tam tikra apimtimi finansuoja tokių centrų skatinimą. Taip pat turime planų kartu su Ūkio ministerija sudaryti palankesnę teisinę ekonominę aplinką plėtoti tokio tipo verslą. Tuo būdu daugiau daiktų būtų taisomi, o ne naudojami nauji ištekliai ir energija naujų daiktų gaminimui“, – apie planus kalba M. Gudas.

Pakuočių atliekų tvarkymo organizacijos „Žaliasis taškas“ direktorius Kęstutis Pocius akcentuoja inovacijų verslo plėtrą. Anot jo, skatinant žiedinę ekonomiką ir nuo jos neatsiejamą „žalią“ verslą, ateityje būtina koncentruotis į gamybą iš antrinių, ne pirminių, žaliavų.

„Žalias“ verslas yra ne tik įmonės vidaus susitarimai. Ši sąvoka apima visus atliekų, energetikos ir gamybos sektorius. Po truputį tai tampa tarsi gyvenimo būdu, kuris prisideda prie darnios, gamtai draugiškos aplinkos kūrimo, tausoja gamtinius ir finansinius išteklius.