Žinoma kalbininkė įvertino baigiančius mokyklą: turime didelę problemą

Auga beraščių karta – tokie žodžiai vis dažniau nuskamba aptariant moksleivių egzaminų rezultatus bei viešoje erdvėje matomus įrašus. Kalbininkė Loreta Vaicekauskienė su šiais žodžiais nesutinka ir skuba ginti moksleivių: ne jie beraščiai, o kalbos komisijos normos nespėja augti kartu su jais. Anot jos, kalba – kartu su žmonėmis besikeičiantis įrankis, o šios kaitos niekas neturėtų stabdyti.

– Pastaruoju metu aptariant moksleivių lietuvių kalbos įgūdžius ir egzaminų rezultatus neretai esame pavadinami beraščiais. Ar šis žodis mums klijuojamas pagrįstai?

– Nepagrįstai. Jau ne kartą esu sakiusi, kad tas raštiškumo supratimas yra labai mažaraštiškas. Aš kritikuočiau patį raštingumo supratimą, o ne jaunus žmones.

Šiandien mokiniai skaito ir rašo įvairiomis kalbomis – kaip galima juos vadinti beraščiais? Jeigu mes norime, kad jie atkartotų kalbos komisijos normas – tai nėra kalbos normos, o kalbos komisijos normos – turime suprasti, kad jie negali jų atkartoti, nes ne visos jos yra suvokiamos. Jos labai nutolusios nuo kalbos normų. Iš čia ir išeina tas pavadinimas, be galo užgaulus ir neetiškas. Jis neteisingas ir kalbos, ir pedagoginiu, ir kalbinio švietimo požiūriu.

– Ką, Jūsų akimis, reiškia būti beraščiu? Kokius žmones išties galima taip vadinti?

– Aš jokio žmogaus nevadinčiau taip, nes tai yra bjauri diskriminacija ir žmonių skaidymas. Raštingumas mūsų vaizduotėje pirmiausia susijęs su rašybos normų atkartojimu – ne visiems žmonėms tas sekasi, ne visiems žmonėms vienodai to reikia. Turime suprasti, kad yra žmonių, kurie ne iš to gyvena. Negalime diskriminuoti tų, kurie kitiems dalykams yra gabūs arba kuriems tiesiog sunkiau sekasi, ir todėl juos vadinti beraščiais.

Yra didelis kultūrinis rašybos normų spaudimas. Mes matome jį, pavyzdžiui, patyčiose feisbukuose, kai parodijuojami žmonės, kurie kitaip rašo.

Rašyba, kuri yra šiandien sunorminta, keitėsi per amžius. Pamatytume prieš 100 metų rašytus tekstus, matytumėm, kad jie buvo visai kitaip rašomi. Šiandien mes tuos rašytojus vadintume beraščiais, bet juk norma buvo kita. Čia toks sutartinis dalykas – kaip susitariam, taip tada ir reikalaujam. Ir aš suprantu tuos komentuotojus interneto, bet aš, kaip profesionalė, norėčiau, kad į viešumą ateitų platesnio žinojimo apie šitą reiškinį.

Turime būti jautresni žmonėms. Turim matyti žmonių įvairovę ir skirtumus, o ypač neturim tapatinti raštingumo su kalbos policijos normomis.

– O koks jausmas Jus apima skaitant, pavyzdžiui, feisbuko įrašų komentarus, kuriuose taip pat atsispindi mūsų įgūdžiai ir požiūris į kalbą? Galbūt dėl to, kad nemokame rašyti, apima gėda?

– Aš, kaip profesionalė, gėdos jausmo čia neįterpiu. Mes nevartojame tokių sąvokų kaip „gėda“, kaip „moralu“ ar „amoralu“ kalbininkui. Mes ieškom paaiškinimų, kodėl žmonės yra skirtingai raštingi. Kas man labiausiai rūpi dėl raštingumo – tai, kad mūsų mokykla nemoko to, kas iš tikrųjų yra reikalinga šiandienos raštingam žmogui: ir sakytinės, ir rašytinės kalbos aiškumo, sklandumo. Sugebėjimų pasakot istoriją aiškiai, ne suveltai, galbūt netgi patraukliai, linksmai – kontekstų mums įvairių reikia. Turim didelę problemą, kad žmonės po mokyklos rašo klišėmis, naudoja svetimas mintis, o negali kurti patys.

Šiandieninė viešoji erdvė yra greita, reikalauja labai daug. Tas greitis, tas reikalavimas lemia tai, kad nėra laiko sužiūrėti viską. Jis lemia, kad čia ateina ir rašo žmonės su įvairiais sugebėjimais.

Man tai netrukdo. Daugeliui kultūrininkų tai trukdo labai. Aš žiūriu į tai kaip mokslininkė į faktą. Šiandieninėj viešoj erdvėj yra labai daug įvairių dalyvių. Iš čia atsiranda kalbos skirtumų.

– Valstybinė lietuvių kalbos komisija neseniai panaikino Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą. Ką jums reiškia šis įvykis?

– Čia gal tą žodį „gėda“ ir pavartočiau, bet kaip pilietė, o ne kaip kalbininkė. Gerai, kad šitos gėdos jau nėra. Bet kitos gėdos liko – mes ir toliau suprantam kalbos normas pagal kalbos komisijos instrukcijas, mes ir toliau ketinam užsipulti Lietuvos žmones, kuriems lietuvių kalba nėra gimtoji, mes ir toliau ketiname kaip policininkai persekioti, kad kas nors kur nors lenkiškai neprabiltų. Nepatinka man visa tai. Norėčiau, kad mes būtume tolerantiška ir vakarietiška bendruomene.

– Kodėl kalba yra įrankis, besikeičiantis kartu su žmonėmis, o ne tai, ką reikia griežtai saugoti?

– Faktas – kalba keičiasi, ir joks instrumentas negali tos kaitos sustabdyti. Jokios baudos to nesustabdys. Tiesa, kalba keičiasi labai lėtai. Mes dažnai pavadiname kaita dalykus, kurie net nėra kaita, o yra seni dalykai kalboje. Kalba vis tiek keisis, kiek jai reikės, nes mes keičiamės, visuomenė keičiasi – šioje vietoje diskusijos net nėra. Tai yra faktas visose kalbose, visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje.

– Ką laikytumėte grėsmėmis, naikinančiomis lietuvių kalbą? Ar šiandien jų matote?

– Ne. Nematau. Grėsmes nebent galime sukurti – labai daug Lietuvoje tų, kurie tas grėsmes kuria. Turėtume konceptualizuoti: kas yra kalbai grėsmė? Kalbant iš lingvistikos požiūrio, žmonių, kurie tyrinėja kalbų nykimą, tai grėsmė būtų tada, jei mes lietuvių kalbos neperduotume savo vaikams. Ar taip yra Lietuvoj? Mano atsakymas – ne.

– O iš ko geriausia mokytis taisyklingos lietuvių kalbos? Kaip turėtume jos mokytis, kad tai nevirstų varginančiu kalimu?

– Taisyklingą gramatiką pasiimame iš tėvų, iš bendruomenės, todėl mokame kalbėti taisyklingai. Rašybos taisyklių vaikai daugiau ar mažiau išmoksta mokykloj, o iš ko mokytis kalbos išraiškos – aiškios, ryškios, retoriškos kalbos? Aš siūlyčiau iš gerų tekstų. Kalbėti, rašyti ir skaityti. Toks geriausias mokymosi būdas.

Kovo 20 dieną „Žalgirio“ arenoje jau antrą kartą suskambės skambutis į „Geriausia ever pamokų diena“! Čia susirinks vyresniųjų klasių moksleiviai ir jų mokytojai, kurių lauks daugybė pranešėjų, savo srities profesionalų. Čia pamoką praves ir kalbininkė Loreta Vaicekauskienė.