Teko siūti ir iš fotelio
Paklausta, kaip nusprendė pradėti perdirbinėti seną tekstilę, Giedrė patikina, jog tai buvo jos meilės išskirtiniams daiktams pasekmė. Po vienos dienos pasivaikščiojimo parduotuvėse neradusi patikusios rankinės, dizainerė nusprendė susikurti rankinę pati.
„Aš pati labai mėgstu išskirtinius daiktus. Vieną dieną po pasivaikščiojimo prekybos centre ir bergždžių rankinės paieškų nusprendžiau pati susikurti širdžiai mielą rankinę. Rankinės siuvimas iš nebenešiojamo sijono užtikrino, kad antros tokios rankinės niekas neturės. Taip ir gimė idėja kurti iš nebenešiojamų daiktų. Žinoma, vien idėjos neužteko, kadangi reikėjo daugybės bandymų, kad sukurtume funkcionalų ir kokybišką produktą. Iki šiol vis eksperimentuojame”, – pasakojo G. Gainaitė.
Dabar merginos idėja ir savarankiškas užmojis virto tvarios mados ženklu „LeaF”, kuris sėkmingai perdirba nebenešiojamą tekstilę į kuprines, rankines ar kosmetines. Žaliavų savo produktams G. Gainaitė tikina gaunanti iš pačių žmonių.
„Mūsų žaliava – žmonių nebenešiojami drabužiai, siuvyklų medžiagų likučiai, senos kolekcijos arba, kitaip sakant, visi daiktai, kurie potencialiai anksčiau ar vėliau gali atsidurti sąvartynuose. Didžioji dalis klientų nori, kad persiūtume jų nebenešiojamus drabužius, tačiau pasitaiko ir tokių, kurie tiesiog atiduoda savo senus odinius drabužius. Viena lietuvė net iš Airijos yra atsiuntusi savo paltą. Siūti taip pat teko ir iš fotelio bei žieminės striukės”, – teigia G. Gainaitė.
Lietuvių požiūris – besikeičiantis
Paklausus, kiek kainuoja iš senos tekstilės persiūti gaminiai, kūrėja patikino, jog delninės kainuoja 15–32 eurus, kuprinė, parduodama kartu su delnine gali kainuoti ir 60 eurų.
Atsiranda klientų, pageidaujančių persiūti jau nebenešiojamus, tačiau artimus, emocinę vertę turinčius daiktus. G. Gainaitė pasidalino atveju, kuomet viena klientė iš senų kelnių, kuriomis ilgus metus dalinosi su dar viena drauge, pasisiūdino kosmetinę ir delninę – kuria, kaip ir kelnėmis, pasidalino su ta pačia drauge.
Kūrėja pasakoja, jog pastebi ir besikeičiantį lietuvių požiūrį į perdirbimą ir rūšiavimą: „Manau, kad ši tema tampa vis aktualesnė, žmonės tampa vis sąmoningesni. Daugėja rūšiavimo konteinerių, įmonės tvirtinasi tvarios veiklos politikas, daugiau kalbama šia tema. Mes taip pat jaučiame besikeičiantį lietuvių požiūrį, kadangi klientai nori įsigyti rankines ne todėl, kad jos funkcionalios, tačiau ir dėl to, kad jos iš perdirbtų gaminių.”
Perdirbimo procese svarbiausia kokybė
Gamybos procesas gali užtrukti nuo kelių valandų iki visos dienos – tai priklauso nuo siuvamo daikto. G. Gainaitė pasakoja, jog prieš siuvant tenka įvertinti turimą žaliavą, užtikrinti, jog perdirbtas gaminys bus kokybiškas.
„Pirmiausia turime įvertinti perdirbamą daiktą, atsirinkti dalis, kurios yra geros kokybės, kad žmogus gautų kokybišką gaminį, geros kokybės rankinę. Pagal turimą daiktą įvertinamos įvairių produktų gamybos galimybės, kadangi kartais nepakanka odos, kad pagamintume tam tikro dydžio rankinę. Išsirinkus modelį prasideda kirpimas, siuvimas ir modeliavimas”, – pagrindinius perdirbimo žingsnius įvardijo G. Gainaitė.
Perdirbant stengiamasi panaudoti kuo daugiau jau turimų žaliavų – įvairių audinių, odos, naudojama ir dirbtinė oda. Tačiau naujų žaliavų – medžiagų – perdirbimo procese taip pat prireikia – pamušalo rankinei ar kuprinei, sutvirtinimų jungiamosioms gaminio detalėms.
Rinktis drabužius reiktų atsakingai
Paklausus, kaip galėtume sumažinti besikaupiančius nebenešiojamos tekstilės kiekius ne tik sąvartynuose, bet ir spintose, G. Gainaitė patarė atsakingiau rinktis naujus drabužius.
„Greitoji mada skatina besikaupiančią tekstilę. Reiktų atsakingiau rinktis aprangą, kad ji ilgiau tarnautų ir ne taip greitai nusibostų. Aš pati neturiu daug drabužių, stengiuosi išsirinkti labiausiai patinkančius modelius, kad juos pavyktų priderinti tarpusavyje”, – patikino kūrėja.
Mados industrijos daromą žalą G. Gainaitė apibūdino puikiu pavyzdžiu: „Vieniems medvilniniams marškinėliams pagaminti reikia 2700 litrų vandens, toks kiekis vandens žmogui leistų gyventi be troškulio devynis šimtus dienų. Nepaisant to, apsirengti vis tiek turime, tačiau galime rinktis aplinkai draugiškesnę madą, pavyzdžiui, medvilnę keičiant į liną arba bent jau mažinant turimų daiktų kiekius.”
Dizainerė taip pat mano, jog rūšiuoti ir perdirbti ateityje pradės visi: „Kadangi nėra planetos, į kurią galėsime persikelti, anksčiau ar vėliau turėsime pradėti rūšiuoti ir perdirbti. Pradėti, nors ir labai mažais žingsneliais, rūšiuoti ir atsakingiau vartoti visai nesunku, pakanka prekybos centre tiesiog nedėti perkamo obuolio į maišelį ir jau bus puiki pradžia.”
