aA
Kintantis planetos klimatas kelia pavojų ne tik gamtai, bet ir žmonių vienybei. Tie, kurie mano besirūpinantys ekologija, pyksta ant tų, kuriems tokie dalykai nė motais. Šie savo ruožtu šaiposi iš „jautruolių“, „teisuolių“, arba sako, kad Žemė vis tiek jau pasmerkta, ir vienas mažas žmogelis nebegali nieko pakeisti. Dar kiti, ir jų tikriausiai dauguma, tiesiog užsiėmę savais gyvenimiškais rūpesčiais.
Sausra
© Scanpix

Nors jau tiek daug kalbėta ir žinoma apie tai, kaip tausoti gamtą, akivaizdu, kad vien informacijos neužtenka, o net ir labiausiai išprusę dažnai renkasi savo patogumą ir neatsisako gamtai žalingo elgesio. Kodėl taip yra? Apie tai aš, psichologė Kotryna Lapinskė, besidominti gamta ir žmogaus santykiu su ja, kalbuosi su Vilniaus universiteto doktorante Dovile Šoryte.

– Dovile, studijuoji naują, Lietuvoje bemaž negirdėtą sritį – aplinkos psichologiją. Apie ką ji?

– Ši mokslo šaka tiria žmonių elgesį, kuris, kaip visose kitose, taip ir aplinkosaugos srityje paklūsta tam tikriems dėsniams. Gilinamasi, kodėl darome vienokius ar kitokius pasirinkimus, kaip suvokiame savo ryšį su aplinka, netgi apskritai ką skirtingiems žmonėms reiškia žodis „gamta“.

Pavyzdžiui, miesto vaikams gamta gali atrodyti tas žalias parko lopinėlis, kuriame stovi sūpynės, jie beveik nesusiduria su platesne ekologine sistema. Esame jau stipriai atitrūkę nuo gamtos, tad ir jos saugojimas bei problemos gali atrodyti tolimos, nesusijusios su mūsų kasdieniu gyvenimu... Atrodo, koks skirtumas, kiek miške yra skirtingų rūšių paukščių, jeigu aš į tą mišką niekada neinu?

Savo doktorantūros darbu tirsiu aplinką tausojantį vaikų, pradinukų, elgesį ir veiksnius, kurie jį sąlygoja. Kaip mes stengiamės mažinti žalą gamtai savo kasdienybėje arba nesistengiame... Tai gali būti atliekų rūšiavimas, elektros energijos ar vandens taupymas, su transportu bei su maistu susiję pasirinkimai. Taip pat tvarus vartojimas, pavyzdžiui, kai perkame vietinę produkciją arba renkamės prekes su mažiau įpakavimų. Žinoma, vaikai tam turi mažiau galios nei suaugusieji, bet ir jie gali neskriausti gyvūnų, nedraskyti augalijos, rūšiuoti. Autoriai pabrėžia, kad svarbu apie tai su mažaisiais pradėti kalbėtis kuo anksčiau...

Dovilė Šorytė
Dovilė Šorytė
© Asmeninio albumo nuotr.


– Manau, vaikai darytų daug dalykų, jei mes su jais ne tik kalbėtume, bet ir rodytume pavyzdį.

– Jau dabar mano kalbinti vaikai nemažai žino apie gamtos tausojimą. Nors ir nedaug, jie gali prie to prisidėti savo veiksmais, kad ir išeidami iš kambario išjungti šviesą. Deja, kai kuriose mokyklose ar šeimose dar nėra sąlygų tokį elgesį praktikuoti – pavyzdžiui, nerūšiuojamos šiukšlės, tad ir vaikų žinios išlieka nepritaikytos.

– Susiduriu su tuo, kad vaikams rodomi filmai apie tai, kaip kenčia mūsų planeta, kaip nyksta gyvūnai, bet ne visada mažieji gali kažką dėl to daryti. Man pačiai, kai buvau vaikas, tai matant būdavo labai baisu. Ar nėra taip, kad gąsdindami vaikus apie tai, dėl ko jie visai nekalti, sukuriame kažkokius atbukusius suaugusius? Šie savo ruožtu gali ramiai žiūrėti dokumentiką apie klimato kaitą, ir, atrodo, nedaryti jokių išvadų...

– Įvairūs tyrimai taip pat rodo, kad vien informavimas, nors ir svarbus, neveikia taip, kaip mes norėtume. Svarbu eiti kartu su vaikais į lauką ir kurti tikrą jų ryšį su gamta. Dalis vaikų apskritai nepažįsta laukinės gamtos, o juk jie mokosi per patyrimą, liesdami, pažindami aplinką patys, per diskusijas. O perdėtas gąsdinimas, pamokslavimas gali turėti priešingą efektą – bet kurio amžiaus žmogus gali pasijusti bejėgis arba gali įsijungti kiti psichologiniai mechanizmai, tokie kaip vengimas, neigimas ar nenoras apie tai girdėti.

– Susidaro toks įspūdis, kad Lietuvoje tik dabar imama domėtis klimato kaita, viešoje erdvėje atsiranda daugiau diskusijų, ekspertų pasisakymų, netgi šiokių tokių protestų. Ar išties reikėjo sulaukti tokių rimtų sausrų, kad patikėtume, jog pokyčiai daro įtaką ir mums?

– Deja, tai yra labai natūralu ir žmogiška. Aplinkos psichologijoje kalbama apie tai, kad mums sunku įsisąmoninti tokio masto pokyčius, kurie apima visą planetą, todėl ir klimato kaita gali atrodyti tolimas, neapčiuopiamas reiškinys. Todėl siūloma verčiau informuoti žmones apie smulkesnes, bet jiems tiesiogiai darančias įtaką regionines grėsmes: mūsų šalyje galbūt tai būtų kraštutiniai orų svyravimai, išderinantys per amžius plėtotą žemės ūkį, kylantis jūros lygmuo, aktualus pajūryje, nepažįstamos kenkėjų rūšys bei naujos infekcinės ligos, kurioms neturime atsparumo.

Sausra
Sausra
© Scanpix


– Atrodo, lietuviai šitaip myli mišką, pasiruošę kovoti dėl nukirsto senesnio medžio parke ar be lizdo likusio paukščiuko, tačiau iki šiol neišsireikalaujame iš valdžios, kad būtų išties rūpinamasi gamta. Turiu omenyje dar menkai išvystytą infrastruktūrą šiukšlių rūšiavimui, sparčiai besiplečiančius miškų kirtimus, energetiką, taršius automobilius keliuose ir panašiai.

– Taip, tokie dalykai turi būti sprendžiami valstybės lygmeniu, tik manau, kad iniciatyvos vis tiek turi kilti iš pačių gyventojų, iš jų gyvo poreikio kažką keisti. O elgesio mokslas byloja, kad žmones dažnai labiau motyvuoja greitas atpildas – pavyzdžiui, nusipirkau kažką ir man iškart smagu, – negu galimybė patausoti gamtos išteklius ateities kartoms apribojant savo poreikius.

– Savo šalyje ilgai kentėme nepriteklių, negalėjome turėti to, ką turi kiti, netgi elementarių patogumų – buitinės technikos, sauskelnių, maisto produktų... Galbūt dėl to dabar taip norime pirkti, turėti daugiau už kitus, puikuotis brangiais automobiliais?

– Žmogaus psichologija yra tokia, kad ilgai kentėtą trūkumą norime kompensuoti. Galbūt teks tiesiog palaukti, kol visi įsigis tiek daiktų, kiek jiems norisi, negalime atimti iš žmonių tokios teisės. Ir kol Lietuvoje turime didelių socialinių problemų, suprantama, kad gyventojai nelabai įsitraukia į ekologijos judėjimą. Galbūt labiau pažengusiose šalyse tam yra daugiau galimybių, nes nebereikia kovoti dėl išgyvenimo. O tiesa yra tokia, kad mūsų yra be galo daug Žemėje ir mes bet kuriuo atveju ją aliname, galime tik stengtis tai daryti mažiau.

Miškas
Miškas
© Mindaugas Milinis

– Man teko savanoriauti Malaizijoje, Borneo tropiniuose miškuose. Ten mačiau, kaip nelegaliai kertami miškai, kurie vadinasi nacionaliniais parkais ir turėtų būti saugomi. Atskrenda didelis karinis malūnsparnis ir po vieną iš džiunglių gilumos išskraidina milžiniškus amžių senumo medžius, kurie laikomi labai vertingais. Kiti miškai tiesiog iškertami, sulyginami su žeme, o vietoje jų sodinamos begalinės palmių plantacijos – monokultūra, kurioje nebegali išlikti jokie kiti augalai ar laukiniai gyvūnai, pavyzdžiui, orangutanai.

Ten pabuvojus, nebesinori vartoti palmių aliejaus, kuris vartojamas ne tik maistui, bet ir vadinamas biokuru! Baisu, bet, kita vertus, Europoje mes jau seniai iškirtome savo miškus, tad kodėl Malaizijos žmonės negali daryti to paties su savaisiais? Negalime priversti jų saugoti tropikų, planetos plaučių, nes gal kitaip jie neturės iš ko pragyventi...

– Tai aišku, jeigu žmonėms reikia išgyventi, tai jie nemąsto apie medžius, gyvūnus ar bioįvairovę. Nesunku įsitikinti, kad žmogus nėra racionalus gyvūnas. Neseniai netgi Nobelio premija įteikta mokslininkui, teigiančiam, kad mes priimame ne visai racionalius sprendimus. Tokia mūsų prigimtis. Anksčiau psichologijoje manyta kitaip.

– Skamba ir kaip naujas atradimas, ir kaip nieko naujo! Tikrai, juk tariamu žmogaus racionalumu remiasi ir politikai, manydami, kad jeigu žmonės žinos, jie rinksis teisingai. Arba jei juos paskatinsime, jie darys taip, kaip jiems naudingiau. O išties juk saldainis atrodo naudingiau negu geresnė sveikata kažkada.

– Taip, mums visiems čia ir dabar skanu saldainis. (Beje, pokalbio metu skanavome ledus.)

– O kokios tau mintys kyla stebint dabartinę Lietuvos situaciją? Turiu omenyje sausras – pernai, šiemet...

– Man tai atrodo kaip patvirtinimas, kad vyksta gamtoje kraštutinumai, susiję su klimato kaita. Bet ar aš girdžiu apie tai kažką kalbant... Mes girdime tuos terminus, bet aš pasigendu diskusijos apie tai, kur yra mūsų atsakomybė ir ką mes galime padaryti dėl jos. Man rodos, mes dar į tą lygį neperėjome – pastebime šį reiškinį, bet ne savo vaidmenį jame. Kai pasiklausau mokslininkų, darosi liūdna, atrodo, kad 2050-aisiais jau bus daug sunkiau gyventi šioje Žemėje. Bet yra justi daug bejėgiškumo – lyg kažkas vyksta, bet ką čia gali padaryti, negi sustabdysi tokį didelį procesą.

– Ar tai informacijos perteklius, ar nihilizmas, kad „aš esu toks mažas, menkas ir nereikšmingas“? O gal mūsų ta šalis tokia maža, čia tik didžiosios turi kažko imtis, kažką keisti – JAV, Kinija, Indija...

– Taip, tie dalykai, kuriuos galime mes, tarkime, kad ir rūšiavimas ar mažesnis plastiko naudojimas, yra svarbūs, bet visgi tai yra vadinami „low impact actions“, mažo poveikio veiksmai. Daug svarbiau yra tai, kad politiniame lygmenyje atsirastų valia imtis pokyčių. Tarkime, pereiti prie tvaresnės valstybės energetikos. Kita vertus, turbūt politika veiksmingiausiai kinta tada, kai atsiranda paskatinimas iš apačios, iš pačių žmonių poreikio. Tam reikia pilietiškumo. Dabar gi visame pasaulyje vyksta „Fridays for Future“ akcijos, protestai, bet aš nuėjusi į vieną jų Vilniuje nustebau, kiek mažai dalyvių susirinko. Labai mažai.

– Kaip visame šiame kontekste neprarasti vilties?

– Hm, tai sudėtinga... Man į galvą ateina du dalykai: pirmas, tai pradėti nuo mažų žingsnelių, neužsibrėžti, kad nuo šiol aš viską turiu daryti tobulai, valgyti tik ekologiškai, niekur nekeliauti automobiliu ir panašiai – ne, darykime tai, ką galime daryti jau dabar pagal savo situaciją. O antrasis, tai būkime aktyvūs, kad ir ateikime penktadieniais į Kudirkos aikštę Vilniuje išreikšti savo susirūpinimo, sudalyvaukime „Darom“ aplinkos tvarkymo akcijoje. Įdomu tai, kad aš ir pati nesu įpratusi pakelti gulinčios šiukšlės, o vaikai mano tyrime sako, kad jie jas pakelia! Smagu. Štai ir Vilniuje jau atsiranda daiktų dalinimosi stotelės, puikių tvaraus vartojimo iniciatyvų, pastangų pirkti mažiau, „Zero waste“ judėjimas.

– Čia, parke, labai kvepia liepom... Labai ačiū tau, Dovile, už pokalbį.

– Labai kvepia! O ar anksčiau nebūdavo taip, kad liepos žydėdavo liepą? (Pokalbis su pašnekove vyko birželį)

Eko energetika
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(3 žmonės įvertino)
2.6667

Top naujienos

Pinigų tema lietuviams kalbėti gėda ne mažiau nei apie seksą: jei už žinias rašytų pažymį, dažnas gautų 4 (13)

Pinigų klausimas lietuviams kartais yra toks pats tabu kaip ir seksas ar politika. Dar labiau nejauku...

Kodėl lietuviški kurortai yra daug blogiau nei užsienio: turtingųjų pasaulis Interlakenas ir jo beprotiškos kainos (86)

„Niekada nevažiuočiau į lietuviškus kurortus“, „Palanga – brangi tragedija“, „Į...

Bretanė – vieta, kur saugoma istorija ir gerbiamos tradicijos (5)

Gerai išvystytas Prancūzijos greitųjų traukinių (TGV) transporto tinklas suteikia unikalią...

Linkytė ir Vaitiekūnas papasakojo apie slogias mintis ir kaip pavyko pamilti save (55)

Laisvės pikniko metu „Rytojaus jaunimo“ diskusijų zonoje didelio susidomėjimo sulaukė...

Gamtos ženklus stebinti dzūkė jau žino, kokie bus rudens orai ir kada sulauksime pirmojo sniego (50)

Gamtos ženklus stebinti ir orus pagal juos prognozuojanti marcinkoniškė Janina Janušauskienė...

Atostogos Maltoje prasidėjo sėdint ant akmens: nesitikėjo, kad kelionė taip pabrangs

Mano atostogos prasidėjo nuvykus į Maltą , į mažą miestelį Mgarr, prie užrakintų durų....

Vilniuje ištekėjo televizijos laidų vedėja Ugnė Galadauskaitė (329)

Šeštadienio popietę sostinėje esančioje Šventų Jonų bažnyčioje amžiną meilę savo...

Tūkstančiai žmonių suplūdo į Nemuno saloje vykstantį „Laisvės pikniką“ (128)

Šeštadienį Kauno Nemuno saloje vyksta festivalis „ Laisvės piknikas “, į kurį susirinko...

Laivų statyba Mėmelyje: nuo burlaivio iki „Titanikui“ galėjusio prilygti milžino (2)

2019 metai Klaipėdoje paskelbti Didžiojo elingo metais. Prieš 100 metų Klaipėdoje pradėjo veikti...

Lietuvoje ūkininkaujantis talyšas – greitai žemės ūkis bus kitoks (3)

Tęsiame pokalbių ciklą su LR ŽŪR nariais. Šį kartą apie nuveiktus darbus, pasiektus rezultatus...