Surinkimo mastas – dar mažas
Panorėję išmesti nebenešiojamą drabužį, pirmiausia, turėtumėte susirasti tekstilės konteinerį. Tokių konteinerių, savivaldybės duomenimis, sostinėje šiuo metu yra apie 140, tačiau tikėtina, jog šis kiekis yra per mažas. Neretai tekstilės konteineriai būna perpildyti, ar pernelyg nutolę nuo daugiabučių. Dėl menko prieinamumo nebenešiojamos tekstilės Lietuvoje surenkama ganėtinai nedaug.
„Tekstilės atliekų surinkimo mastas Lietuvoje yra dar labai mažas, nes nėra išplėtotas priėmimo vietų, kur gyventojai galėtų patogiai priduoti senus tekstilės gaminius, tinklas. Dėl to dauguma netinkamų dėvėti drabužių bei kitų tekstilės gaminių patenka į buitinius konteinerius ir iškeliauja į sąvartynus”, – teigia Aplinkos apsaugos instituto direktorius Alfredas Skinulis.
Iš tekstilės atliekų medvilnines, pramonines šluostes gaminančios įmonės „Antriteksa” atstovas tikina, jog Lietuvoje tekstilės rūšiavimas ir perdirbimas yra dar pradinėje stadijoje, tuo tarpu užsienyje ši praktika jau sena: „Reiktų geresnės infrastruktūros, kad visa tekstilė nukeliautų ten, kur reikia.”
Nesuradę netoliese savo namų tekstilės surinkimui skirto konteinerio, ją galite priduoti į savivaldybių didelio gabarito atliekų surinkimo aikšteles. Šiuo metu Lietuvoje jų priskaičiuojama apie 100-tą, tačiau ir pastarosios neretai būna gerokai nutolusios.
Rūšiuoti skatina ir parduotuvė
Jau ketverius metus drabužių parduotuvių tinklas „H&M“ ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje vykdo tekstilės surinkimo akciją. Nuo 2013-ųjų Lietuvoje parduotuvė surinko apie 390 tūkst. kilogramų nebenaudojamos tekstilės.
„Pirmiausia, ši iniciatyva yra aplinkosaugos projektas. Mūsų artimiausios ateities vizija – sumažinti į sąvartynus išmetamų atliekų kiekį. Tolimesnė perspektyva – siekis rasti būdus, kaip dar kartą panaudoti ir perdirbti tekstilės pluoštą naujam naudojimui. Priimami bet kokie drabužiai – bet kokio prekės ženklo, bet kokios būklės”, – pasakoja parduotuvės atstovė Virginija Butkutė.
Gyventojai ištisus metus gali atnešti dėvėtus drabužius ir tekstilę į bet kurią „H&M“ tinklo parduotuvę. Už kiekvieną atneštą nebedėvimų drabužių maišelį parduotuvė klientams mainais siūlo 10 proc. nuolaidų kuponą naujam pirkiniui. Taip skatindama ne tik rūšiuoti, tačiau ir dar kartą pirkti.
„Nors ši „H&M” iniciatyva yra tikrai sveikintina, tačiau ji neišsprendžia pagrindinės parduotuvės sukeliamos problemos – vartotojiškumo skatinimo bei masinės gamybos, eikvojant išteklius bei žaliavas. Atidavęs savo senus drabužius gauni nuolaidų kuponą, kuris tarsi įpareigoja pirkėją pirkti dar”, – teigia dizainerė Simona Uvarovaitė.
Pasidomėjus, kodėl panašių akcijų nevykdo kitos parduotuvės, vieno didžiausių Lietuvoje drabužiais prekiaujančio tinklo „Apranga” atstovė Milda Januškevičienė, patikino, jog tekstilės parduotuvėse nerenka, todėl daugiau nieko komentuoti negali.
Iš konteinerių į rūšiavimo centrus
Lietuvoje konteinerių sistemą dėvėtos tekstilės gaminiams iš gyventojų surinkti yra sukūrusi Klaipėdoje registruota įmonė „Dėvėdra”. Ji šias atliekas surenka Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Jonavoje, Kretingoje ir Nidoje. Į tekstilės konteinerį patekęs rūbas iš jo keliauja į rūšiavimo centrą. Jame kiekvienas drabužis ar medžiagos atraiža yra dar kartą perrūšiuojama į atskiras kategorijas.
Bene žinomiausiu perrūšiavimo centru galime laikyti parduotuvių tinklą „Humana”, kuri turi 61-ą dėvėtų drabužių parduotuvę šalyje. Tinklas ne tik perrūšiuoja Lietuvoje surinktus drabužius, tačiau importuoja juos iš kitų užsienio valstybių. „Tinklas išrūšiuotus drabužius parduoda Lietuvoje, juos taip pat eksportuoja į Pakistaną ir Afriką. Kai kurie drabužiai po rūšiavimo priskiriami atliekoms ir parduodami. Viena vertus, sveikintina, kad naudoti drabužiai dar kartą dėvimi, antra vertus, į šalį įvežant didelius kiekius dėvėtų drabužių ir neturint tinkamos jų surinkimo bei tvarkymo sistemos didelė dalis jų gali būti šalinami sąvartynuose Lietuvoje”, – tikina A. Skinulis.
Tekstilės atliekas perka
Lietuvoje yra tik kelios bendrovės, perkančios tekstilės atliekas, teigia A. Skinulis. Vienos iš jų tekstilės atliekas surenka iš drabužių siuvimo, medžiagų ir verpalų gamybos įmonių. Kitos – bendradarbiauja su dėvėtais drabužiais prekiaujančiomis įmonėmis ir iš jų surenka pardavimui netinkančius drabužius.
Penkiolika metų tekstilę perdirbanti įmonė „Antriteksa” iš rūšiavimo centrų perka tik tam tikros kategorijos drabužius: „Perkame. Iš žmonių panaudotos tekstilės nesurenkame, neturime tam galimybių, o ir nupirkti yra pigiau, nei rinkti patiems. Tai labiau apsimoka. Kainos vyrauja įvairios, mokama už kilogramą, tačiau kokios – nenorėčiau atskleisti”, – pasakoja įmonės atstovas.
Tekstilė – per pigi, o surinkimas – per brangus
Tekstilę perdirbančios įmonės dažnai renkasi importuojamus dėvėtus drabužius. Lietuvoje surenkamų rūbų perdirbimui nepakanka, nes pastarųjų kokybė neretai būna ypatingai prasta: „Lietuvoje yra masė drabužių, kurie arba jau yra labai sunešioti, arba prastos kokybės. Deja, tik tokie pasiekia konteinerius, kartu – rūšiavimo centrus. O pastarieji tampa problema, jų nebeišeina perdirbti – juos tenka arba dėti į krosnį arba perparduoti dar kam nors, kas galėtų juos dar labiau sunešioti”, – tikina įmonės „Antriteksa” atstovas.
„Situacija iš tiesų yra sudėtinga, nes tekstilės atliekų tvarkymo sektoriuje dirba vos kelios įmonės, sektorius nepritraukia naujų dalyvių. Viena iš priežasčių, tikėtina, yra per maža rinka ir savivaldybės skiria per mažai dėmesio. Tekstilės atliekų surinkimas ir rūšiavimas yra ganėtinai brangus, nemažai investicijų reikalaujantis procesas”, – pasakoja A. Skinulis.
„Pats tekstilės surinkimas Lietuvoje yra brangus, o prekė, kuri atkeliauja į tekstilės konteinerius yra pigi – ar tai teisinga matematika? Galiausiai, išeina taip, jog yra pigiau įsigyti užsienyje išrūšiuotų drabužių nei Lietuvoje. Vokietijoje, Skandinavijos šalyse net perdirbimui surūšiuotų drabužių kokybė kelis kartus geresnė nei čia. Ten – drabužis atsibodo – nešame į konteinerį, Lietuvoje – į konteinerį nešame tik tada, kai jau suplyšta, pradyla arba nebelieka kam atiduoti”, – teigia įmonės „Antriteksa” atstovas.
Toliau – perdirbimas
Perdirbama gali būti ne tik tekstilė, bet ir drabužiuose esantys metaliniai užtrauktukai, sagos, kitos detalės. „Perdirbame ne tik drabužius. Mes surenkame net gamykloje susidarančias dulkes ir paverčiame jas medžiaga, naudojama kartono gamyboje”, – tikina parduotuvės „H&M“ atstovė V. Butkutė.
„Iš įsigytų padėvėtų drabužių gaminame pramonines šluostes – medvilninius skudurėlius valymui. Čia juos supjaustome, supakuojame į briketus ir išsiunčiame klientui”, – teigia Alytuje įsikūrusios įmonės „Antriteksa” atstovas.
Kai kurios tekstilės atliekos, pavyzdžiui, gaminiai iš sintetikos, turi pavojingų medžiagų ir netinka perdirbimui. Iš perdirbimui netinkamų tekstilės gaminių gali būti gaminamos izoliacinės medžiagos, iš sintetinių – kompozitai. „Pluoštinis poliesteris gali būti naudojamas pagalvių, antklodžių ar net žaislų gamyboje”, – pasakoja A. Skinulis.
Tvari mada – nieko negaminti
Iš dėvėto džinso drabužius ir aksesuarus siuvanti dizainerė S. Uvarovaitė pasakoja, jog pradėti savo drabužių liniją „Yours again” įkvėpė lėtos mados principai: „Baigusi mokslus Kopenhagoje, pradėjau praktiką pas vieną dizainerį, dirbantį lėtosios mados principais bei naudojantį ekologiškas medžiagas savo kolekcijoms. Praktikos metu jis man pasakė, kad tvariausias būdas iš tikrųjų būtų, apskritai, nieko negaminti, taip išsaugotume daugiausiai išteklių ir energijos.”
Norėdama rasti būdų, kaip galima būtų gaminti drabužius nenaudojant naujų žaliavų bei prikelti panaudotą tekstilę antram gyvenimui, išsaugant ar net atkuriant jos kokybę, S. Uvarovaitė pasirinko džinsą: „Džinsas pasirodė kaip labai tam tinkanti medžiaga, kadangi dauguma išmetamų džinsų yra tiesiog išėję iš mados ir vis dar tinkami naudojimui. Turiu keletą tiekėjų, iš kurių perku dėvėtą džinsą. Taip pat žmonės, žinantys apie „Yours Again” veiklą, dažnai nori atiduoti savo nebenešiojamus džinsus antriniam panaudojimui.”
Skandinavijoje į tvarią madą bei perpanaudojimo (angl. upcycling) metodus žiūrima daug palankiau. Tuo tarpu Lietuvoje, S. Uvarovaitė tikina, jog klientą dar reikia informuoti, kodėl perdirbimas yra svarbus bei paaiškinti mados industrijos daromą žalą gamtai.
Dizainerės teigimu, Lietuva per pastaruosius penkerius metus žymiai pasistūmėjo rūšiavimo, perdirbimo srityse: „Nors palyginus su Danija, esame dar tik kelio pradžioje, manau, galime džiaugtis dabartiniais pasiekimais. Tačiau nemažai žmonių Lietuvoje vis dar negali sau leisti pirkti ekologiškų maisto produktų, daugelyje miestų nėra patogių dviračių takų. Tvarus vystymasis yra glaudžiai susijęs su šalies ekonomika.”
Patekimas į sąvartynus – neišvengiamas?
A. Skinulio teigimu, kol tekstilės atliekoms surinkti nebus išplėtotas specialus tinklas, tol jos keliaus į bendruosius sąvartynus: „Šioms atliekoms surinkti būtini specialūs konteineriai, jų tinklas turi būti platus ir pasiekti atokiausią Lietuvos kampelį. Kol to nėra, daugiausia tekstilės atliekų patenka į sąvartynus. Tai yra didelė aplinkosaugos bėda, nes kai kurios į sąvartynus patekusios atliekos nesuyra net per daug metų.”
„Ši problema egzistuoja. Didžiulė dalis tekstilės keliauja į sąvartynus dar drabužių gamybos procese – nebereikalingos atraižos ar gamybos defektai tiesiog išmetami. Manau tam, kad didesnė žmonių dalis imtų atidžiau rūšiuoti bei būtų atsakingesni, jiems tai turėtų būti patogu – rūšiavimo bei tekstilės konteineriai turėtų būti lengvai prieinami jų kaimynystėje, laiku sutvarkomi bei savaip informatyvūs. Žmogus turi žinoti, ką galima į juos mesti, o ko ne”, – teigia S. Uvarovaitė.
