Kai žemdirbystė atidžiai sekė ir atkartojo gamtos ciklus, o šalutiniai kiekvieno gamybos etapo produktai buvo įtraukiami į augimo procesą, medžiagos ir resursai buvo efektyviai panaudojami ir dažnai tarp ciklų nebuvo švaistomi veltui. Galvijų mėšlas maitindavo laukus, kuriuose buvo auginami augalai. Nuėmus derlių, žemei kas tris metus buvo duodama pailsėti ir joje nieko nesodinama. Tuo tarpu naminiai galvijai buvo šeriami išskirtinai pievų žole ar virtuvės atliekomis.
XX amžiaus intensyvaus pramoninio ūkininkavimo eroje, kai iš vienos pusės didinamos derliaus apimtys, o iš kitos pusės sukuriama daugiau atliekų, tuo pačiu daroma daugiau žalos aplinkai. Įžvalgios įmonės šiais laikais vis dažniau nori atkurti sveikus ūkininkavimo principus, paremtus gamtos ciklais. Vienas iš tokių pavyzdžių – šiuolaikinio ekologiško maisto gamintojo planas atkurti atnaujintą senojo ūkininkavimo ciklo versiją, išlaikant šiuolaikinių technologijų privalumus.
Ši veikla yra žinoma kaip uždarojo ciklo ekologinis ūkininkavimas, kurios tikslas yra maksimaliai optimizuoti atliekų perdirbimą iš kiekvieno ūkininkavimo veiklos proceso, panaudojant perdirbtas medžiagas kitame procese, siekiant sumažinti patiriamus nuostolius dėl neefektyviai panaudojamų resursų. The Financial Times susidomėjo bendrove „Auga Group“, kurios viena veiklų yra galvijų auginimas.
Pasirinko ekologinį ūkininkavimą
Žiedinio ekologinio ūkininkavimo modelis – tai kai auginimo proceso metu reikalingos medžiagos atrandamos kitų žiede esančių gamybos procesų antriniuose produktuose ar atliekose.
„Pavyzdžiui, mėšlas, kuris būdamas gyvulininkystės atlieka, tampa tolesnio žiede dalyvaujančio proceso dalimi – trąša kviečiams, kukurūzams ir kitoms kultūroms. Užaugę grūdai tampa pardavimo produktu arba pašaru paukščiams ir galvijams. Kviečių šalutiniai produktai, šiaudai, kartu su paukščių mėšlu, atliekančiu iš paukščių auginimo tampa grybų auginimo proceso pagrindine sudedamąja dalimi. Užaugus grybams, lieka panaudotas grybų substratas, kuris tampa puikia trąša bet kuriai auginamai kultūrai“, – teigia „AUGA group” vykdomasis direktorius Tadas Baliutavičius.
Šis žiedinės gamybos modelis gali būti pilnai išsilaikantis, jei būtų subalansuotas galvijų, paukščių ir ankštinių bei kitų kultūrų kiekis cikle. Bendrovė kol kas neturi pakankamo galvijų ir paukščių skaičiaus, todėl yra priversta dalį organinių trąšų įsigyti rinkoje. Vis dėlto, kasmet didina galvijų ir paukščių skaičių, kad galėtų visomis reikalingomis žaliavomis apsirūpinti savo versle.
Kadangi įmonė užsiima įvairiomis veiklomis, kurios viena kitą papildo, žiedinis modelis, pasak T. Baliutavičiaus, susiformavo natūraliai. Kad jis funkcionuotų dar geriau, buvo imtasi paukštininkystės, gyvulininkystės ūkių plėtros.
„Žiedinės ekonomikos modelį bendrovė pradėjo taikyti pasirinkusi nuo tradicinio žemės ūkio pereiti prie ekologinio. Kadangi ekologijoje negalima naudoti cheminių trąšų, taip pat būtina imtis visų atsargumo priemonių tikrinant bet kokios naudojamos žaliavos ekologiškumą, buvo nuspręsta naudoti tik atskiruose pačios įmonės padaliniuose pagaminamas žaliavas: šiaudus, mėšlą, organines atliekas ir pan.“, – teigia bendrovės atstovas, kuriai teko įveikti kelis metus trukusį ūkių ekologinio sertifikavimo etapą. Tik sertifikavus visus padalinius, visas veiklas, laukus buvo galima sukurti tvarų žiedinio verslo modelį.
Kuria biodujomis varomą traktorių
T. Baliutavičius teigia, kad žiedinės ekonomikos modelis naudingas įvairiais aspektais. Visų pirma, tai socialiai atsakingas, aplinką tausojantis ekonomikos modelis. Šiuolaikiniam verslui, kuriam vienas svarbiausių veiklos principų yra tvarumas – tai itin svarbus aspektas.
„Žiedinis modelis svarbus ir ekonominiu požiūriu, nes taupomos žaliavos, atliekas panaudojant antrą kartą ir pan. Naudodami savo pačių ūkiuose pasigamintas organines trąšas ir jų nepirkdami sutaupome. Sutaupome paukštininkystės ūkiuose gamindami ir naudodami saulės energiją. Grybų kompostą gaminame iš mūsų auginamų paukščių mėšlo ir mūsų ūkiuose augančių šiaudų, tad jo taip pat nereikia pirkti.
Bendrovė taip pat perka ir naudoja tik iš atsinaujinančių energijos šaltinių pagamintą elektros energiją, o dalį jos pasigamina pati statydama saulės jėgaines“, – teigia T. Baliutavičius, pridurdamas, kad bendrovė mažiau priklausoma nuo tiekimo trukdžių, nes šį procesą visiškai kontroliuoja.
Žiedinės ekonomikos modelį ateityje papildys biodujų gamyba ir jų pritaikymas degalams žemės ūkio technikai. Bendrovė kartu su partneriais ateityje iš gyvūnų mėšlo išgaus biodujas, jas valys ir pritaikys žemės ūkio technikai. Šiuo metu bendrovė orientuojasi į biodujomis varomo traktoriaus prototipo kūrimą.
Pradėjusi ūkininkauti ekologiškai įmonė ieškojo tam tinkamos įrangos, o neradusi didelę dalį kūrė pati. Didelė dalis ūkiuose naudojamų technologijų yra sukurtos specialiai bendrovės ūkiams jų pačių inžinierių arba partnerių.
„Praėjusiais metais įvykdėme antrinį akcijų platinimą SPO ir pritraukėme tokius investuotojus kaip Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas. Šiam investuotojui itin svarbu buvo tai, kad įmonė taiko žiedinės ekonomikos modelį ir veiklą vykdo tvariai. Žiedinės ekonomikos modelį taikančios įmonės yra patrauklesnės investuotojams“, – įsitikinęs T. Baliutavičius.
Riboti ištekliai skatina keistis
Klimato kaita verčia mus suvokti, kad vis daugiau žmonių gyvena pasaulyje, turinčiame ribotus išteklius, dėl to būtinybė keistis tampa labai aiški. Šis supratimas ir būtinų pokyčių tendencijos atnešė stiprų palaikymą žiediniam ekonominio požiūrio potencialui.
„Žiedinis ekonominis modelis yra vienas iš galimų sprendimų, galinčių sėkmingai kovoti ne tik su klimato krize, bet ir apskritai skatinant tvarius vartojimo modelius, nekeliant pavojaus gyvenimo kokybei“, – įsitikinęs EBRD direktoriaus pavaduotojas energijos vartojimo efektyvumo ir klimato kaitai Gianpieras Naccis. Apie tai jis kalbėjo Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko (EBRD) vardu Briuselyje EBRD surengtame žiedinės ekonomikos posėdyje, surengtame ES Žaliosios savaitės proga.
Formaliai žiedinė ekonomika siekia atsieti ekonominę veiklą nuo galutinių išteklių vartojimo, nuolat laikydama produktus ir medžiagas pastovaus naudojimo cikle (vienoje ar kitoje formoje), tuo pačiu sumažindama atliekų didėjimo ir vertės grandinės rizikas.
Taip vadinamas „modernus“ linijinis ekonominis modelis buvo plačiai naudojamas pramoninės revoliucijos metu – kai išgaunami žemės resursai ar medžiagos buvo paverčiamos produktais, kuriuos panaudojus šie buvo šalinami didžiuliais kiekiais, paliekant visuomenei ir aplinkai nepagrįstai didžiules išlaidas. Šiais laikais visa tai praranda tiek patrauklumą, tiek ir naudą, nes su juo susijusios rizikos yra per daug didelės.
Skirtingai nuo linijinės ekonomikos, žiedinės ekonomikos pagrindas yra nulinės atliekų normos ekonomika, kai viskas, ką gaminame ir vartojame, gali saugiai grįžti į gamtą ar visuomenę.
Nulinių atliekų žiedinės ekonomikos koncepcijoje siūloma pertvarkyti gamybos ir vartojimo modelius, kad būtų pasiektas maksimalus išteklių naudojimo efektyvumas ir pereinama prie nulinės atliekų normos ir nulinės emisijos.
Pastarąjį dešimtmetį ekonomistai ir politikos formuotojai, kurie dabar jau žino apie šias išlaidas, kaip sąnaudas, siekia „labiau apvalaus ekonominio požiūrio“ į jas. Europoje šie principai buvo suformuluoti dar 2015 m. kaip Europos Sąjungos apykaitinės ekonomikos veiksmų planas. Kaip nurodo G. Naccis, tai įtvirtinta ES politikoje ir yra vienas iš kriterijų, į kurį reikia atsižvelgti, kuriant politikos priemones.
Ilgaamžiškumą pakeis naujos, tvaresnės technologijos
Tam, kad suprastume žiedinę ekonomiką turi būti išsiaiškinti visi savitarpio bendravimo klausimai, nes įmonės, dalyvaujančios įvairiose mūsų šiuolaikinių gyvenimo ciklų dalyse, išmoksta dirbti kartu visiškai naujais būdais.
Paimkime statybos sektorių. Kai pastatas sugriaunamas, lieka statybos atliekos. Nėra lengva atskirti jų ilgaamžiškumą ir naudą. Kas butų, jei žmonės kurdami namo konstrukciją iš karto žinotų, kurios jo dalys yra ilgaamžės, kurios trumpalaikės, o kurias galima perdirbti?
„Supažindinant su apykaitiniu mąstymu, reikia pradėti nuo to, kaip medžiagos ir pastatai yra suprojektuoti per jų gyvavimo ciklą, – sakė G. Naccis, – Reikia remti labiau modulinę konstrukciją, projektavimo koncepciją, kurioje mineralinės medžiagos, tokios kaip cementas, gali būti atskiriamos nuo biomasės statybinių medžiagų – medienos. Todėl dalys, kurios yra patvarios, gali būti pakartotinai panaudojamos, o tų, kurių tarnavimo laikas ribotas – lengviau pašalinamos ir pakeičiamos. Reikia jas sukurti taip, kad dalys būtų atskirtos. Tuomet reikia rasti būdą, kaip būtų galima grąžinti patvarią dalį kitam panaudojimui. Tai gana sudėtinga įdiegti ir reikia iš esmės pertvarkyti logistikos maršrutus“.
Kita idėjos dalis yra „dematerializacija“ – iš esmės ieškoti technologijų, kaip naudoti mažiau daiktų ir objektų. Vienas iš pavyzdžių yra vaizdo konferencijos. Jei galite daryti konferencijas bei susitikti su kolegomis, pasinaudodami naujausiomis technologijomis – tai yra ekrano pagalba, sunaudosite mažiau išteklių, nei kad susitiktumėte fiziškai. Lygiai taip pat, jei bendraujate su mokesčių inspekcija internete, tai reiškia sutaupote realų popierių ir visų laiką biuro patalpose.
Kitas elementas, kurį įvardijo pašnekovas, tai prekių pavertimas paslaugomis: tarkime, automobilį iš prekės pakeisti į nuomos paslaugą. Vietoje to, kad pirktumėme automobilį, mes jį galime nuomoti. Jeigu automobilio nenaudojame, galime jį nuomoti kitiems asmenims. Taip automobilis naudojamas tiktai tada, kai to tikrai reikia.
„Šiandienos akcentas yra ne tai, kad mes gamintumėme prekes, kuriomis galėtumėme naudotis amžinai. Ilgaamžiškumas gali būti kažkas teigiamo tol, kol jis neatlieka technologinių naujovių. Bet jei atsiranda nauja technologija, kuri galiausiai pasieks tą patį rezultatą su mažiau medžiagų, o gal ir nepanaudojant jokių medžiagų, iš tikrųjų ilgaamžiškumas gali ir būti neigiamas elementas“, – teigė G. Naccis.