– Galbūt pasidalinsite, kuo užsiimate gyvenime, kiek žinau esate vaikų ligų gydytoja, bet taip pat kalbate apie alkoholio vartojimo žalą ir vedate mokymus?
– Mokykloje mokiausi gerai, tad įstojau į medicinos studijas, baigiau vaikų ligų rezidentūrą. Studijuojant rezidentūroje kartu su vyru įkurėme savo viešąją įstaigą „Svarbus žingsnis“, kurios pagrindinis tikslas buvo mokyti žmones kokybiškai teikti pirmąją pagalbą, kiti tikslai buvo ir visuomenės švietimas apie alkoholio bei narkotinių medžiagų žalą (šie mokymai yra privalomi žmonėms, kurie neteko vairuotojo pažymėjimo dėl vairavimo apsvaigus), apie tinkamą higieną, nelaimingų atsitikimų prevenciją. Šalia rezidentūros studijų aktyviai įsitraukiau ir į šią veiklą, kūriau mokymų programas, turinį, mokėmės ne tik kaip profesionaliai teikti pirmąją pagalbą, bet ir kaip mokyti žmones. Mokykloje buvau iš tų moksleivių, kurie bijo pasakyti eilėraštį ar savo nuomonę prieš klasę, tad buvo ko mokytis. Tuo pat metu gimė sūnus, kuris iš esmės viską pakeitė.
Jautriai žiūriu ir daug kalbu apie alkoholio žalą, ne tik mokymų metu, bet ir plačiau socialinėje medijoje. Tai darau ne tik dėl žmonių, priklausomų nuo alkoholio, bet ir dėl jų šeimos, ypatingai dėl vaikų, kurie kenčia dėl tėvų priklausomybės. Išgis geriantis šeimos narys – bus laiminga visa šeima. O kad gyventi be alkoholio įmanona, įsitikinome ir patys, nes jau turbūt 12 metų patys praktiškai nevartojame alkoholio.
– Kaip į jūsų gyvenimą atėjo minimalizmas, galbūt tam buvo poreikis ar kažkoks nutikimas?
– Baigus rezidentūros studijas, įsivaizdavau, kad dabar, kai nėra naktinių budėjimų ir darbo ligoninėje aš turėsiu marias laiko šeimai, sau, pomėgiams, bet gyvenimas parodė, kad taip nėra. Aš ne tik, kad nieko nespėdavau, bet ir nuolat jausdavausi pavargusi ir turėjau labai didelį galvos skausmą, pavadinimu buitis. Mūsų namus užvaldė sūnaus žaislai ir daiktai, mūsų daiktų irgi buvo nemažai – jie negulėdavo vidury kambario, jie buvo gražiai ir tampriai sudėti į spintas. Prireikus kokio daikto, vykdavo ilgai užtrunkančios paieškos, po kurių likdavo didelė netvarka, jau nekalbu apie tai, kad nuolat visur vėluodavome. Na, bet galutinis taškas buvo, kai kažkur labai skubėdama neradau savo automobilio raktelių, supratau, kad nebenoriu daugiau savo namuose nerasti daiktų.
Kaip tik tuomet Lietuvoje ir visame pasaulyje išpopuliarėjo Marie Kondo knyga „Tvarkingų namų stebuklas“, nusprendžiau įsigyti ją ir aš. Ši knyga, kurioje skatinama peržiūrėti visus namuose esančius savo daiktus ir pasilikti tik tuos, kurie išties teikia džiaugsmą, mane ir atvedė į minimalizmą. Daiktus reikėjo peržiūrėti pagal penkias kategorijas tokia seka: rūbai, knygos, popieriai, komono (įvairios smulkmenos, buities rakandai ir pan.) ir sentimentalūs daiktai (nuotraukos, vaikų piešiniai ir pan.). Viską reikėjo peržiūrėti vienu metu. Susidarė kalnas mums nereikalingų daiktų, kuriuos padovanojome, aukojome, pardavėme. Namai pasidarė daug tvarkingesni, lengviau sutvarkomi ir išties pradėjo teikti daug didesnį džiaugsmą.
Tokias daiktų peržiūras pradėjau daryti reguliariai, dar pradėjau mokytis, kaip organizuoti daiktus, planuoti savo laiką, kaip užtrukti buityje kiek įmanoma trumpiau. Taip atsirado dar daugiau tvarkos ne tik namuose, bet ir kitose gyvenimo sferose, netgi mąstyme. Matydama, kaip tai gerai veikia mūsų šeimos gyvenimą, savo mintimis pradėjau dalintis instagram paskyroje, kurios dėka atradau daugiau bendraminčių.
– Kokias minimalizmo praktikas taikote ir kaip jos pakeitė jūsų gyvenimą?
– Prieš kiekvienas didžiąsias metų šventes darau visų daiktų peržiūrą ir tai turi ir simbolišką prasmę, nes daiktai apie mus daug pasako ir tai yra lyg savotiška gyvenimo peržiūra ir atsisakymas, ko tu jame nebenori turėti. Kita šio reikalo pusė yra ta, kad tuos daiktus dažniausiai paaukojame, padovanojame ir tai gan simboliška, prasminga ir džiaugsmą būtent mums teikianti praktika, nes tokios tvarkos vyksta prieš Kalėdas ir Velykas. Dabar jau yra atsiradęs įgūdis kasdien pastebėti mums nereikalingus daiktus – pavyzdžiui, išaugtus vaikų rūbus, neaktualius daiktus ir žaislus – dedame į specialiai jiems skirtą dėžę, o jai prisipildžius sprendžiame, kam juos padovanoti.
Svarbiausia yra tai, kad mes siekiame, kad daiktai į mūsų namus neplūstų nevaldomi: perkame apgalvotai, kokybiškus, ilgai tarnaujančius, daugiau funkcijų atliekančius ir tikrai mums būtinus daiktus, su šeima plačiąją prasme nusprendėme, kad per Kalėdas dovanas dovanojame tik vaikams ir nepersistengiant su jų kiekiu, pasitariant, ko tikrai vaikui reikia. Sau ir vaikams pirkdami rūbus, laikomės kapsulinės spintos principų. Kadangi esame labai daug skaitanti šeima, mūsų namus buvo užkariavusios knygos, tad priėmėme sprendimą skaityti knygas iš bibliotekos. Tai gan nauja mūsų praktika, bet ja esame labai patenkinti, nes didžioji dalis populiarių knygų labai greitai atsiduria ir bibliotekose, tad neatsiliekame nuo naujienų, be to, čia ir visas knygų pasaulis, kuriame yra visų laikų geriausios knygos. Mes su vyru nuolat pildome sąrašą, kokią knygą norėtumėm perskaityti, kuri nebūtinai yra nauja, bet ją, pavyzdžiui, paminėjo koks įžymus, šviesus žmogus, kaip vertą perskaitymo. Tokį sąrašą nuolat pildome ir vaikams.
Viską kartu sudėjus, sugaištame daug mažiau laiko, nes perkame mažiau daiktų, pastebėjome, kad skaitome daug daugiau, daug tikslingiau, turime tvarkingus ir lengvai bei greitai sutvarkomus namus, tad netikėti svečiai mūsų neglumina, mums daug smagiau tokiuose namuose gyventi, atsirado laiko kitiems, svarbesniems dalykams ir nors tikslas nebuvo sutaupyti, bet susitaupo ir daug pinigų.
– Minimalizmas dažnai siejamas su daiktais. Ar naudojate jį ir kitose sferose, pavyzdžiui, informacijos srauto valdyme?
– Sąmoningai esam nusprendę neturėti televizijos ir televizoriaus. Tad renkamės patys, kokius filmus ar laidas žiūrime. Aš pati kelis metus buvau praktiškai atsiribojus nuo socialinių tinklų informacijos – tai buvo pats geriausias laikas gyvenime, bet pandemija ir dabar su karu susijusios aktualijos vėl mane sugražino į žinių srautą, bet jas sąmoningai stengiuosi reguliuoti, tikiuosi, kad greitu metu pavyks minimalizuoti dar labiau. Taip pat minimalizmas išvijo iš namų sveikatai žalingą maistą – saldumynus, greituosius angliavandenius, rūkytus maisto produktus ir pan., nes tiesiog atsirado laiko užsiimti sveikatai palankesnių receptų paieška.
– Kaip manote, kodėl minimalizmas taip atsiliepia šiuolaikiniam žmogui? Atrodytų, turime galimybę įsigyti daugybę daiktų, tą mums siūlo daryti ir influenceriai, reklama.
– Minimalizmas išlaisvina ne tik namus nuo daiktų, bet ir išmoko rinktis, kas yra svarbu gyvenime, o kas ne. Pavyzdžiui, man minimalizmas padėjo išgryninti prioritetus ir dovanoja jausmą, kad man svarbu tvarkingi, greitai ir lengvai sutvarkomi namai, erdvė juose, o svarbiausia, kad sutaupytą buityje laiką aš galiu skirti šeimai, sau, prasmingesniems darbams, nei daiktų paieškos ir tarnavimas jiems. Manau minimalizmas sugražina prie tikrųjų vertybių ir išugdo atsparumą influenceriams, reklamai ir visko iš eilės vartojimui.
– Kaip manote, ar dabar, vykstant karui Ukrainoje, mums minimalizmas tampa itin svarbus? Galbūt jis verčia mus galvoti ne tik apie save, bet ir apie kitus?
– Prasidėjus karui Ukrainoje, suvokiau, kad minimalizmas mūsų šeimai sukūrė ir šiokios tokios ramybės. Kadangi daiktų turime nedaug, tad nebuvo didelio nerimo, kaip čia viską reiktų palikti, jei reiktų svarbiausius daiktus pavyktų greitai susipakuoti. Šį rudenį labai sumažinome daiktų skaičių rūsyje – dabar ten daug erdvės, tad esant pavojui netgi būtumėm turėję, kur slėptis, nes rūsys tam yra tinkamas. Taip pat daug ramybės suteikė ir tai, kad daiktai, nors ir turime jų nedaug, bet jie kokybiški – kokybiška lauko apranga, termo rūbai, avalynė, kuri neperšlaps ir jos neperpūs vėjas. Tad karo fone pamatėme dar vieną teigiamą minimalizmo pusę.
Kai pirmomis karo dienomis buvo renkama labdara daiktais, mes irgi namuose padarėme reviziją ir vežėme tuo metu labai aktualius šiltus rūbus, apklotus, nieko negailėdami, o sau iš tos kategorijos daiktų pasilikdami minimumą. Nuvežę daiktus į surinkimo punktą pamatėme minias žmonių, savanorių ir kalnus daiktų, nes reikiami daiktai buvo surinkti per dieną. Esu tikra, kad karas daugelį privertė peržiūrėti savo vertybes, nes kai matai žmones, besiglaudžiančius rūsyse ir metro ar bėgančius nuo karo taip kaip stovi, arba su paskubomis sukrautu lagaminu, kai matai vaikus su vienu mylimiausiu meškučiu, suvoki, kad daiktai nėra svarbūs, daug svarbiau yra kiti dalykai – šeima, draugystė, atjauta, sveikata ir, žinoma, gyvybė, tavo ir artimųjų.
