Mokslininkė tikina, kad 2017-aisiais atlikti skaičiavimai parodė, jog gyvulininkystė ir paukštininkystė sugeneravo apie 120 mln. tonų mėšlo. Įskaitant ir pašarų gamybą, gyvulininkystė sunaudoja apie 27 proc. žmonių mitybai skirto gėlo vandens išteklių, o žemės ūkis 11 proc. prisideda prie šiltnamio efekto didinimo, ypač dėl atrajotojų išmetamo metano, taip pat anglies dvideginio ir amoniako kiekių, kurie atsiranda nuo tręšiamų dirvų paviršiaus.
„Nekokybiškai valdant gyvulininkystės procesus vanduo teršiamas nitratais, fosfatais, antibiotikais, virusais, bakterijomis, ir pirmuonimis, dėl to pradeda „žydėti dumbliais“ vandens telkiniai, juose sumažėja deguonies kiekis. Didindami ganyklinius plotus ir naikindami miškus, suvokiame, kad gyvuliai žaloja dirvožemį jį tankindami, o pats dirvožemis druskėja”, – neigiamus reiškinius vardija dr. A. Šalaševičienė.
Mėsos vartojimas – didelis diskusijų objektas
Pasaulio ekonomikos forume šiemet pristatytoje ataskaitoje „Meat: the future series, alternative proteins“ buvo pateikti duomenys, įrodantys akivaizdų skirtumą tarp jautienos ir jos alternatyvų gamybos poveikio šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekiui.
„Pavyzdžiui, jautienos gamybos emisijos intensyvumas yra 23,9 kg e-CO2/200kcal, tuo tarpu pupelių, vabzdžių, kviečių ir riešutų gamybos – 1 kg ar net mažiau e-CO2/200 kcal. Kiti baltymų šaltiniai, tokie kaip tofu, kiauliena, mikrodumbliai ar paukštiena – tik 3–6 kg e-CO2/200 kcal”, – teigia pašnekovė.
Dr. A. Šalaševičienė pasidalino ir dar viena danų mokslininkų pateikta, tačiau plačiau kol kas neapskaičiuota, moksline pozicija – mažiname šeimoje gyvūninių baltymų suvartojimą, kurie šiandien rinkoje yra bene brangiausi, be to, yra paskaičiuota, kad suvalgius 1 kg jautienos, aplinkai pakenksime tiek, kiek nuvažiavę 155 km vidutiniu automobiliu: „Taigi, taupome, didiname šeimos biudžetą, o tai leidžia atostogauti ir pamatyti tolimas šalis dažniau. Tačiau kaip tuomet su tvarumu, jei į tokias keliones kelis kartus per metus skrisime lėktuvais?
Tad, mano nuomone, šis klausimas vis dar tebėra ir bus ne tik diskusijų objektas, tačiau ir naujų, išsamesnių tyrimų objektas, siekiant tiksliau įvertinti gyvūninio maisto gamybos bei perdirbimo poveikį aplinkai ir žmogaus sveikatai.”
Vertėtų skatinti žuvininkystę
Prognozuojama, kad iki 2050-ųjų metų maisto gamybos apimtis turėtume pakelti 70 proc. ir išmaitinti 10 mlrd. Žemės gyventojų. Todėl, norint patenkinti didėjančias gyvulininkystės apimtis, jau dabar naudojama vis daugiau trąšų ar pesticidų didesniam pasėlių produktyvumui pasiekti. Pasak dr. A. Šalaševičienės, netinkamai įterpti pesticidai bei trąšos prisideda prie dirvos ir vandens erozijos, kelia pavojų vandens augalijai ir gyvūnijai.
„Naujosios Zelandijos pavyzdys, kai su 4 mln. gyvulių banda siejamas žalos mastas šios šalies žemės ir vandens ištekliams, turėtų mums padėti suvokti, kad tvarumas Lietuvoje turėtų skintis kelią ne tik per gyvūninės žaliavos gamybos intensyvinimą, tačiau ir naudojant inovatyvius gamybos metodus.
Vieni tokių metodų – gerinant gyvulio žarnyno mikroflorą, naujų mitybos planų sukūrimas, įtraukiant į juos naujos kartos baltymines žaliavas – dumblius, vabzdžius, arba tinkamai sutvarkant šalutinius gamybos produktus, tokius kaip mėšlas, srutos. Taip pat vienas iš metodų galėtų būti mažiau aplinkai paveikaus gamybos būdo – paukštininkystės, žuvininkystės – propagavimas”, – tikina mokslininkė.
Ateityje – dirbtinė mėsa?
Dr. A. Šalaševičienė taip pat išskyrė ir kitus galimus alternatyvius metodus – vabzdininkystę, mėsos analogų, kultivuojant ląsteles, gamybos diegimą – pasitelkiant bakterijų, grybų, mikrodumblių, kurių porūšiai pasižymi panašiu baltymų kiekiu kaip ir mėsa, pienas ar kiaušiniai, baltymus. Pašnekovė išskyrė ir dirbtinės mėsos gamybos vystymąsi.
„Dar 1932 metais Winstonas Churchillis savo įžvalgoje „Fifty Years Hence“ rašė, kad reiktų baigti skersti „visą vištą tik dėl krūtinėlės ar sparnelio“. Jis samprotavo, kad ateityje maistui naudojamos vištų dalys bus auginamos „atskirai, tinkamoje aplinkoje“ ir skoniu nesiskirs nuo „originalo“. Nuo 1971 metais mėgintuvėlyje išauginto jūrų kiaulytės raumens ir 2013 metais Londone suvalgyto pirmojo dirbtinės mėsos mėsainio iki 2018 metais ląstelių kultivavimo metodu pagamintų antienos ir vištienos maltinio – „Memphis meats“ – sąlyginai tai buvo trumpas kelias ateities maistui.
Ateities maisto proveržiui, t. y. dirbtiniu būdu, iš ląstelės kultivuojamos mėsos proveržiui reikia kelių dedamųjų dalių: patikimų gamybos sąlygų ir pozityvaus vartotojo požiūrio”, – pasakoja dr. A. Šalaševičienė.
Mokslininkė pasakoja, kad dirbtinė mėsa „gaminama“ iš gyvūno paimant kamienines ląsteles, kurios yra atsakingos gyvame organizme už audinio atstatymą. Šios ląstelės talpinamos į fiziologinę-mitybinę terpę, kur šių ląstelių masė padidėja iki milijono kamieninių ląstelių.
Pagrindiniai iššūkiai, susiję su dirbtinės mėsos gamybos procesu, anot pašnekovės, yra higiena ir dirbtinės mėsos specifika, ypač jei procesą norima vykdyti industriniame lygmenyje: „Dirbtinė mėsa neturi „imuniteto“, todėl ji yra labai imli užterštumui – keletas pašalinių mikroorganizmų „atstovų“, tūnančių gamybos aplinkoje, gali „sugadinti“ šiandien vis dar brangų mėsos gamybos iš ląstelės procesą.”
Dirbtinė mėsa galėtų būti sveikesnė?
Šiuo metu dirbtinė mėsa yra brangi, tačiau dr. A. Šalaševičienė tikina, kad, kaip ir kiekviena inovacija, prisiminus net kompiuterius, iš pradžių yra brangi, o proveržį padaryti gali pakankamai aukštas pajamas gaunantys ir etikos principų besilaikantys žmonės.
„Visuomet yra pereinamasis etapas, kuriame vartotojas turės abi alternatyvas, tačiau netolimoje ateityje, esant pasirinkimui lentynoje „mėsa pagaminta paskerdus gyvulį“ ar „mėsa pagaminta išauginta išsaugojus gyvulį“ dažnas mūsų bent susimąstytų, ką pasirinkti.
Kita vertus, vis labiau akcentuojami su maistu bei dieta susiję sveikatos rizikos veiksniai: cholesterolio lygis kraujo serume, per didelis geležies suvartojimas su gyvūniniais baltymais, per mažas suvartojamų polinesočių riebalų kiekis, per mažas suvartojamo kalio kiekis, per mažas skaidulinių medžiagų suvartojimas.
Įvertinant šiuos rizikos veiksnius, kultivuotoje mėsoje galėtume susidoroti su šiais sveikatos iššūkiais ir subalansuoti tinkamą polinesočių riebalų rūgščių kompoziciją, o tai nulemtų mažesnį cholesterolio kiekį. Užtikrintume mikro ir makro elementų kiekius, praturtintume dirbtinę mėsą skaidulomis ir pagamintume subalansuotą personalizuotos mitybos dirbtinės mėsos porciją dienai, savaitei, jei reikia – mėnesiui ir ilgiau”, – tikina dr. A. Šalaševičienė.
Šiuo metu iš ląstelės kultivuojamai dirbtinei mėsai, anot pašnekovės, skaičiuojamas pakankamai didelis šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis. Dabartiniais skaičiavimais emisijos intensyvumas sudaro yra 18 kg e-CO2/200kcal. Daug energijos sunaudojama mitybos terpių ruošimui, sandėliavimui ir pačio dirbtinės mėsos gaminimo proceso palaikymui.
„Tačiau ateityje galvojame, kad jis sudarys apie 6 kg e-CO2/200kcal – tiek, kiek paukštienos auginimas”, – teigia mokslininkė.
Alternatyvos bus plėtojamos ir toliau
Remiantis moksliniais duomenimis, dėmesys gyvulininkystės gamybai dėl tvarumo bei etikos aspektų neatslūgs, o kartu prognozės rodo, kad ateinančiais dešimtmečiais toliau didės baltymų žaliavų ir produktų paklausa. Pasak dr. A. Šalaševičienės, tai reiškia, kad reikia plėtoti ir taikyti baltymų gamybos metodus, kurie yra tvaresni, maistingesni ir sąžiningesni gyvūnų gerovės aspektu.
„Taip pat jau galime tvirtinti, kad baltymų analogų – negyvūninių baltymų – gamyba jau tam tikru būdu pasiekė šį tikslą. Moksliniai tyrimai parodė, kad Didžiojoje Britanijoje vis labiau auga vegetariško ir veganiško maisto vartotojų grupė, prognozuojama, kad iki 2021-ųjų D. Britanijoje mėsos analogų vartojimas augs 25 proc., o pieno alternatyvų – 43 proc.
Nepaisant to, „nenugalimas“ noras valgyti „tikrą“ mėsą ir gyvūninės kilmės maisto produktus lėmė tai, kad yra vystomos biotechnologijos ląstelių lygmenyje, kuriomis, panaudojant mažesnį gyvūninės kilmės žaliavos kiekį – kelias ląsteles, yra išgaunami „tikri“ gyvūninės kilmės baltymai, t. y. „mėsa“, – tikina mokslininkė.
Anot dr. A. Šalaševičienės, šiomis biotechnologijomis ne tik siekiama patenkinti vartotojo poreikį „mėsai“, bet taip pat siekiama užtikrinti pasaulinį žmonijos aprūpinimą maistu, visavertę mitybą ir sumažinti maisto gamybos naštą aplinkai.
