Kaip palmių aliejus „užvaldė” pasaulį?
Palmių aliejus išgaunamas įvairiuose Afrikos, Azijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos regionuose, o daugiausia šio aliejaus eksportuoja Indonezija ir Malaizija. Kaip rašoma EP pranešime, eksportui į ES skirto palmių aliejaus gamyba susijusi su beveik 1 mln. hektarų atogrąžų miškų iškirtimu. Kone pusė ES importuojamo aliejaus naudojama ir biodegalų gamyboje.
Nors skirtingi šaltiniai nurodo skirtingas datas, kada palmių aliejus buvo pradėtas masiškai naudoti pramonėje, tačiau EP teigia, kad šis aliejus kasdienėse maisto ir buities prekėse pasirodė prieš tris dešimtmečius.
Vis dėlto, Baltijos aplinkos forumo jaunesnioji gamtosaugos specialistė Kristina Valavičiūtė nurodo, kad palmių aliejaus pėdsakai aptinkami kur kas anksčiau.
„Pats palmių aliejus žmonių poreikiams yra naudojamas jau nuo labai seniai. Archeologai aptiko palmių aliejaus, sandėliuoto žmonėms vartoti, kurio amžius siekia 3000 metų prieš mūsų erą. Žinoma, senovėje palmių aliejus naudotas labai lokaliai, ten, kur aliejinės palmės auga natūraliai – pavyzdžiui, Afrikoje.
XVIII amžiuje britai pradėjo kelti palmių aliejaus paklausą, jis buvo pradėtas naudoti žvakių gamyboje ir įvairių mašinų sutepimui. Tik 1940–1960 metais buvo atrastos technologijos, kaip būtų galima palmių aliejų panaudoti maiste. Nuo šio laikotarpio palmių aliejaus sunaudojimas pasaulyje ėmė sparčiai augti.
Pasaulyje jis toks populiarus dėl labai paprastos priežasties – jis yra labai pigus ir jį išgauna kažkur toli gyvenantys žmonės, todėl nereikia patiems dėl to sukti galvos, taip pat jo pritaikymas yra labai platus”, – pasakoja K. Valavičiūtė.
Dėl palmių aliejaus gyvūnai nušaunami vietoje
Šiandien palmių aliejus yra masiškai naudojamas maisto produktuose, tokiuose kaip margarinas, šokolado tepiniai, traškučiai, įvairūs konditerijos gaminiai, saldainiai, taip pat kosmetikoje, plovimo priemonėse ar biodegaluose.
Dėl palmių auginimo plantacijų vertingos atogrąžų ekosistemos, apimančios tik 7 proc. žemės paviršiaus, patiria vis didesnį spaudimą, susijusį su miškų naikinimu. Tai lemia, pavyzdžiui, masinius miškų gaisrus, upių sekimą, dirvožemio eroziją, gruntinio vandens praradimą, vandens kelių taršą ir retų natūralių buveinių naikinimą. Tai turi neigiamos įtakos ir visuotiniam klimatui.
„Palmių aliejus prie biologinės įvairovės nykimo prisideda labai smarkiai, nes aliejinių palmių plantacijų auginimui naikinamos ištisos buveinės. Kertant arba deginant miškus, žala padaroma visai ekosistemai, nes prieš tai egzistavęs mikroklimatas yra visiškai sunaikinamas, dėl ko kenčia ir unksmę mėgstantys augalai ir čia įsikūrę gyvūnai, mechaniškai pažeidžiamas dirvožemis.
Viena iš jautriausių rūšių, esančių dideliame pavojuje, yra orangutanai. Neretai nesivarginama juos perkelti į kitas buveines, bet kaip tik dažnai konfrontuojama su jais labai paprastai ir žiauriai – gyvūnai yra tiesiog nušaunami ar sužalojami medžių kirtimo metu, o jeigu pasirenkamas dar lengvesnis būdas – pašalinti prieš tai buvusį mišką deginant, tuomet jau nesunku suprasti, kokiais būdais kenčia ir kaip žūva ten gyvenę gyvūnai”, – tikina K. Valavičiūtė.
Plantacijų kūrimas prisideda prie klimato kaitos
Alyvpalmių plantacijų plėtimas prisideda ne tik prie orangutanų, bet ir prie Sumatros raganosių bei tigrų išnykimo. Anot K. Valavičiūtės, miškai taip sparčiai kertami dėl smarkiai augančios palmių aliejaus paklausos, o tam įtakos turi ir tai, jog palmių plantacijų amžius yra ganėtinai trumpas: po 25–30 metų jau tampa nebeįmanoma nuimti naujo derliaus.
„Tada dažnai yra einama paprasčiausiu keliu – plantacija perkeliama į naują vietą, kertamas ar deginamas kitas miškas ir sodinamos aliejinės palmės. Taip pat svarbu suvokti ir tai, kad tokioje monokultūrinėje plantacijoje biologinė įvairovė yra labai maža, o palmės labai smarkiai nualina dirvožemį ir prireikia daugybės metų, kad jis galėtų atsistatyti. Šis procesas savo trukme nepasiveja kirtimų masto”, – pasakoja pašnekovė.
Pasak K. Valavičiūtės, dažnai teritorijos paruošimas naujai aliejinių palmių plantacijai vyksta vertingus medžius iškertant, o visa, kas liko, sudeginant. Šis procesas prisideda ir prie klimato kaitos. Yra skaičiavimų, jog vieno tropinio miško hektaro sudeginimo metu į aplinką išskiriama apie 6000 tonų CO2.
„Tačiau vienas hektaras tokio miško yra tik lašas jūroje, palyginus su tuo, kokie milžiniški miškų plotai yra sunaikinami vardan šio produkto. Žinoma, pačios palmės irgi yra augalai, sugeriantys CO2 dujas, tačiau šio proceso mastai yra nepalyginamai mažesni, palyginus su prieš tai buvusia daugiaarde miško struktūra, turtingesne ir daugiau paviršiaus ploto užimančia medžių laja”, – tikina pašnekovė.
Iniciatyvos imasi Norvegija
Bene labiausiai su miškų naikinimu bei palmių aliejaus masiniu naudojimu pramonėje ir biodegaluose kovoja Norvegija. Kaip rašoma independent.co.uk, ši valstybė yra pirmoji pasaulyje, kurios parlamentas nusprendė, kad nuo 2020-ųjų metų Norvegija nustos pirkti palmių aliejų, naudojamą biodegalų gamyboje. Panašų sprendimą siekiama priimti ir ES.
K. Valavičiūtė teigia, kad alternatyvų palmių aliejui kasdieniniame gyvenime yra tikrai gausu – saulėgrąžų aliejus, rapsų aliejus, shia sviestas, mangų branduolių aliejus, alyvuogių aliejus, kakavos sviestas, kokosų aliejus, sojų aliejus ir t. t.
„Alternatyvų tikrai yra, priklausomai nuo to, ar aliejus reikalingas kuro gamybai, kosmetikai ar maistui. Žinoma, visos šios alternatyvos turi savų kabliukų, tokių kaip kaina, taip pat svarbu, kad ir šių išteklių išgavimas būtų racionalus ir pamatuotas, nes visuomet galima pereiti nuo vieno kraštutinumo, prie kito, kas lengvai gali virsti kita problema”, – tikina pašnekovė.
Pasiteiravus, ar būtų įmanoma visiškai atsisakyti palmių aliejaus, K. Valavičiūtė vienareikšmiško atsakymo negalėjo pateikti: „Palmių aliejaus poveikis sveikatai ir gamtai yra žinomas ir jis nėra teigiamas. Visiškai atsisakyti vargiai įmanoma, tačiau svarbu, kad žmonijos poreikis šiam produktui nedidėtų ir nebūtų poreikio kasmet naikinti tokius didžiulius natūralaus tropinio miško plotus.
Staigus perėjimas prie alternatyvų taip pat gali turėti pasekmių biologinei įvairovei. Visuomet geriausia rinktis vietinius produktus, kurių sudedamosios dalys išgaunamos kuo lokaliau, taip poveikis aplinkai bus mažesnis, o ir patys žinosite, kaip ir iš kur atkeliauja produktas.”
