Svarbiausia – konkurencija?
Dar gruodžio mėnesį, lankydamasis „Žinių radijuje” Energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas, paklaustas, kokios numatomos pagrindinės kryptys Nacionalinėje energetikos strategijoje, jomis įvardijo: ateities energetinį saugumą, konkurencingumą, žaliosios energetikos plėtrą ir vietinę jos gamybą bei inovacijas ir jų plėtrą energetikos srityje.
„Svarbiausias, esmingiausias ir aktualiausias klausytojams prioritetas yra konkurencingumo dalis. Energetikos strategijoje labai aiškiai sakoma, kad visais laikotarpiais – tiek iki 2020 metų, tiek vėliau pagrindinis tikslas – konkurencingos kainos užtikrinimas <...>”, – radijuje kalbėjo Ž. Vaičiūnas.
Laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas tikina, jog konkurencija energijos gamyboje būtina: „Visų pirma, pagal Lietuvos įstatymus, pagal Europos Sąjungos nuostatas, šilumos gamyba ar apskritai energijos gamyba, tai sritis, kurioje galima ir leidžiama konkurencija.
Mes dar galime pateisinti tai, jog valstybė veikia skirstomuosiuose tinkluose, tačiau yra šalių, kuriose kartu bendrai ar visiškai savarankiškai valdo taip pat privatus kapitalas. Tačiau kuomet valstybė pradeda pati veikti energijos gamyboje – čia jokio pateisinimo nėra.”
Prarastos investicijos – didžiausias pralaimėjimas
Energetikos ministras teigė, jog įmonės, privačios kompanijos, galėtų aktyviau dalyvauti įgyvendinant energetikos projektus, ministerija tai ir deklaruoja. Privačių ir valstybinio kapitalo įmonių sulyginimas, Ž. Vaičiūno teigimu, galėtų būti suprantamas kaip geresnių sąlygų suteikimas nepriklausomiems, viešiesiems subjektams, kurie ir galėtų dalyvauti konkurencijoje.
Tačiau kai kurie, tiek Lietuvos, tiek užsienio investuotojai piktinasi, neva investuoti energetikos sektoriuje sudėtinga, kartais susiduriama ir su papildomais apribojimais. Atsiranda verslininkų, kurie nusivylę investicijomis, ketina daugiau Lietuvoje nebeinvestuoti. Ž. Šilėnas mano, jog susidariusi dabartinė situacija Lietuvos energetikos sektoriuje, investicijų atžvilgiu, gali būti laikoma pralaimėjimu.
„Tai yra Lietuvos energetikos politikos didžiausias pralaimėjimas. Vietoj to, kad mes viliotume kitų šalių investuotojus, ypač Vakarų investuotojus, į Lietuvą, mes juos atbaidome. Galbūt su naujuoju ministru kas nors pasikeis, bet pastaruosius aštuonerius metus energetikos politika buvo konstruojama ne taip, jog būtų palanki vartotojams, o taip, kad tiktų valstybinėms energetikos įmonėms”, – kalbėjo Ž. Šilėnas.
Energetikos ministro patarėja Aurelija Vernickaitė teigia, jog Nacionaliniame energetikos strategijos projekte numatyti ambicingi tikslai šilumos sektoriaus gamyboje didinant atsinaujinančių energijos išteklių dalį kuro struktūroje. Šiems tikslams pasiekti bus reikalingos papildomos investicijos iš rinkos dalyvių, tačiau prioriteto – ar tai bus privačios, ar valstybės kapitalo įmonės – nėra.
„Šiuo atveju strategijoje nėra skirstomos ir prioritetizuojamos investicijos pagal nuosavybės formą – ar tai privatus kapitalas, ar valstybinis, kadangi svarbiausias tikslas yra konkurencingos kainos galutiniams energijos vartotojams”, – tikina A. Vernickaitė.
Šilumos sektoriuje – problema?
Energetikos ministras Ž. Vaičiūnas taip pat išskyrė šilumos sektorių, kuriame įžvelgia tam tikras problemas tarp nepriklausomų gamintojų ir šilumos tiekėjų.
„Ne viskas šiame sektoriuje yra gerai ir šiuo metu kaip tik turime intensyvią diskusiją dėl kainų metodikos pakeitimo, dėl įstatymo pakeitimo. <...> Turime galimybę efektyviau įgyvendinti ne tik tam tikrus projektus, bet ir tam tikras iniciatyvas per efektyvesnę viešojo ir privataus sektoriaus partnerystę. Tai yra tas principas, kuris energetikoje taip pat galėtų būti taikomas.
Be abejo, suprantame, jog energetikoje yra ir saugumo tikslai, perdavimo sistemų operatorius turi tam tikras išskirtines teises į infrastruktūrą, bet čia lygesnių konkurencijos sąlygų taip pat norėtųsi ir tai akcentuojama strategijoje“, – „Žinių radijui“ sakė ministras.
Ž. Šilėnas tikina, jog remiantis Europos Sąjungos trečiuoju paketu, kurį Lietuva įgyvendino pačiu griežčiausiu būdu, aiškiai pasakyta, jog energijos gamyba ir energijos paskirstymo tinklais turi rūpintis skirtingos įmonės: „Tai, ką mes turime dabar, Lietuvos energijos bazėje – viskas sukoncentruota – ir energijos gamyba, ir jos perdavimas tinklais. Iš principo, teisiškai, juridiškai ir teoriškai ši situacija gal ir atitinka ES reikalavimus, bet praktiškai – ne.”
A. Vernickaitė teigia, jog monopolis dabar gali būti įžvelgiamas tik šilumos tiekimo srityje: „Šiuo metu monopolinė veikla yra galima tik šilumos tiekimo veikloje, tuo tarpu šilumos gamyboje yra užtikrinama konkurencija, kurioje subjektai veikia rinkos sąlygomis.”
Valstybei siūlo trauktis
Paklaustas, ką galėtų valstybė padaryti, norėdama sukurti geresnę padėtį energetikos rinkoje, Ž. Šilėnas siūlo trauktis iš jos gamybos ir atverti energijos gamybos rinką visose srityse.
„Pirmas žingsnis – valstybei sąmoningai trauktis iš energijos gamybos. Srityje, kurioje yra gaminama energija, valstybinio kapitalo įmonėms nėra ką veikti. Jeigu valstybė nori veikti energetikoje, tegu ji koncentruojasi į perdavimo tinklus, jos paskirstymą – čia veikti tikrai yra ką.
Reikia atidaryti energijos gamybos rinką konkurencijai – visose energijos gamybos srityse. Link to kažkiek einama, tačiau labai ribotai. Juk visa energijos gamyba ir yra pagrįsta konkurencija. Tačiau konkurencija turi būti sudaroma lygiomis sąlygomis ir tik ji gali pasitarnauti vartotojams”, – siūlė Ž. Šilėnas.
Atnaujintam Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos projektui Vyriausybė jau pritarė praėjusių metų lapkričio 29-ąją. Seime projektas turėtų būti svarstomas šių metų pavasario sesijoje.
