aA
Žmogaus veiklos sukelta klimato kaita nesustabdomai vyksta. Ši tema tampa vis labiau aktuali ir Lietuvoje. Kaip šie grėsmingi pokyčiai palies mūsų gyvenimą? Ką galime padaryti, kad klimato krizė būtų sustabdyta? Žurnalistė ir aktyvistė Naomi Klein prisipažįsta, kad ilgai vengė šios temos, o buvo laikas – kai net ir neigė klimato atšilimą. Kas ją privertė pakeisti nuomonę ir kokius išeities būdus ji rado, ji išdėsto savo labai asmeniškoje ir paveikioje knygoje „Tai keičia viską“.
Lėktuvas
© Unsplash

Pateikiame ištrauką iš knygos „Tai keičia viską“, kur autorė siūlo į klimato kaitą žiūrėti kaip į krizę ir taip rasti būdus jai įveikti.

Vidaus telefonu pranešama: gal 3935 skrydžio keleiviai, pagal tvarkaraštį turintys nuskristi iš Vašingtono miesto į Pietų Karolinoje esantį Čarlstoną, malonėtų susirinkti savo rankinį bagažą ir išlipti iš lėktuvo.

Keleiviai nulipo trapu ir susibūrė ant įkaitusios asfaltuotos dangos. Čia jie išvydo šį tą neįprasta: JAV oro linijų lėktuvo ratai buvo nugrimzdę į juodą dangą taip, lyg ji būtų nesukietėjęs cementas. Ratai iš tiesų buvo taip giliai įsmigę, kad lėktuvo ištraukti atriedėjęs sunkvežimis negalėjo jo pajudinti. Oro linijų vadovybė vylėsi, kad išlipus trisdešimt penkiems skrydžio keleiviams lėktuvas taps lengvesnis ir bus įmanoma jį ištraukti. Deja. Vienas keleivis į internetą įkėlė nuotrauką ir parašė: „Kodėl mano skrydis atšauktas? Nes Vašingtono valstijoje taip karšta, kad keturi mūsų lėktuvo ratai nugrimzdo į pakilimo tako dangą.“

Galop ištraukti lėktuvo atvažiavo didesnė ir galingesnė mašina, ir šįkart jai pavyko; lėktuvas galiausiai išskrido – trimis valandomis vėliau, negu buvo numatyta pagal tvarkaraštį. Oro linijų atstovas spaudai dėl šio incidento apkaltino „labai neįprastą temperatūrą“.

Tarša
Tarša
© Unsplash

2012 m. vasarą temperatūra tikrai buvo neįprastai aukšta (tokia ji buvo ir prieš metus, ir po metų). Ne paslaptis, kodėl: kaltas besaikis iškastinio kuro deginimas, JAV oro linijoms būtinas ir ryžtingai jų vykdomas, nors dėl to tenka kęsti suminkštėjančio pakilimo tako nepatogumus. Ironiška, jog
iškastinio kuro deginimas taip radikaliai keičia mūsų klimatą, kad ta kaita jau trukdo mums jį deginti, bet tai nesukliudė 3935 skrydžio keleiviams vėl susėsti į lėktuvą ir išskristi. Klimato kaita per jokį svarbesnį naujienų reportažą, nušviečiantį šį įvykį, nebuvo paminėta.

Nesu nusiteikusi šių keleivių smerkti. Visi mes, pasidavę vartotojiškam gyvenimo būdui, kad ir kur būtume įsikūrę, metaforiškai esame tie 3935 skrydžio keleiviai. Susidūrę su krize, keliančia grėsmę mūsų, kaip gyvybės formos, ir mūsų kultūros išlikimui, ir toliau tęsiame tą pačią veiklą, sukėlusią
šią krizę, tik įdėdami dar daugiau pastangų, dar uoliau plušėdami. Kaip tos oro linijos, atsiuntusios sunkvežimį su galingesniu varikliu, kad ištrauktų asfalte įklimpusį lėktuvą, globali ekonomika padidina veiklos riziką ir pereina nuo tradicinių iškastinio kuro rūšių prie kur kas pavojingesnio varianto – bitumo iš Albertos bituminio smėlio, naftos gręžinių vandenynų gelmėse, skalūninių dujų, kurioms išgauti pasitelkiamas hidraulinis uolienų skaldymas, anglies, gautos išsprogdinus kalnus, ir panašiai.

O kiekviena pernelyg didelė gamtos katastrofa sukelia vis didesnę grėsmę toms pramonės šakoms, kurios labiausiai prisideda prie klimato šilimo. Tarkim, tai 2013 m. didžiulis potvynis Kalgaryje, palikęs Albertos bituminį smėlį kasančių naftos kompanijų vadovus be žado ir privertęs paleisti darbuotojus namo, mat degiuosius naftos produktus gabenęs traukinys pakibo ant apgriauto tilto krašto. Arba 2012 m. sausra, kuri taip išdžiovino Misisipės upę, kad smarkiai krito vandens lygis, todėl naftą ir anglį plukdančios baržos keletą dienų nebeįstengė net pajudėti ir laukė, kol kariuomenės inžinieriai pagilins vagą (jie turėjo tam deramų lėšų, skirtų pernykščio potvynio padariniams likviduoti toje pačioje vietoje). Arba kitoje šalies dalyje anglimis kūrenamos jėgainės laikinai uždarytos, nes vandentiekiai, kurių vandeniu aušinami mechanizmai ir įrenginiai, arba buvo pernelyg išdžiūvę, arba vanduo juose buvo per karštas (o kartais ir viena, ir kita).

Lėktuvas
Lėktuvas
© Unsplash

Aš neigiau klimato kaitą ilgiau, negu norėčiau pripažinti. Aišku, žinojau, kad tai vyksta. Skirtingai nei Donaldas Trumpas ir „Tea party“ judėjimo dalyviai, neteigiau, kad žiemos buvimas vis dar įrodo, jog klimato šilimas yra melagingas gandas. Bet nesigilinau į smulkmenas, tik permesdavau akimis daugumą naujienų ir istorijų, ypač išties gąsdinančių. Sakiau sau, kad šis mokslas man per sudėtingas ir kad tuo rūpinasi aplinkosaugininkai. Blizgi kortelė, liudijanti, kad esu „elitinė“, dažnai skraidanti, keleivė, ir toliau nebadė man akių.

Dauguma mūsų pasiduoda tokiam klimato kaitos neigimui. Mes pažvelgiame į ją sekundės dalelytę ir nusisukame. Arba suvokiame tiesą, ir išsyk ją paverčiame juokeliu („ir vėl Apokalipsės ženklai!“). Ir tai tėra kita nusigręžimo forma.

Arba matome, bet guodžiamės pasakojimais, kokie žmonės protingi ir kaip jie sukurs technikos stebuklą, kuris saugiai susiurbs anglies dioksidą iš dangaus arba stebuklingai sumažins saulės karštį. Tai, kaip supratau atlikdama tyrimą šiai knygai, irgi yra viena iš nusigręžimo formų.

Arba regime ją, bet stengiamės būti perdėm racionalūs („kadangi tas tiek daug kainuos, efektyviau susitelkti į ekonomikos plėtrą negu į klimato kaitą, nes turtas yra geriausia apsauga nuo ekstremalios oro temperatūros“), lyg turėdamas kišenėje keliais doleriais daugiau pajusi didelį skirtumą, kai tavo miestas atsidurs po vandeniu. Tai irgi yra būdas nusukti akis į šalį nuo problemos, jei esi politikos strategas.

Tarša paplūdimyje
Tarša paplūdimyje
© Unsplash

Arba ją regime, bet sakome sau, kad esame pernelyg užsiėmę ir negalime rūpintis tokiu tolimu ir abstrakčiu reikalu, – nors matome vandenį Niujorko miesto metro ir žmones, užsilipusius ant stogų Naujajame Orleane, ir žinome, jog niekas nėra saugus, o užvis mažiausiai tie, kurie pažeidžiamiausi. Nors tai suprantama, tokia laikysena – irgi tam tikra nusigręžimo forma.

Arba regime ją, bet sakome sau, kad nieko negalime padaryti, tik susitelkti į save. Medituoti, apsipirkinėti ūkininkų turgeliuose ir liautis vairavę automobilį, – o pamirštame, jog galime pamėginti iš tikrųjų pakeisti tas sistemas, kurios neišvengiamai mus stumia į krizę, mat ten per daug „blogos energijos“ ir mums nepavyks. Ir iš pradžių atrodo, jog tai regime, nes tokie gyvenimo būdo pokyčiai išties yra dalinis problemos sprendimas, bet vis tiek liekame vieną akį užmerkę.

Arba gal mes iš tiesų ir regime, bet paskui būtinai pamirštame. Prisimename ir vėl pamirštame. Klimato kaita tokia yra: labai sunku itin ilgai išlaikyti galvoje mintis apie ją. Mes įsisukame į šį keistą nuolatinio prisiminimo ir pamiršimo ratą, apima tam tikra ekologinė amnezija dėl visiškai pagrįstų priežasčių. Neigiame ją, nes bijome, kad, įsileidę šios krizės realybę į savo gyvenimą, turėsime viską keisti. Ir esame teisūs.

Žinome, kad jei ir toliau eisime šiuo keliu, – metai po metų didinsime išmetamųjų dujų kiekį, – klimato pokyčiai pakeis visą mūsų pasaulį. Didmiesčiai tikriausiai bus užtvindyti ir atsidurs po vandeniu, senovės kultūras praris jūros, labai didelė tikimybė, kad mūsų vaikai didumą gyvenimo vien tik bėgs ir gelbėsis, ir mėgins atkurti tai, ką nusiaubė baisios audros ir neregėtos sausros. Ir kad sulauktume tokios ateities, mums nereikia nieko daryti, nė pirštelio pajudinti. Tik toliau tęsti tai, ką darome dabar, nesvarbu, ar manome, kad technika išgelbės pasaulį, ar puoselėjame savo daržus, ar sakome sau, kad esame pernelyg užsiėmę ir nepajėgūs šios problemos įveikti.

Jėgainės
Jėgainės
© Shutterstock

Mums tereikia nereaguoti į klimato kaitą kaip į visa žlugdančią krizę. Tereikia neigti, kaip labai esame išsigandę. Ir tada pamažu atsidursime ten, kur būti labiausiai bijome ir nuo ko taip stengėmės nusukti akis. Tam nereikia jokių papildomų pastangų.

Yra būdų išvengti šios niūrios ateities arba bent jau ją sušvelninti. Tačiau tai reikalauja visa apimančių pokyčių. Mums, dideliems vartotojams, tai reiškia pakeisti gyvenimo būdą, ekonomikos veikimo būdą, netgi pasakojimą apie mūsų vietą šioje Žemėje. Gera naujiena ta, kad daugelis tokių pokyčių tikrai nėra katastrofiški. Dauguma jų – netgi žavūs ir jaudinantys. Bet aš ilgai to nesupratau.

Neseniai matėme, kaip akimirksniu buvo rasta daugybė milijardų dolerių, kai mūsų elitas nusprendė paskelbti krizę. Mums buvo pasakyta: jei leisime bankams žlugti, žlugs visa ekonomika. Tai buvo kolektyvinio išlikimo reikalas, tad pinigų reikėjo rasti. Ta proga išryškėjo dar didesnės apgaulės, būdingos mūsų ekonominei sistemai. (Reikia pinigų? Prispausdinkite!) Prieš kelerius metus šalių vyriausybės laikėsi panašaus požiūrio į visuomenės finansus – po rugsėjo 11-osios teroristų atakų. Daugeliui Vakarų šalių, prireikus sukurti vidaus saugumo ir priežiūros sistemą ir kariauti užsienyje, biudžetas nebeatrodė problema.

Klimato kaitos mūsų lyderiai niekada nelaikė krize, nepaisydami to, kad ji gali suniokoti mūsų gyvenimus kur kas labiau nei žlugę bankai ar sugriuvę pastatai. Sumažinti šiltnamio efektą, oro taršą taip, kaip mums liepia mokslininkai, būtina tam, kad gerokai sumažintume katastrofos riziką, bet jų paliepimas laikomas vien švelniu patarimu, pasiūlymu, kurio galima ir nepaisyti. Aišku, kas laikoma krize, nulemia valdžia ir prioritetai, be to, ir faktai. Bet neturėtume likti tik žiūrovai: ne vien politikai turi galią paskelbti krizę. Ją paskelbti gali ir paprastų žmonių judėjimai.

Donaldas Trumpas
Donaldas Trumpas
© Reuters / Scanpix

Vergovės britų ar amerikiečių elitas irgi nelaikė krize tol, kol abolicionizmas ją tokia pavertė. Rasinė diskriminacija neatrodė krizė tol, kol pilietinių teisių judėjimas ją tokia pavertė. Lyčių diskriminacija neatrodė krizė tol, kol feminizmas privertė ją pripažinti. Apartheidas neatrodė krizė tol, kol antiapartheido judėjimas jį šitaip įvardijo.

Lygiai taip, jeigu dauguma mūsų liautųsi sukę akis į šalį ir nuspręstų, kad klimato kaita yra krizė, verta Marshallo plano lygmens reakcijos, ji tokia ir taptų, ir politikai privalėtų reaguoti: skirti tam lėšų, pažaboti laisvąją rinką, kurios taisyklės tampa itin lanksčios, kai pavojuje atsiduria elito interesai. Mes retkarčiais suvokiame šią galią, kai krizė kuriam laikui iškelia klimato pokyčius mums į pirmą planą. „Pinigai nėra kliūtis stengiantis padėti. Kad ir kiek pinigų reikės, jie bus skirti“, – pareiškė britų premjeras Davidas Cameronas, Ponas Griežtasis Taupymas, kai nemažai šios šalies vietovių atsidūrė po vandeniu per 2014 m. potvynį ir visuomenė įtūžo, esą ši vyriausybė nesistengia labiau pagelbėti.

Pradėjau suprasti, kaip klimato kaita – jeigu suvokiame ją kaip neišvengiamybę šioje planetoje, kaip tuos potvynius ir vandens lygio kilimą, – gali tapti žmoniją pažadinančia jėga, ne tik apsaugančia mus nuo išorinių oro permainų, bet ir paliekančia gyventi visais atžvilgiais saugesnėse ir teisingesnėse visuomenėse. Lėšos, kurių reikia, kad sparčiai atsisakytume iškastinio kuro ir pasirengtume artėjančioms sunkioms oro sąlygoms, gali išgelbėti iš skurdo didumą žmonijos, padėdamos suteikti trūkstamų paslaugų, pradedant gėluoju vandeniu ir baigiant elektra. Tai ateities vizija, kuri gerokai pranoksta vien tik išlikimą ar klimato pokyčių ištvėrimą, „sušvelninimą“ ar „prisitaikymą“ prie jų, kalbant niūria Jungtinių Tautų kalba. Tai vizija, kai mes kolektyviai pasinaudojame šia krize tam, kad mūsų padėtis taptų geresnė, nei yra dabar.

Eko energetika
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(6 žmonės įvertino)
3.1667

Top naujienos

Jasikevičius „nuleido galvą“, bet savo sistemos keisti nesiruošia: dėl jos nepralaimėjome nė karto (121)

„Nauji žaidėjai dar apstulbę nuo Eurolygos, veteranai dar džiaugiasi finalo ketvertu ir...

Lietuviai Sankt Peterburge gali jaustis turtuoliais: paskaičiavo, kiek kainuoja prabangus savaitgalis dviem (285)

Neigiamus ir baisius dalykus Rusijoje būtų galima vardinti ilgai, bet DELFI Kelionių ambasadorius...

Po naujo meniu pristatymo vyno bei maisto žinovė kirto „Stikliams“: nusileiskite ant žemės (140)

Maisto žinovai ir kritikai apniukusį lapkričio trečiadienį susirinko į šviesų restorano...

Žiema ateina: oro temperatūra artės prie nulio (3)

Naktį stiprokas pietryčių vėjas plėšė debesų skraistę, o pragiedrėjus paryčiui oras...

Prekybos tinklai apsisprendė dėl darbo per Kalėdas – nedirbs nė vienas (85)

Didieji prekybos tinklai Lietuvoje jau nusprendė, kaip dirbs didžiųjų švenčių metu. Kaip ir...

Kissingeris piešia labai niūrų scenarijų: rezultatas gali būti net blogesnis nei Europoje (166)

Vienas žymiausių JAV valstybės sekretorių Henry Kissingeris įspėjo, kad tarp Jungtinių...

Kurtinaitis su „Chimki“ iš Ispanijos grįžta tuščiomis – nusileido ir „Žalgirį“ pralenkusiai Valensijos ekipai

Rimo Kurtinaičio treniruojama Maskvos srities „Chimki“ (6/4) kariauna Eurolygoje per dvigubą...

Pro šalį vėl šaudęs „Žalgiris“ Eurolygoje pralaimėjo ketvirtą kartą paeiliui (617)

Kauno „Žalgirio“ (3/7) komanda Eurolygoje patyrė jau ketvirtą pralaimėjimą paeiliui. Namuose...

Degutienė: dabar medicinos studentai neištvermingi – mokytis 14 val. per parą yra norma (172)

Medikų bendruomenę pastaruoju metu krečia labai skaudūs įvykiai. Vakar pranešta apie medicinos...

Ar daugiau sekso atneš daugiau laimės: mokslininkai turi atsakymą (19)

Visą gyvenimą vaikomės meilę, pinigus ir laimę. Pinigus teks uždirbti, o ar laimę galima...