Irdamas plastikas pavirsta į mikroplastiko daleles, kurios nesunkiai suranda kelią ir į mūsų vandenis, ir į maisto grandinę, todėl šiandien išmesta plastikinė pakuotė, atsidūrusi aplinkoje ir joje pradėjusi irti, gali lengvai surasti kelią ir į mūsų ar mūsų vaikų skrandžius.
Alternatyvos kuriamos Lietuvoje
Tačiau ilgai irstančiam plastikui yra ir alternatyvų, viena jų – bioskaidus plastikas. Kauno technologijos universiteto (KTU) Cheminės technologijos fakulteto tyrėjas dr. Paulius Pavelas Danilovas kuria būtent tokius plastikus, kurie suirtų gamtoje ar komposto dėžėje.
Pagrindinė tokio plastiko savybė – mikroorganizmų pagalba jis suyra. Nors bioskaidus maišelis nesiskiria nuo įprastinio plastikinio maišelio, jis suyra žymiai greičiau. Yrimo laikotarpis priklauso nuo aplinkos sąlygų, tačiau dr. P. P. Danilovas tikina, kompostinėje toks maišelis visiškai suirs per kelis mėnesius. Bet parsinešus tokį maišelį namo ir laikant jį namų sąlygomis – jis neirtų.
„Tam, kad maišelis irtų reikalingi mikroorganizmai. Komposte yra didelis mikroorganizmų kiekis ir jie puikiai virškiną šią pakuotę”, – teigia mokslininkas.
Suyra per „protingą laiką”
KTU mokslininkų sukurtas bioskaidus maišelis primena mums įprastus, parduotuvėje kepiniams įsidėti skirtus maišelius. Už įprastą plastiką kauniečių sukurtas plastikas brangesnis kelis kartus. Dr. P. P. Danilovas tikina, kad verslui tokia kaina yra didelė, tačiau, jei atsirastų spaudimas iš visuomenės, verslui nebeliktų kitos išeities kaip pereiti prie plastiko alternatyvų.
Bioskaidus plastikas, anot dr. P. P. Danilovo, yra toks plastikas, kuris suyra per „protingą laiką”, pavyzdžiui, nuo kelių mėnesių iki kelių metų. Tačiau Europos Sąjungoje yra kompostavimo laikotarpio standartas, kuris nurodo reikalavimus medžiagoms, kurios turėtų atitikti kompostavimo sąlygas. Tai reiškia, jog medžiaga turėtų per pusę metų suirti beveik pilnai – jei medžiaga atitinka šį standartą, vadinasi, jog ji yra bioskaidi.
„Tačiau, jei medžiaga ir neatitinka šio standarto, tai dar nereiškia, kad ji nėra bioskaidi. Jei ji nesuyra per pusę metų, galbūt ji suyra per metus”, – papildo pašnekovas.
Sukurtas ne perdirbimui, o tam, kad suirtų
KTU mokslininkų sukurtą bioskaidų plastiką būtų galima naudoti pramonėje, gaminti jį pramoniniu būdu. Tačiau tokio plastiko būtų geriau nemesti su įprastais plastikais į plastiko rūšiavimo konteinerį. Būtent lietuvių sukurtas bioplastikas yra neskirtas perdirbimui, jis yra skirtas tam, kad suirtų. Į tokį bioskaidų maišelį būtų galima rinkti maisto atliekas ir, jeigu tos maisto atliekos toliau keliautų į kompostavimą, tokiu būdu suirtų ir maisto atliekos, ir pats maišelis.
„Bioskaidus plastikas tikrai nepakeis įprasto sintetinio plastiko visu 100 proc. Tačiau tam tikrais atvejais yra neracionalu perdirbti plastiką, arba tam tikrais atvejais jo net negalima perdirbti. Pavyzdžiui, daugiasluoksnės plastikinės pakuotės, kuriose yra įvairūs plastikai arba kombinuotos pakuotės. Kai negalima perdirbti, tada galbūt yra galima kompostuoti. Todėl būtent tokį maišelį mes ir kuriame”, – pasakoja mokslininkas.
Plastikas gaminamas ir iš cukranendrių
Plastiką galima gaminti ir iš atsinaujinančių šaltinių ir ne. Didžioji dalis pagaminamo plastiko šiandien yra gaminama iš naftos ir jos produktų. Tačiau dr. P. P. Danilovas tikina, kad šiuo metu būtent ieškoma būdų, kaip pakeisti plastiko gamybą iš neatsinaujinančių šaltinių, tokių kaip nafta, į atsinaujinančius šaltinius.
Pavyzdžiu mokslininkas įvardijo Braziliją, kur daug bioetanolio pagaminama iš cukranendrių, o iš jo vėliau įmanoma pagaminti polietileną. Pradinė žaliava – cukranendrė, iš kurios galiausiai yra gaunamas tokių pačių savybių polietilenas. Nors jis nėra skaidrus, tačiau jis yra pagamintas iš atsinaujinančios žaliavos, o tuo pačiu tokia gamyba nepadidina anglies dioksido kiekio atmosferoje, kuris sukelia klimato kaitą.
„Iš krakmolo yra gana sunku padaryti geromis savybėmis pasižymintį plastiką, jis turi būti maišomas su kitais bioplastikais. Mūsų pagamintas maišelis nuo iš krakmolo pagaminto maišelio skiriasi tuo, kad mūsų plėvelė yra skaidri, o gaminiai su krakmolu yra nepermatomi, neskaidrūs”, – teigia mokslininkas.
KTU tyrėjų bioskaidaus plastiko gamybos procesas labai nesiskiria nuo termoplastikų gamybai pramonėje naudojamų technologijų. Naudojama modifikuota celiuliozė, kuri yra sumaišoma su įvairiais priedais, kurie suteikia takumą ar masę, tuomet naudojami įrengimai, suformuojamos plastiko granulės iš kurių galima gaminti įvairius gaminius. Celiuliozę galima išgauti iš medienos ir medvilnės.
Bioskaidūs plastikai negali būti naudojami bet kam, nes jie gali suirti eksplotavimo metu, todėl vertėtų atrasti balansą.
Mikroplastikas užteršia mūsų vandenis
Mokslininkas dar kartą paaiškino, kas yra mikroplastikas – tai labai mažos plastikos dalelės, kai kurios iš jų milimetro ar dar mažesnio dydžio – labiausiai jos kenkia smulkiesiems gyvūnams. Kai kurie plastikai būna specialiai pagaminti tokiu pavidalu – pavyzdžiui, kosmetikoje naudojami mikroplastikai, kurie labai greitai patenka į nuotekų vandenis ir taip užteršia gamtą. Tokių mirkoplastikų galima atrasti ir dantų pastoje, su kuria išsivalę dantis, mikroplastiko gabaliukus išspjauname ir nuplauname juos vandeniu kriauklėje.
Tačiau tokie mikroplastikai lengvai praeina ir pro vandenvalos filtrus. Tokių, specialiai sukurtų mikroplastikų, pasak dr. P. P. Danilovo, reiktų atsisakyti ir kuo labiau vengti.
Antroji mikroplastiko susidarymo priežastis – kuomet yrant plastikui, didesniems jo gaminiams, plastikas skyla į mažesnes daleles. Mikroplastikų susidaro ir iš tekstilės pramonės – net skalbiant sintetinius drabužius, nes plastiko atplaišos patenka į nuotekų vandenis ir kenkia aplinkai.
Plastikas – ne visiškas blogis?
Nors bioskaidus plastikas suyra greičiau, tačiau mokslininkas tikina, kad jo negalima mėtyti bet kur: „Bioskaidų plastiką lygiai taip pat reikia perdirbti, tik perdirbimas, šiuo atžvilgiu, yra kompostavimas. <...> Reiktų suprasti, kad mes kenkiame aplinkai išmesdami bet kokias atliekas”, – tikina pašnekovas.
Anot dr. P. P. Danilovo, plastiko rūšių yra įvairių, tačiau bene plačiausiai naudojami plastikai yra šeši ir yra žymimi pagal rūšiavimo kodą. Vienkartinių plastikinių puodelių mokslininkas nelinkęs vadinti visišku blogiu – anot jo, tokius puodelius galima panaudoti ir ne vieną kartą, o panaudojus surūšiuoti bei perdirbti – taip susigrąžinti plastiką atgal į rinką, jog šis ir toliau gyvuotų.
„Plastiko ilgaamžiškumas yra ir privalumas jo, kartu ir trūkumas, ypač, jeigu mes nesusitvarkome su plastiko atliekomis. Bėda yra žmonių sąmoningume”, – patikino dr. P. P. Danilovas.
