Sovietinė statybinė-architektūrinė reforma, pradėta 1955 m. buvo orientuota į statybos industrializaciją, visų pirma tikintis kuo daugiau žmonių aprūpinti atskirais butais, o taip pat spartinti ir kitų visuomeninės paskirties objektų (mokyklų, darželių, prekybos centrų, ligoninių ir poliklinikų) statybą.
Vieninteliu keliu įgyvendinti šį uždavinį laikyta masinė surenkamojo gelžbetonio statyba, ir jau 1958 m. visi valstybiniai gyvenamieji namai Lietuvoje buvo statomi tiktai pagal tipinius projektus, o nuo 1959 m. – iš industriniu būdu pagamintų surenkamųjų stambių plokščių. Toks metodas laikytas ekonomiškiausiu ir efektyviausiu, todėl ilgainiui visa gyvenamoji statyba turėjo tapti industrializuota. Kiekvienos respublikos, tarp jų ir Lietuvos, projektavimo ir statybos sistema buvo pertvarkyta, kad užtikrintų nepertraukiamą surenkamųjų elementų gamybą, tiekimą į statybos aikšteles ir sumontavimą.
1958–1965 m. Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Klaipėdoje buvo įsteigti gelžbetoninių konstrukcijų namų statybos kombinatai, gaminantys standartinius elementus statyboms. Architektai galėjo projektuoti tik naudodami šių kombinatų gaminių katalogus, pagal patvirtintas tipines gyvenamųjų namų serijas. Stambiaplokščių gyvenamųjų namų projektavimas Lietuvoje buvo pavestas Vilniaus „Miestprojekte“ ir kituose architektūros institutuose įsteigtiems tipinio projektavimo skyriams.
Sovietinės masinės gyvenamosios statybos kontekste Lietuvos architektų pastangas reikėtų laikyti išskirtiniu bruožu, kadangi, nepaisant standartizacijos, susiformavo kelios architektų grupės, kurios pradėjo specializuotis gyvenamųjų namų ir gyvenamųjų rajonų projektavime. Jų veikloje netruko išryškėti platesnis akiratis, suformuotas užsienio žurnalų ir vizitų į užsienio šalis; ambicijos neapsiriboti griežtomis SSRS normomis; troškimas sukurti gražesnę gyvenamąją aplinką turint labai ribotą medžiagų ir pastatų tipų pasirinkimą. Šiuos siekius lengvino ir specifiniai ryšiai, susiklostę tarp projektuotojų, partinių ir vykdomosios veiklos atstovų bei statybinių medžiagų pramonės vadovų (ypač namų statybos kombinatų direktorių). Tai lėmė ir Lietuvos gyvenamųjų rajonų projektuotojų apdovanojimus bei prestižą SSRS mastu, ir masinėje gyvenamojoje architektūroje pasireiškusius regionalizmo bruožus.
Vis dėlto, net ir geriausi architektūriniai ketinimai nepajėgė įveikti prastų technologijų ir statybinių medžiagų trūkumo kamuojamo sovietinio standarto, liūdnai liudijančio totalitarinę sistemą.
