aA
„Namai be atliekų” – pasaulyje tai bestseleriu tapusi knyga, kurios autorė – viena žinomiausių beatliekės filosofijos „Zero waste” pradininkė Bea Johnson. Pernai ši knyga buvo išversta į lietuvių kalbą ir pasiekė mūsų knygynus. Knygą vertė Milos Monk slapyvardžiu pasivadinusi vertėja Liudmila Monkevičė, kuri interviu DELFI pasakoja, kad pati tvaria gyvensena domėjosi kiek save pamenanti, o išversta knyga padėjo ir pačiai surasti nemažai atsakymų į iškilusius klausimus.
Mila Monk
© DELFI

– Kaip Bea Johnson knyga „Namai be atliekų” jus pasiekė? Domėjotės šia autore, jos idėjomis ir anksčiau, ar tai buvo tiesiog leidyklos pasiūlymas?

– Tvariu gyvenimo būdu domėjausi kiek save prisimenu – visada rūšiavau atliekas, ilgainiui pastebėjau, kad susidaro labai daug plastikinių atliekų. Todėl pradėjau domėtis, ką galėčiau padaryti, galbūt turėčiau ir gyvenimo būdą keisti? Ir kai pradėjo man kilti tokie klausimai, gavau iš leidyklos pasiūlymą išversti būtent šią knygą. Sakyčiau, kad tai buvo tiesiog sutapimas, tačiau man iš karto atėjo visi atsakymai, nors iki tol nebuvau nieko girdėjusi apie Bea Johnson.

– Kaip nežinantiems apibūdintumėte „Zero waste” (liet. beatliekę) filosofiją?

– Tai siekis, kad kuo mažiau atliekų patektų į sąvartyną ir tai yra daroma įvairiais būdais. Bea Johnson siūlo penkis principus: atsisakyti, ko nereikia, mažinti vartojimą, panaudoti tai, ką turi, rūšiuoti ir pagaliau – kompostuoti.

Sumažinti vartojimą man nebuvo sunku, aš tam jau buvau pasiruošusi, sąmoningai pradėjau keisti savo gyvenimą. Kai bloga nuotaika, stengiuosi jos nebekompensuoti impulsyviais pirkiniais – nebeinu į parduotuves, verčiau einu pasivaikščioti į mišką. Keičiu vienas veiklas kitomis, kad kuo mažiau vartočiau. Žinoma, taip susitaupo ir pinigų. Manau, kad mažiau vartojant atsiranda ir daugiau erdvės savoms mintims, mažesnė pervargimo, perdegimo rizika – tad mažiau išlaidų psichologams.

Per tą laiką atradau daug įdomių dalykų, pavyzdžiui, miško vonių, vadinamąją shinrin-yoku terapiją, kurią išplėtojo japonai. Sunkiausias išlieka kompostavimo klausimas, nes gyvenu mieste, jo centre, mažame bute, neturiu balkono, todėl kompostuoti dar negaliu.

Mila Monk
Mila Monk
© DELFI / Karolina Pansevič

– Kas jus pastūmėjo link tvarumo?

– Užaugau mažame miestelyje ir dar pamenu, kaip mes natūraliai gyvenome praktiškai be atliekų. Organinės atliekos keliaudavo į kompostą, popierinės į makulatūrą ar būdavo sudeginamos, plastikas nebuvo paplitęs, tad ir jo atliekų nesusikaupdavo. Konteinerio prie namų apskritai neturėjome, nes nebuvo, ką į jį mesti, susidarydavo gal tik kelios konservų skardinės per metus. Užaugusi ir palikusi tėvų namus gyvenau miestuose ir sukau galvą, ką daryti su atliekomis, ypač su plastiku. Jį visada rūšiuodavau, bet jam tekdavo skirti didžiausią šiukšlių dėžę, o ir ji prisipildydavo greičiau nei per savaitę. Tai nukreipė link minčių apie gyvenimo būdo pokyčius.

Mūsų dabartinę civilizaciją galima vadinti šiukšlių civilizacija, nes linijinės ekonomikos modelis akivaizdu, jog nepasiteisino.
M. Monk

Be to, nuo paauglystės nevalgau mėsos – dėl etinių sumetimų, visada maniau, kad žmogus neturi teisės atimti gyvybės gyvam padarui vien tam, kad patenkintų savo skonio receptorius. Visiškai judėti šia linkme mane pastūmėjo į mokyklą atvykęs škotas dėstytojas ir amerikietė, jie mums dėstė anglų kalbą ir abu buvo vegetarai. Mokykloje taip pat pirmą kartą išgirdau ir apie elektromobilį, tada pradėjau svajoti, kad kada nors tokį vairuosiu, svajoju iki dabar, nes jie dar pakankamai brangūs.

Dabar stengiuosi vartoti sezoninius maisto produktus – jų nereikia iš toli gabenti, jie, tikėtina, bus ir sveikesni. Man pasisekė dėl to, kad mano tėvai iki šiol gyvena miestelyje ir patys augina daržoves, kuriomis noriai su manimi dalinasi. Be to, mėsos, gyvulininkystės pramonė yra viena taršiausių, netvariausių, daug prisidedanti prie klimato kaitos. Jei nebūčiau nustojusi valgyti mėsos tada, tai apie tokį pokytį tikrai galvočiau dabar.

Bea Johnson
Bea Johnson
© DELFI / Karolina Pansevič

– Mėsos atsisakėte jau seniai, tačiau dabar mokslininkai kuria dirbtinę mėsą, kurią išaugina laboratorijose, nenužudant gyvūno, o „paimant” iš jo tik kamienines ląsteles. Toks būdas etiškesnis ir prognozuojama, jog taip būtų galima ateityje išmaitinti augančią žmonijos populiaciją. Liudmila, ar tokią mėsą valgytumėte?

– Aš tai tikrai nevalgyčiau, man jau to nebereikia, daugiau nei pusę savo gyvenimo mėsos nebevalgau ir aš jos net skonio nebeprisimenu. Tačiau, manau, kad tiems žmonėms, kurie sako, kad negali be mėsos gyventi, jiems tai būtų gera alternatyva.

– Kur ieškodavote informacijos apie tvarią gyvenseną? Kas buvo pagrindiniai jūsų informacijos šaltiniai?

– Aišku, pirmiausia, internete. Tačiau anksčiau girdėdavau kažkokias nuotrupas – „Zero waste” pavadinimas kur nors nuskambėdavo. Bet iš esmės, kai stengiesi gyventi tvariai ir sąmoningai, palikti kuo mažesnį pėdsaką po savęs, natūraliai ateini prie tokių dalykų.

Mūsų dabartinę civilizaciją galima vadinti šiukšlių civilizacija, nes linijinės ekonomikos modelis, akivaizdu, kad nepasiteisino – naudojami ištekliai, kurie neatsinaujina arba atsinaujina labai lėtai ir tik tam, kad būtų gaminami daiktai, kurių tiek daug žmonėms net nereikia. Veikia reklama, rinkodara – mes esame įtikinami, kad mums visko reikia, ir pagaliau, yra panaudojama labai daug išteklių, kad į mūsų namus patekęs daiktas ten neužsibūtų ir keliautų į sąvartynus, kur jau ir taip nėra vietos.

Mila Monk
Mila Monk
© DELFI / Karolina Pansevič

– Kokius Bea Johnson knygoje atrastus patarimus išskirtumėte?

– Pirmiausia, prieš kažką perkant tu apgalvoji – ar tau tikrai to daikto reikia? Taip pat išskirčiau ir maisto produktų apsipirkimo sistemą – apsiperki kartą per savaitę, turi apsipirkimui skirtą rinkinį – daugkartinius maišelius, stiklainiukus ar dėžutes – čia kiekvienas pasirenka pagal save, tačiau svarbiausia namo parsinešti kuo mažiau naujų pakuočių. Su laiku pastebi, kad pradedi gyventi lėčiau, taip neskubi, net ir apsipirkimui turi skirti pakankamai laiko, susiplanuoti.

Taip pat išskirčiau ir drabužinei skirtą sistemą – apsipirkti du kartus per metus, labai griežtai inventorizuoti, ką turi spintoje ir ko tau iš tiesų reikia, kad naujais rūbais, daiktais neužkimštum namų. Tokios griežtos sistemos aš galbūt netaikau, nesu jau tokia disciplinuota, nesu ir fanatikė, bet aš stengiuosi pirkti drabužius iš tvarios mados, lietuviškų ženklų, o ne greitosios mados tinklų, kurie, kaip žinome, naudoja netvarias praktikas, išnaudoja moteris, vaikus iš trečiųjų šalių.

Juk pirkdami mes balsuojame, galime taip parodyti gamintojams, ką gaminti, ką keisti.
M. Monk

Patarčiau apsipirkti dėvėtų drabužių parduotuvėje, taip būtų pratęsiamas drabužio ilgaamžiškumas, jei yra galimybė – siūtis ar persisiūti ką nors pas vietinį siuvėją ir taip paremti vietinį verslą. Taip pat Bea Johnson knygoje pateikia ir labai daug receptų – kaip pasigaminti kosmetikos priemonių ar namų valymo priemonių. Actą ir sodą vietoj valiklių aš namie naudoju jau seniai – puikiai išvalo, tiesiog visad buitinei chemijai buvau alergiška ir negalėjau jos naudoti.

– Užsiminėte, kad nesate fanatikė. Kaip manote, ar šiuo metu tarp tvarios gyvensenos, „Zero waste” idėjomis besiremiančių žmonių atsiranda ir fanatikų, kurie pradedantiesiems kartais negaili ir kritikos?

– Manau, kad viskas priklauso nuo to, kam tu vienaip ar kitaip gyveni – jei tu renkiesi tvarų gyvenimo būdą tik todėl, kad tai madinga, tuomet taip, tu prisiperki daiktų, kurie yra laikomi „Zero waste” gyvenimo atributais – daugkartinė gertuvė, metalinis maišelis ir t.t. Tuomet tais daiktais puikuojiesi ir kitus, kurie gyvena kitaip – smerki. Bet jeigu norisi keisti dabartines, netvarias praktikas, pirkti nieko nereikia – kaip tik reikia nustoti pirkti ir panaudoti tai, ką turi namie. Atsirandantis susipriešinimas man išvis yra juokingas todėl, kad kiekviena žmogaus pastanga yra pastanga ir ji turi būti sveikintina.

Zero waste
Zero waste
© Shuterstock

Ne kiekvienas gali gyventi kaip Bea Johnson – turėti rūbų tik tiek, kad jie tilptų į vieną lagaminą – ne kiekvienam to reikia. Tačiau siekti tvarumo reiktų, bet ne tam, kad pasirodytum, koks tu esi teisingas, o tam, kad kažkas pradėtų keistis. Man atrodo, kad mes visi turime galią pakeisti kažką, nes mes galime tapti kritine mase – prie vieno žmogaus prisijungia kitas ir t.t. – atsiranda pokytis. Juk pirkdami mes balsuojame, galime taip parodyti gamintojams, ką gaminti, ką keisti. Šios filosofijos esmė ir būtų keistis po truputį ir taip didinti tvarių praktikų paklausą.

Vis dėlto, siųstis iš Kinijos daugkartinius šiaudelius, tik tam, kad atrodytum tikras zerowasteris – ar tai būtina? Galvoju, kad galima ir taip be tų šiaudelių apsieiti, reiktų atsirinkti. Manau, kad dažniausiai mes viską jau ir taip turime namuose, ko mums gali prireikti.

– Plastikas – blogis ar ne? Ar svarbiausia, kad jis atsidurtų atsakingose rankose?

– Dabartinė mūsų civilizacija, ko gero, be plastiko neapsieitų, nes yra situacijų, kai tiesiog negalima be jo apsieiti. Tačiau pagrindinė problema ta, kad jo yra per daug pagaminama – dabar išaugęs žmonijos populiacijos skaičius ir jiems visiems norima sukurti kuo patogesnį gyvenimą, remiantis netvariomis praktikomis.

Manau, kad būtų verta prisiminti, kaip mes gyvenome iki plastiko, mes dar turime tą prabangą prisiminti, kaip mūsų tėvai ar seneliai gyveno be tokio kiekio plastiko. Pavyzdžiui, JAV žmonės jau nebeturi tos galimybės prisiminti, kaip atrodė gyvenimas be plastiko.

Zero waste
Zero waste
© Shutterstock

– Ar pastebite pokyčių Lietuvoje, ar atsirado gerųjų, tvariųjų pavyzdžių?

– Anksčiau atėjusi į parduotuvę su savais daugkartiniais maišeliais sveriamiems maisto produktams būdavau palydėta keistų žvilgsnių, kai kurie parduotuvių apsaugininkai net galvodavo, kad aš čia ketinu kažką nuslėpti, kišdama daržoves į neperšviečiamus maišelius. Dabar gaunu ir pagyrų, girdžiu iš pardavėjų, kad daug jaunų žmonių irgi jau ateina apsipirkti su savais maišeliais.

Kai pradėjau versti Bea Johnson knygą, Vilniuje neveikė dar nei viena parduotuvė, kurioje būtų galima nusipirkti nefasuotų produktų. Tačiau, kai baiginėjau versti šią knygą, dar kartą pasitikrinau – Vilniuje jau atsirado tokia parduotuvė. Taigi, pokytis akivaizdus. Atsirado tvarių praktikų kavinėse – atsinešus daugkartinį puodelį į jį ne tik padaro kavos, bet dar ir nuolaidą pritaiko.

Tai, kad mes einame į susinaikinimą, yra akivaizdu – šitiek išnaikinome gyvūnų rūšių, kertame masiškai miškus, nuo kurių priklauso mūsų oro kokybė – akivaizdu, kad mes einame kažkur ne ten.
M. Monk

– Viešojoje erdvėje pasigirsta pasipiktinimų, neva kodėl atsakingiau vartoti turime mes, lietuviai, kodėl turime „susiveržti diržus”, jei su šiukšlėmis nemoka tvarkytis gyventojai Azijoje. Ką atsakytumėte į tokias mintis?

– Taip, galbūt su savomis šiukšlėmis nemoka susitvarkyti gyventojai Azijoje, Afrikoje tačiau didžiausi vartotojai yra ne jie, didžiausi vartotojai esame mes, vakarų šalių gyventojai. Mes turime prisiimti atsakomybę, nes mūsų vartotojiškumas skatina netvarią gamybą.

Bet tenka susidurti ir su skeptikais, kurie dažnai manęs klausia, kodėl turi patys kažkuo rūpintis, kodėl už juos nepasirūpina valdžia? Aš tokiam požiūriui nepritariu. Žinoma, valdžios indėlis svarbus, bet mes kiekvienas galime daryti įtaką, mes kiekvienas galime kreiptis į gamintojus ir paslaugų tiekėjus. Mes daug ką galime padaryti patys ir nebūtina laukti, galima pradėti jau dabar.

Klimato kaitos protestas
Klimato kaitos protestas
© Shutterstock

– Radikalūs ekologai teigia, jog visuomenės raida mus veda ne tik į žmonijos, bet ir į visos Žemės ekologinės sistemos sunaikinimą, todėl ši raida negali būti klasifikuojama kaip pažanga. Kaip vertintumėte tokį požiūrį?

– Tai, kad mes einame į susinaikinimą, yra akivaizdu – šitiek išnaikinome gyvūnų rūšių, kertame masiškai miškus, nuo kurių priklauso mūsų oro kokybė – akivaizdu, kad mes einame kažkur ne ten. Manau, kad jei prieisime prie žiedinės ekonomikos, mes lygiuosimės į gamtą, į jos ciklą ir nenutolsime nuo jos, juk gamta – mūsų namai, mes, mūsų kūnai veikia pagal gamtos ciklus.

Kiekvienas turėtų susimąstyti, kokį pasaulį norime palikti savo vaikams – vargu, ar jie apsidžiaugtų kaip palikimą gavę milžiniškus, dvokiančius ir neyrančius sąvartynus. Dabar atsitraukus žiūrint, kokia linkme pasisuko mūsų civilizacija ir kur link eina žmonės – sunku pasakyti, ar tai protingai mąstančios būtybės.

Sunku pasakyti, ir kaip visišką pragmatiką įtikinti kitaip gyventi, pasirinkti tvaresnį kelią. Tačiau turi ateiti suvokimas – namas dega ir mes turime skirti visas jėgas tam gaisrui užgesinti. Nebegalime sau leisti užsidaryti savo „kambaryje“ – savo šalyje – ir jį pedantiškai tvarkytis. Visi esame to namo gyventojai, o klimato kaita, deja, nėra kažkokio apokaliptinio filmo scenarijus, mes jau gyvename su šiuo reiškiniu.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(61 žmogus įvertino)
4.4754
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Įsijautusiems į gerai gyvenančiųjų rolę pataria atsikvošėti: realiai esate susireikšminę vidutiniokai

Save aukštesniajai-vidurinei klasei priskiriantis, bet pinigų valdyti nemokantis jaunimas turėtų...

Putinas ilgai nedelsė: pasirašė įsaką dėl pasų Donbaso gyventojams (92)

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasirašė įsaką dėl supaprastintos pilietybės...

Gyvai / DELFI Diena. Kaip žadama kovoti su geriančiomis nėščiosiomis ir ko imsis mokytojai, jei nebus gerinamos darbo sąlygos? vyksta apklausa (7)

Kaip valdžia žada kovoti su geriančiomis nėščiosiomis? Kas padėtų apsaugoti dar negimusius...

Lietuviai įspėjo į Graikiją keliaujančius tautiečius: net dienos metu nepraraskite budrumo (10)

Nenuspėjami, ant kalnų išsibarstę, per 700 tūkst. gyventojų turintys Atėnai . Ar juos įmanoma...

Pritarė atlyginimų biudžetininkams didinimui: kai kurių darbuotojų algos kils 15 proc. (123)

Vyriausybė trečiadienį iš esmės pritarė darbo grupės parengtai viešojo sektoriaus...

Dar vienas didelis gaisras, prasidėjęs nuo degančios žolės: Rokiškio r. sudegė pastatai, užsiliepsnojo miškas (1)

Trečiadienį dėl degančios žolės kilo dar vienas didelis gaisras. Šįkart Rokiškio r.,...

Norintiems įsirengti saulės elektrinę – nemenka valstybės parama, tačiau reikia paskubėti (85)

Artėjant gegužės mėnesiui Energetikos ministerija ragina individualių namų gyventojus...

Pilnesnės piniginės: VMI pervedė beveik 15 mln. eurų permokų

Suskubusiems gyventojų pajamų mokesčio ( GPM ) deklaracijas už praėjusius metus pateikti laiku ir...

Rusams vos suduriant galą su galu, Kremlius siūlo 8 mlrd. dolerių išmoką naftos milžinėms (11)

Kaip rodo viešosios nuomonės apklausos, nuo tada, kai Rusijoje padidintas mokestis dar labiau...

Rusijos žurnalistas: Putinui – trigubas iššūkis. Ir veikti reikia jau dabar (187)

Balandžio 21-ąją Ukraina galutinai ir negrįžtamai tapo demokratija. Nuo šios istorijon...