Prieš metus, balandį, lankytojams atvėręs duris žaliasis VU Botanikos sodo pastatas gali būti laikomas išskirtiniu rekonstrukcijos pavyzdžiu ne tik Lietuvoje.
Permainų procesas užtruko apie trejus metus, o VU Botanikos sodo dendrologijos skyriaus vedėjas dr. Darius Ryliškis pasakoja, jog pastatas vienu metu liko beveik „nuogas“: „Buvo likęs tik karkasas, nebuvo net stogo. Tam, kad naujasis pastatas išlaikytų ant stogo apžvalgos aikštelę ir sodą, teko perdaryti konstrukcijas.“
Toks sprendimas – pirmasis
Pasak dr. D. Ryliškio, Lietuvoje žaliaisiais pastatais yra vadinami tie statiniai, kurie yra taupūs – turi geoterminį šildymą, saulės elementų pagalba šildo vandenį, gamina elektrą ar turi kitus taupius energetinius sprendimus: „Šitas pastatas turi šiuos dalykus, tačiau mums, kaip botanikams, norėjosi, kad jis būtų ir žalios spalvos – su augalais.“
Nors pasaulyje – tropikų ir subtropikų klimato srityse – tokie projektai yra vystomi gan sėkmingai, tačiau dr. D. Ryliškis pažymi, jog šiaurinėse valstybėse tokių projektų arba labai mažai, arba nėra iš viso.
Dažniausiai pastatai šiltuose kraštuose yra apželdinami prie pastatų sienos įrengus vazonus su augalais. Klimato sąlygos ten leidžia augalams taip gyvuoti be didesnės priežiūros. „Mūsų atveju žiemos yra ganėtinai atšiaurios, todėl toks variantas mums netiko.
Tuomet buvo sukurtas šis inovatyvus ir įdomus sprendimas – augalai patraukiami nuo pastato sienos, sodinami ant cilindro formos kolonų ir yra paliekama vietos prižiūrinčiajam prieiti prie kiekvieno kolonos segmento. Taigi, tai bene pirmasis sprendimas, kaip šiaurinėse platumose galima vertikaliai apželdinti pastatą“, – pasakojo dr. D. Ryliškis.
Nuo Viduramžių iki geoterminio šildymo
Prieš rekonstrukciją žaliasis pastatas buvo tiesiog paprastas gyvenamasis namas – 3 aukštų, silikatinių plytų. Dabar atnaujintame 800 kv. metrų pastate įsikūrusi sodo administracija bei botanikų laboratorija.
Dr. D. Ryliškis pasakoja, jog prieš rekonstrukciją pastatas buvo šildomas anglimis ir malkomis: „Buvo sargas-kūrikas – tai čia buvo Viduramžiai beveik. Stovėjo 1960-ųjų metų katilinė, iš pradžių buvo kūrenama anglimi, vėliau malkomis. Sargas ir kūrendavo vos ne dieną-naktį. Dūmai būdavo visur pasklidę – na, vaizdas tikrai nemodernus buvo.
Kiek girdėjau, kolegos dabar labai džiaugiasi naujuoju geoterminiu šildymu. Nors čia yra įvestas ir dujinis šildymas, tačiau jis žiemą įsijungia labai retai – nebent pačiomis šalčiausiomis naktimis. Vasarą tai taip pat pasitarnauja patalpų ventiliacijai. Vandenį mums šildo pietinėje pusėje įrengti saulės kolektoriai.“
Ant žaliojo pastato stogo įrengta 200 kv. metrų ploto apžvalgos aikštelė, kurioje įkurtas ir sodas. Pastarasis, pašnekovo teigimu, niekuomet dar nebuvo laistomas papildomai: „Jis, mano žiniomis, auga naudodamas tik lietaus vandenį.“ Pietinėje žaliojo pastato pusėje įrengtas modernus 6 metrų aukščio šiltnamis.
Dr. D. Ryliškis pasakoja, jog pernai šis lietuvių projektas buvo pastebėtas Pasauliniame botanikos sodų kongrese – pelnytas Europos ekologiškos sodininkystės apdovanojimas: „Tai ganėtinai rimtas įvertinimas, dalyvavome ten praktiškai be konkurencijos. Varžėmės daugiausiai su centrine Europa.“
Kolonose telpa daugiau nei ant žemės
Pašnekovas tikina, jog energetine prasme žaliosios kolonos kažkokios naudos galbūt ir nesukuria – žiemą šilumos jos nesulaiko. Tačiau vasarą šios kolonos sugeria šviesą, atstoja natūralų pavėsį, apsaugo nuo šilumos. „Didžiausia nauda, jog tai yra žalia – pastatas įsilieja į kraštovaizdį, mes neatimame jokio žaliojo ploto – čia vertikaliai telpa gal net daugiau augalų nei kad tilptų jų ant žemės“, – tikina dr. D. Ryliškis.
Vienos kolonos aukštis siekia 3 metrus. Kiekvienoje iš kolonų yra 6 laistymo kapiliarai, kurie sudaro vientisą laistymo sistemą. Augalų laistymo sistema veikia automatiškai, tačiau kai kurios kolonos sunaudoja nevienodą kiekį vandens, dėl to tenka sistemą įjungti ir rankiniu būdu.
Dar vienas sistemos privalumas – mobilumas. Dr. D. Ryliškis pasakoja, jog kiekvieną koloną galima perkelti kur tik panorėjus: „Atsukus 4 varžtus, su nedideliu kranu, koloną galima perkelti jau ir į kitą vietą.“
Salotas taip pat būtų galima auginti
Iš viso cilindruose buvo pasodinti apie 30 augalų ir visi jie – lietuviški, vietiniai. Deja, tik pasodintos bruknės nesužaliavo taip, kaip buvo tikėtasi, nes joms paprasčiausiai per karšta. „Kadangi tai buvo eksperimentas, kai kuriuos augalus sodinome ir šiek tiek abejodami, žiūrėdami labai optimistiškai.
Mes, lietuviai, esame dar nepratę auginti vietinius, lietuviškus augalus, nors Vakarų Europoje tai labai populiaru. Taigi, vienas iš tikslų, apželdinant kolonas lokaliais augalais, ir buvo lietuviškos augmenijos populiarinimas.“
Pasidomėjus, ar būtų įmanoma tokiuose cilindruose auginti daržoves, dr. D. Ryliškis suabejoja tokio sprendimo praktiškumu: „Teoriškai būtų galima daržoves taip irgi auginti, bet tuomet tektų sugalvoti, kaip joms pateikti trąšų. Taip pat tai turėtų būti daržovės, kurios vaisius sunokina ne žemėje – salotos, galbūt ir pomidoras. Tačiau manau, jog norint auginti daržoves visgi tektų permąstyti ir pačių kolonų konstrukcijas.“
Eksperimentas dar nebaigtas
VU Botanikos sodo žaliajame pastate, apžvalgos aikštelėje, dar planuojama pastatyti kelis staliukus svečių pasisėdėjimams. Pats žaliojo pastato fasadas ateityje, dr. D. Ryliškio teigimu, gali būti irgi šiek tiek pasikeitęs: „Galbūt kažką papildysime, kažką pakeisime. Žiūrėsime. Gal atsiras ir naujų augalų kolonose. Bijau daug prognozuoti, bet manau, kad per ateinančius keletą metų vyks augalų rūšių kaitos procesai.“
Žaliojo pastato projekto architektai: Rolandas Palekas, Bartas Puzonas ir Vilius Lingė. Skaičiuojama, jog senojo pastato rekonstrukcija į žaliąjį statinį Vilniaus universitetui ir valstybei kainavo apie 2,36 mln. eurų.
