Tokios eglutės dar nematėte: papuošimams neišleido nė cento

Kalėdiniai žaisliukai – iš senų kojinių

Gimnazijos dailės bei technologijų mokytojos Daiva Sasnauskienė ir Dalia Žabaitė jau ne vienerius metus per pamokas mokinius kviečia gaminti įvairius darbus būtent iš panaudotų daiktų. Anot mokytojų, ši idėja vaikams ypač patinka, nes jiems nebereikia nieko pirkti, priešingai – viską, ko nepanaudoja namie, mokiniai gali atsinešti į pamokas.

„Šiemet eglutei puošti panaudojome senus vadovėlius, jų lapus. Pjaustėme juos juostelėmis, susukome į tūteles, o sudėjome į žiedus, kuriuos išpjovėme iš senų skardinių. Panaudojome ir skardinių dangtelius, ir senus dangtelius nuo stiklainių. Į dangtelių vidų įklijavome seno kalendoriaus gruodžio mėnesio dienas.

Girliandos buvo padarytos iš senų segtukų, kurie kažkada buvo naudojami papuošalams gaminti. Buvome pasigaminę papuošimų ir iš senų plastikinių butelių, bet mums jau jie prie eglutės kitų papuošimų nebetiko”, – pasakoja D. Žabaitė.

Nykštukus mokytojos kartu su mokiniais gamino iš tualetinio popieriaus ritinėlių, senų siūlų iš išardytų kojinių, o kepurėles nykštukams pagamino iš senos, nebenešiojamos suknelės. Visi papuošimai – iš antrinių žaliavų.

Tokia mokykla – vienintelė

Vilniaus Senvagės gimnazija nuo šių metų startavo kartu su ekoinžinerijos, ekologijos bei aplinkosaugos sampratomis. Anot D. Žabaitės, mokyklos bendruomenė, kartu su mokinių tėvais pasirinko judėti šia linkme ir jai skirti daugiau dėmesio.

„Per pamokas nieko negaminame iš kažko naujo, naudojame seną. Tai, kas kitiems šiukšlės, mums – žaliava. Per kitas pamokas kalbama ir apie klimato kaitą, ir aplinkosaugą. Įsitraukia tiek biologijos, tiek fizikos mokytojai. <...> Idėja, tapti į ekologiją orientuota mokykla, atėjo savaime, nes mums tai artima. Galime sakyti, kad dabar esame tokia vienintelė mokykla”, – pasakoja mokytoja.

Mokiniai, anot D. Žabaitės, labai sąmoningi, net sąmoningesni už savo tėvus. Jie aktyviau rūšiuoja namie, domisi ir Zero waste tendencijomis bei aktyviai dalyvauja: „Pesimistų taip pat yra, tokių, kuriems reikia ne kartą papasakoti, kodėl reikia rūšiuoti ar ką nors pernaudoti. Bet tokių tik vienas kitas.”

Posakį „po manęs nors ir tvanas” reiktų pamiršti

Mokytoja D. Žabaitė prisipažino, jog pati yra „žalia”, o ekologija ir aplinkosauginės idėjos jai artimos jau seniai. Vaikams mokytoja pasakoja, jog verta permąstyti savo vartojimo įpročius bei poreikius, nes pasaulis – ne begalinis: „Viskas sugrįžta mums ratu. Kas bus, jei apsišiukšlinsime iki ausų? Senas posakis – „po manęs nors ir tvanas” – jau nelabai tinka.

Viskas pasaulyje vyksta daug greičiau, nei mes tikėjomės – ir ledynai tirpsta greičiau, ir salos skęsta. Manau, kad jau yra daug vaikų, kurie tai supranta ir suvokia, kas laukia, jei nieko nedarysime.”

Beveik 40 metų mokytoja dirbanti D. Žabaitė teigia, kad ekologija perpintos idėjos ryžtingiau į mokyklas žengė prieš 4–5 metus, nors pati pašnekovė tuo domisi visą savo gyvenimą: „Dabar galima sakyti, kad galbūt tai pasidarė ir mados reikalu. Tačiau keičiasi ir sąmoningumas. Tikslios ribos, kada situacija mokyklose pasikeitė, negalėčiau nurodyti, nes, kaip minėjau, aš taip elgiuosi jau seniai.”

Pasak D. Žabaitės, mokykloje mokiniai rūšiuoja, tačiau mokytoja neslepia nusivylimo, jog surūšiuotoms atliekoms skirtų „varpelių”, deja, prie mokyklos niekas nepastato: „Niekaip neišprašome, kad pastatytų „varpelius”, bet visas surūšiuotas atliekas išmetame „varpeliuose” netoli mokyklos, prie gyvenamųjų namų. Tai yra problema.”