Komunalinių atliekų deginimo jėgainė Vokietijoje, Biterfelde, veikia jau aštuonerius metus. Už Vilniuje statomą panašią atliekų deginimo jėgainę ji pigesnė kone per pus, pastatyta be jokios Europos Sąjungos paramos ir įgyvendinta ne valstybės kapitalo, o privataus verslo įmonių lėšomis. DELFI apsilankė Biterfeldo jėgainėje ir bandė išsiaiškinti, ar tinkamam jėgainės darbui yra būtinos tokios didelės investicijos, kokios planuojamos Lietuvoje.
Biterfeldo jėgainė
© DELFI / Jokūbas Jarmalavičius

Besileidžiant lėktuvu pro tirštą debesų sluoksnį pirmiausia pasirodo Berlyne stovinčios vėjo jėgainės. Tačiau vizito Vokietijoje metu stebėjome, kaip energija yra gaminama ne iš vėjo, o iš atliekų – apsilankėme Biterfelde esančioje atliekų deginimo jėgainėje.

Kartu su Vokietijos įmonės „Danpower” valdybos nariu Markusu Siusmanu užtrukome apie dvi valandas keliaudami nuo Berlyno iki Biterfeldo. Sovietmečiu šis miestas buvo vadinamas vienu užterščiausių Europoje, čia nuo seno buvo įsikūrusios įvairios gamyklos: „Blogiausi laikai Biterfeldui jau praeityje. Sovietmečiu čia gyveno apie 15 tūkst. gyventojų, dabar – 8 tūkst., dalis jų dirba čia esančiose gamyklose, žinoma, ir mūsų jėgainėje”, – pasakoja M. Siusmanas.

Per dieną – iki 50 sunkvežimių atliekų

Biterfeldo kogeneracinė jėgainė – prijungta prie vietinių šilumos ir elektros tinklų – energija ji tiekia tiek gyventojams, tiek verslui: „Mūsų įmonė – energiją gaminanti kompanija, tačiau nors gaminame ir elektrą, specializuojamės šilumos sektoriuje. Šiluma mūsų jėgainės aprūpina namus, įvairius pastatus, prekybos centrus.

Valdome ne tik atliekų deginimo jėgainę Biterfelde, tačiau ir biomasės, biodujų jėgaines – pastarųjų turime apie 30 visoje Vokietijoje. Mano galva, esame vieni didžiausių bioenergijos operatorių Europoje, turime patirties”, – teigia M. Siusmanas, pravažiuodamas pro jėgainės panoramą tolumoje.

Pirmiausia apsilankėme atliekas bunkeryje tvarkančio operatoriaus kabinoje. Iš viršaus atsiveria vaizdas į keliasdešimties metrų aukščio ir pločio patalpą, į kurią per trejus vartus ir patenka sunkvežimiais atkeliaujančios atliekos. Čia valdydamas specialų kraną operatorius atliekas pakelia ir sudeda į smulkinimo aparatą, iš kurio atliekos keliauja į katilą degti.

„Per dieną čia atvažiuoja 25–50 sunkvežimių. Keturių tūkst. tonų atliekų užtenka aštuonioms dienoms. Kaip matote, apačioje – įvairiausios atliekos – daug drabužių, plastikų, kartais tarp atliekų atrandame ir didelių pliušinių meškiukų, juos operatorius išgelbėja”, – juokaudamas pasakoja M. Siusmanas ir rodo į už stiklo pasodintą porą žaislų.

Biterfeldo jėgainė
Biterfeldo jėgainė
© DELFI / Jokūbas Jarmalavičius

Privalo atidžiai stebėti taršą

Biterfeldo atliekų deginimo jėgainė buvo pastatyta 2009-aisiais, joje dirba 27 darbuotojai, trys iš jų – pernakt – vienas atliekų tvarkymo kabinoje, kitas stebi jėgainės darbą, pagaminamos elektros, šilumos kiekį kompiuterių ekranuose, likęs – vaikšto po visą jėgainę ir prižiūri jos tvarką.

Toliau vaikščiodami po jėgainę aplankome atskirą konteinerį, į kurį pašalinamos nesudegusios atliekos – metalas, akmenys, betono gabalėliai, taip pat pelenai. „Degdamos atliekos palieka labai daug pelenų – apie 20 proc. Juos iš mūsų surenka kitos atliekų perdirbimo įmonės – iš jų išgauna įvairius metalus. Nesurinkti pelenai keliauja į sąvartyną”, – pasakoja M. Siusmanas.

Į Vokietijos sąvartynus gali patekti praktiškai tik nedegios atliekos. Biologiškai dalios atliekos, turinčios ne daugiau kaip 5 proc. anglies, kitaip tariant, nedegios atliekos, gali būti šalinamos Vokietijos sąvartynuose – visas kitas reikia perdirbti arba sudeginti.

„Turime nuolatos stebėti ne tik jėgainės darbą, tačiau ir taršos kiekį. Prieš pasišalindami iš jėgainės degimo metu susidarę dūmai keliauja per keletą tūkstančių filtrų. Filtrus mes dar padengiame specialiais, taršias medžiagas surenkančiais chemikalais. Juokaujame, jog į jėgainę patenka net užterštesnis oras, nei iškeliauja iš jos”, – teigia M. Siusmanas.

Tokios jėgainės statomos ilgam

Biterfeldo atliekų deginimo jėgainės vadybininkas Dietmaras Rotschas savo kabinete laiko visų jėgainėje nutikusių gedimų įrodymus – nusidėvėjusius laidus, vamzdelius ar sugedusius sraigtelius.

„Didelių avarijų per visą jėgainės darbo laiką nesame turėję, tai tik smulkmenos. Tokios jėgainės statomos veikti mažiausiai trisdešimčiai metų, todėl ir apie atliekas reiktų pagalvoti labiau į priekį – kaip su jomis bus po 30-ies metų? Pavyzdžiui, Brėmene esanti kogeneracinė jėgainė veikia jau daugiau kaip 50 metų. Žinoma, metams bėgant būtina pakeisti reikiamus įrenginius, tačiau šios jėgainės statomos būti ilgaamžėmis”, – pasakoja D. Rotschas.

Vokietijoje atliekų tikrai užteks, ar Lietuvoje – taip pat?

D. Rotschas ne tik jėgainės vadybininkas, tačiau ir Vidurio Vokietijos atliekų asociacijos prezidentas – atliekos ir jų kiekiai jam puikiai pažįstami. Paklaustas, kaip apibūdintų dabartinę atliekų susidarymo situaciją Vokietijoje, D. Rotschas patikino, jog vokiečiai atliekų tikrai nepritrūks.

„Vokietijoje atliekų deginimo jėgainių pajėgumai – vieni didžiausių Europoje. Atliekų kiekiai taip pat dideli – turime nemažus kiekius ne tik komunalinių, tačiau ir pramoninių atliekų. Anksčiau atliekas – popierių, plastiką - eksportavome į Kiniją, tačiau šiuo metu Kinija atliekų importą nutraukė – jų užtektinai turi pati. Dėl tokio Kinijos sprendimo šiuo metu apie 2 mln. tonų plastikų, ne visada tinkamų perdirbti, lieka Vokietijoje.

Kadangi jėgainių Vokietijoje turime tikrai daug, atliekos į mūsų valstybę atkeliauja ir iš kitų ES šalių – D. Britanijos, Italijos, Graikijos. Ateityje nėra numatomi jokie didesni pasikeitimai – deginamų atliekų skaičius Vokietijoje tikrai nesumažės taip, jog jėgainės negalėtų veikti pilnu pajėgumu”, – tikina D. Rotschas.

„Daug neaiškumų man kelia tiek komunalinių, o ypač pramoninių atliekų skaičiavimai Lietuvoje, kuriuos pateikia „Lietuvos energija”. Kartais, žiūrint į pateiktus skaičius atrodo, jog Lietuvoje staiga pridygo gamyklų, turinčių daugybę atliekų”, – teigia M. Siusmanas.

Kelionės į Vokietiją metu pakalbinome ir įmonės „Danpower” finansų direktorių Burkhardą Vogelį, kuris taip pat išreiškė susirūpinimą tiek dėl komunalinių, tiek dėl pramoninių atliekų kiekio Lietuvoje: „Žiedinei ekonomikai judant į priekį ir įsitvirtinant, pažvelgiant porą dešimtmečių į priekį, iškyla klausimas, kam reikalingos tokios galingos jėgainės? Taip pat iškyla daug klausimų kalbant apie pramonines atliekas – Vokietijoje, kur yra tikrai labai didelis kiekis gamyklų, jų užtenka, tačiau Lietuvoje, kur daugiausia žmonių verčiasi žemdirbyste, kur išvystytas paslaugų, IT sektorius, pramoninių atliekų tikrai nesusidaro daug.

Po perdirbimo Biterfeldo jėgainėje pusė deginamų atliekų sudaro komunalinės, kita pusė – pramoninės atliekos. Todėl susidaro įspūdis, jog Lietuva stato didelius pajėgumus turinčias atliekų deginimo jėgaines, jau dabar neturėdama užtektinai atliekų ateičiai.”

Su atliekų stygiumi – susidurs daug kas

Paklaustas, kodėl estai jau importavo atliekas į Taline esančią atliekų deginimo jėgainę, M. Siusmanas patikina, kad estams tikrai pritrūko atliekų: „Taip, estai importuoja atliekas iš Didžiosios Britanijos ir Skandinavijos, jiems atliekų jau trūksta, Estijos įstatymai tai leidžia. Juk valstybėms statantis vis daugiau atliekų deginimo jėgainių, anksčiau ar vėliau kai kurios šalys tikrai susidurs su atliekų stygiumi.

Jei atliekų Vilniuje neužteks, tai tvarkyti turės valstybė, nes juk jėgainė priklausys valstybinei įmonei. Tuomet atliekos bus brangesnės – gyventojai mokės daugiau už atliekų tvarkymą, galbūt bus sukurti papildomi draudimai ar įstatymai. Lenkai turi atliekų deginimo jėgaines, Gdanske planuojama dar viena, Latvijoje irgi planuojama tokią statyti, todėl kaimynai lietuviams atliekų taip pat neatveš, jei ir turėtų galimybę.”

„Kai atliekų nebeužteks, jėgainės nebeveiks pilnu pajėgumu. Už tai teks kažkam sumokėti, nes įklimpimas į nuostolius ir skolas gali būti staigus. Tam, kad kogeneracinė ar atliekų deginimo jėgainė nebūtų nuostolinga, ji turi išnaudoti bent 80–85 proc. savo pajėgumo”, – pasakojo D. Rotschas.

Atliekų deginimo jėgainių palyginimas
Atliekų deginimo jėgainių palyginimas
© DELFI iliustracija

Jėgainė dabar brangesnė nei planuota

Paprastai atliekų deginimo ar kogeneracinės jėgainės statybos užtrunka apie ketverius metus – vieneri metai reikiamiems leidimams gauti, kiti – planavimui, likę pora – statyboms. „Per tokį laiko tarpą gali daug kas pasikeisti ir tai natūralu. Pavyzdžiui, mūsiškė jėgainė Biterfelde planuota, kad kainuos apie 65 mln. eurų, tačiau prasidėjus statyboms ištiko 2007–2008 metų krizė, brango statybinės medžiagos, įrenginiai, darbo jėga, todėl šiandien jėgainės investicijas įvertinę iš naujo matome, jog ji pabrango. Šiuo metu jėgainė vertinama 80 mln. eurų”, – teigia D. Rotschas.

Patirtis statant tokias jėgaines taip pat būtina: „Vokietijoje taip pat jaučiame, jog įmonių, gebančių tinkamai ir kokybiškai pastatyti atliekų deginimo jėgaines, yra tikrai nedaug, specialistai nesibarsto”, – teigia M. Siusmanas.

Laikas, per kurį jėgainės investicijos turėtų atsipirkti, žinoma, priklauso nuo jos pelningumo, tačiau D. Rotschas pasakoja, jog nuostolingų metų jėgainėms pasitaiko: „Nuostoliams reiktų pasiruošti ir su tuo susitaikyti iš anksto, tai – natūralu.”

Lietuviai turtingi kaip šveicarai?

Lyginant Biterfeldo atliekų deginimo jėgainę su Vilniaus, matome, jog ji kainavo dvigubai pigiau nei Lietuvoje. Biterfeldo atliekų deginimo jėgainės investicijos siekia 65 mln. eurų, Vilniaus – 140 mln. eurų. Turėtume pažymėti, jog ir pajėgumai šių jėgainių skirtingi – Vilniuje jie siekia 50 MW šiluminės ir 19 MW elektrinės galios, Biterfelde – šiluminė – 15 MW, elektros galia – 10 MW.

Biterfeldo jėgainės vadybininkas D. Rotschas tikina, jog statant bet kokio pajėgumo jėgaines, visada įmanoma sutaupyti. Paklaustas, kodėl Vilniaus projektas toks brangus, D. Rotschas tikina, kad lietuviai, matyt, gyvena kaip šveicarai: „Tokia jėgainės kaina, man gali būti suprantama tik tada, kuomet joje įrengiamos tik geriausios ir inovatyviausios technologijos, naudojamos tik brangiausios medžiagos, valymo mašinos. Ar to reikia? Tikrai ne. Taip išlaidauti gali tik tokios turtingos valstybės kaip Šveicarija. Reikiamas medžiagas ir technologijas reiktų pasirinkti pagal savo kišenę.”

Patikslinus, jog bendra Vilniaus kogeneracinės jėgainės projekto suma siekia 350 mln. eurų, D. Rotschas nesulaiko nuostabos: „Tokia brangi jėgainė stovi Šveicarijoje, Ciuriche. Iš pažiūros, atliekų deginimo jėgainės ji net neprimena, atrodo, kaip prekybos centras. Tiesa, apsipirkimo zona, su parduotuvėmis, šioje jėgainėje taip pat yra. Beje, ši jėgainė net pigesnė, jos investicijos siekė apie 250 mln. eurų.”

Šveicarijoje esanti jėgainė
Šveicarijoje esanti jėgainė
© DELFI / Jokūbas Jarmalavičius

ES subsidijos – nereikalingos

Paklaustas, ką mano apie ES subsidijas, taikomas „Lietuvos energijos” statomam Vilniaus kogeneracinės jėgainės ir atliekų deginimo dalies projektui, D. Rotschas teigia, jog jos nebūtinos: „Vokietijoje turime apie 80 atliekas deginančių jėgainių, tačiau galbūt tik kokios trys iš jų yra gavusios paramą iš ES fondų.

Žinoma, galėjome prašyti ir daugiau piniginės paramos iš ES, tačiau paprastai su tokiomis subsidijomis atkeliauja ir labai aukšti ir griežti reikalavimai, kurie nebūtinai yra reikalingi, tačiau būtini vykdyti. Mano galva, tai dar labiau apsunkina procesą, nes jei nori įvykdyti visus ES reikalavimus, tam turi išleisti dar daugiau pinigų, nei statydamas jėgainę be bendrijos paramos.”

„Manau, kad tokias subsidijas būtų tikslingiau panaudoti tinklų modernizacijai, pavyzdžiui, šilumos tinklų, vamzdynų, visų sistemų atnaujinimui. Arba pačių pastatų instaliacijų sutvarkymui”, – teigė M. Siusmanas.

„Subsidijas „Lietuvos energijos” projektui Vilniuje įvardinčiau kaip didelę painiavą. Juk ES paramas sudaro ir Vokietijos gyventojų mokami pinigai ir mes suprantame, kad turime padėti kitoms sąjungos valstybėms, rūpintis kaimynėmis, jų ekonomikų vystymusi, tačiau išleisti tiek daug pinigų sektoriui, kuriam iš esmės subsidijų net nereikia – tampa neaišku, kodėl? Tokias subsidijas tikrai galima panaudoti kur nors kitur, o mūsų praktika parodė, jog tokie projektai, kaip kogeneracinės jėgainės, veikia ir nereikalauja jokių subsidijų.

Tokia parama gali nuvesti prie to, jog jėgainių planuojami biudžetai gali dar labiau išaugti, o kuomet valstybinė įmonė gauna tokią teisę – statyti jėgainę – ji tiesiog nebeatlieka visų reikalingų skaičiavimų, nes ji negalvoja apie atsipirkimą, investicijas, ji tiesiog užrašo sumą, kurios numanoma, kad reikia. Priešingai privačiame versle – apskaičiuojama viskas, kiek galime išleisti, kiek turime uždirbti. Apie pelną tenka galvoti nuo pat pradžių ir tai nebūtinai blogas dalykas”, – teigė B. Vogelis.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Slaptą planą pervilioti lenkus kūrė visai ne valstiečiai: pasikeitė tik viena esminė detalė

Vilniaus kraštu Lietuvos politikai susidomėjo visai neseniai. Ilgą laiką niekam, išskyrus šiame...

Dėl lopinėlio žemės buvo paverstas žemgrobiu: 7 metus tampė po teismus (1)

Vilnietis Tomas Nenartavičius, pasakodamas savo istoriją, vis dar negali atsistebėti: 7-erius metus...

Viskas pasikeitė per naktį: oro uoste – „turistai“ su automatais, gatvėse pasirodė tankai (533)

„Sugedus lėktuvui“ nusileidę „turistai“ ir „ Aeroflot darbuotojai“ atstato automatų...

Baltarusės vyksta gimdyti į Vilnių ir moka tūkstančius: Olga papasakojo esminius skirtumus (159)

Tarp Baltarusijos moterų, besiruošiančių tapti motinomis, populiarūs gimdymai Vilniuje. Žinoma,...

Orai: trečiadienį – šalčiausia šio mėnesio naktis (4)

Artimiausiomis dienomis orai bus labai permainingi, antradienio dieną dangus virš Lietuvos bus...

Lietuvių atostogas Lenkijoje apkartino grėsmę sveikatai keliantis jūros vanduo (38)

Praeitame pasakojime apie Lenkijos pajūrį išsiaiškinome, kad sąvoka “pasijausti ponais” gal...

Bandė emigruoti į Norvegiją, bet nepasisekė: nuo to laiko savo šeimos gyvenimą pavertė pragaru (71)

„Sugyventinis sakė, kad neužsikoduos. Sakė: ką, aš nesveikas, kad negersiu? Vaikų teisių...

„Žiurkikių“ kebabais prekiaujantis verslininkas: nėra ko piktintis, pavadinimas – žmonos garbei (154)

„Žiurkikių“ kebabas. Tokį maisto patiekalą galite nusipirkti dviejose Molėtuose...

„Crystal Palace“ didvyriškų pastangų nepakako: „Liverpool“ Londoną paliko be nuostolių (2)

Anglijos „Premier“ lygos antrasis turas užbaigtas „ Crystal Palace “ ir „Liverpool“...

Tikriems lietuviškiems lašiniams iškilo rimtas pavojus (114)

Naujas kovos su afrikiniu kiaulių maru (AKM) planas grasina tautinio paveldo mėsos produktų gamybai...