Yra žmonių, kurie mokykloje, studijų metu ir net po jų renkasi ir keičia profesijas kaip kojines, nes nenusprendžia, ko nori. Tačiau yra ir tokių, kurie kartą, dar mokykloje, pasakę sau, kad svajoja būti mokytojais, kryptingai vysto savo profesinį kelią iki pat pedagogo kėdės. Sako, kad mokytojo profesijai, kaip ir kunigo, reikalingas pašaukimas. Panašu, kad prancūzų kalbos mokytoja U. Penkauskaitė išties jį turi. Jauna moteris negaili laiko, reikalingo suplanuoti darbus skirtingus mokymosi įpročius turintiems mokiniams. Sako, kad ir dirbdama valstybinėje mokykloje, dažnai jaučiasi taip, tarsi gyventų ir dirbtų užsidėjusi rožinius akinius, nes viskas įmanoma.
Dėl profesijos apsisprendė dar mokykloje
U. Penkauskaitė yra programos „Renkuosi mokyti – mokyklų kaitai!” programos alumnė. Pasibaigus dvejų metų programai ji nusprendė pasilikti švietimo srityje ir toliau dirbti su vaikais, tad šiuo metu Vilniaus Petro Vileišio progimnazijoje prancūzų kalbos moko vaikus nuo trečios iki aštuntos klasės. Remiantis Urtės pasakojimu, visa profesinė veikla sklandžiai vyksta pagal seniai nuspręstus planus.
„Esu įsitikinusi, jog dar mokykloje supratau, kad labai norėčiau būti mokytoja. Man atrodo, kad tai buvo vienuoliktoje – dvyliktoje klasėje, kai per lietuvių pamoką su mokytoja kalbėjome apie būsimas mūsų, mokinių, profesijas. Tada ji pasakė: „Na, Urtė tai tikrai kažką su žmonėmis dirbs“ ir pagalvojau: „Taigi, žinoma, būsiu mokytoja. Skamba kažkaip smagiai ir gerai.“ Tuo metu buvau labai aktyviai įsitraukusi į skautišką veiklą, vedžiau užsiėmimus mažesniems vaikams, o mokykloje patiko ir sekėsi prancūzų kalba. Matyt, šie du pomėgiai puikiai „tilpo“ į mokytojo profesiją“, – pasakoja jauna mokytoja.
U. Penkauskaitė Vilniaus universitete įgijo Prancūzų filologijos bakalauro laipsnį, o vėliau pasirinko pedagogikos kvalifikaciją laipsnio nesuteikiančių studijų programoje. Ji teigia, kad kiekviena diena mokykloje jai yra įsimintina, verta apmąstymų ar džiaugsmo, bet įsimintiniausios patirtys įvyksta pamokose.
„Kai su mokiniais kalbuosi apie jų mokymąsi, mokymosi tikslus ir strategijas, o vėliau matau juos šias strategijas taikant, gebančius reflektuoti savo mokymosi pažangą, savarankiškai besikeliančius mokymosi tikslus – tai man yra didžiausios patirtys, nes tokiu būdu mokausi rasti priėjimą prie kiekvieno vaiko. Tai nėra lengva ir tikrai ne visuomet pavyksta. Viena vertus, džiugu matyti, kai mokiniai, gavę individualios pagalbos, stipriai žengia į priekį, kita vertus, kyla daug apmąstymų, kai taip ir neišeina kai kuriems mokiniams padėti atrasti motyvaciją mokytis. Tokios patirtys ugdo ne tik mokinius, bet ir labai stipriai prisideda prie mano, kaip mokytojos ir žmogaus, augimo“, – teigia ji.
Pažinti problemas užteko trijų metų
Su mokiniais ir mokytojais progimnazijoje U. Penkauskaitė bendrauja nuo 2015-ųjų, kai pradėjo savo kelią projekte „Renkuosi mokyti – mokyklų kaitai!” Per sąlyginai trumpą laiką ji jau įžvelgė, ką reikėtų patobulinti, kalbant apie bendrąjį lavinimą mokyklose.
„Man visada atrodė, kad švietimo sistemos pagrindas yra klasė. Švietimo sistemos tikslai, ugdomos mokinių kompetencijos, gebėjimai pirmiausiai turėtų atsispindėti pamokose. Pamokų kokybė priklauso nuo mokytojų motyvacijos, kolegų bendradarbiavimo, bendro mokyklos mikroklimato, tarpusavio palaikymo“, – įsitikinusi pašnekovė.
„Manau, kad švietimo sistema turėtų daug dėmesio skirti mokykloms, jų vadovų parinkimui ir darbo kokybės užtikrinimui. Juk tai, kaip mokytojai žiūrės į mokymo kokybę, kokios bus pamokos, stipriai priklauso nuo bendrų mokyklos vertybių. Manau, kad švietimo sistema turėtų būti labiau orientuota į mokyklos, pamokų kokybės gerinimą ir užtikrinimą. Mano suvokimu, tik labai nedidelė dalis švietimo sistemos sprendimų ir pokyčių pasiekia klasę, o tai reiškia, mokinius. Juk viskas yra būtent dėl jų ir apie juos“, – apie savo idėjas, ką reikėtų keisti, kalba U. Penkauskaitė.
Nori „mokyti kitaip“
Prieš pokalbį jauna mokytoja buvo pristatyta, kaip žmogus, nebijantis neįprastų mokymo metodų. Pakalbėjus su ja tampa aišku, kad tai daugiausiai dėmesys individualiems vaiko poreikiams nepamirštant, kad darbas vyksta su visa grupe.
„Visų pirma, „mokyti kitaip“ man asocijuojasi su drąsa. Drąsa siūlyti alternatyvius mokymosi būdus, originalius sprendimus. Nebijoti išeiti iš pamokos, programos rėmų, turint tikslą padėti kiekvienam vaikui pasiekti mokymosi sėkmę. „Mokyti kitaip“ man reiškia planuoti ugdymo procesą, pirmiausiai, atsižvelgiant į vaiką, o ne programą. Tai, kad vaikas turi tai mokėti, dar negarantuoja, kad jis ims ir viską išmoks. Svarbu būti lanksčiu, reaguoti atsižvelgiant į esamą situaciją. Turėdama dvi to paties amžiaus, to paties kalbinio lygio mokinių grupes, vis tiek negaliu pravesti identiškų pamokų. Kiekvienoje iš klasių esantys mokiniai „diktuoja“ būdus, kaip reiktų pateikti pamokos medžiagą, kokie metodai bus naudojami“, – pasakoja Urtė.
Vis dėlto, edukologai dažnai atkreipia dėmesį, kad invidualizuoti mokymo procesą bendrojo lavinimo mokyklų klasėse yra praktiškai neįmanoma. Pašnekovė pritaria, kad daugybė skirtingų asmenybių vienoje erdvėje yra nemenkas iššūkis.
„Tai tikrai nėra lengva. Negana to, kad klasėje yra daug skirtingų asmenybių, mokiniai turi labai skirtingus mokymosi gebėjimus, motyvaciją. Mano tikslas – rasti priėjimą prie kiekvieno, pasiūlyti tokias mokymosi strategijas ar būdus, kurie jam padėtų įveikti šiuos mokymosi sunkumus. Kiekvieną kartą, prieš pradedant naują temą, apmąstau kelis būdus, kaip mokiniai galės į šią temą gilintis, ją atsiskaityti. Vieniems tikriausiai reikės daugiau laiko, kitiems bus geriau dirbti poroje, kiti gali dirbti savarankiškai, patys tikrintis atsakymus. Tokios pamokos planavimas atima daug laiko, tačiau tai yra ilgalaikė investicija, nes mokiniai pamažu išmoksta taikyti šias mokymosi strategijas, stipriai patobulina savarankiško mokymosi įgūdžius, dažnai išauga jų motyvacija, nes jie gali dirbti pagal savo sugebėjimus“, – tokius darbo metodus pristato ji.
Prailgintų pamokos laiką
Galiausiai, paklausta, kaip atrodytų pamoka, jei ji galėtų „užsidėti rožinius akinius“ – nepaisyti jokio pobūdžio resursų – U. Penkauskaitė teigia, kad pakeistų kelis dalykus.
„Planuodama pamokas aš visada stengiuosi įsivaizduoti ir kurti tobulą pamoką, atsižvelgdama į tokius kriterijus, kaip ribotas pamokos laikas, bendrojo ugdymo programos ir pažymiai. Todėl aš jau dabar jaučiuosi nešiojanti rožinius akinius, nes tikiu, kad ir dabartinės švietimo sistemos rėmuose galima sukurti nemažai gražių dalykų. Vis dėlto, jei galėčiau dar daugiau pasvajoti, norėčiau, kad pamokos būtų ilgesnės, nebūtų pažymių arba pažymiai neturėtų tokios didelės reikšmės, mokiniai pamokų metu turėtų laiko ir galimybę patys keltis mokymosi uždavinius bei jų siekti. Jie žinotų savo metinę programą, gebėjimus bei kompetencijas, kurias turėtų įgyti. Sąmoningai patys jų siektų, mokytųsi ieškoti atsakymų ir pagaliau baigtųsi informacijos gavimo ir „iškalimo“ era. Tobuloje pamokoje vaikas turėtų būti mokomas ir skatinamas kuo daugiau mąstyti ir atrasti“, – savo viziją nusako ji.
Projektas „Geriausia gyvenimo pamokų diena“ suvienijo tuos, kurie labiausiai įtraukia, motyvuoja, skatina tobulėti ir savo unikaliomis patirtimis įkvepia siekti daugiau. Tai mokytojai, dėstytojai, visuomenės ir verslo veikėjai iš Lietuvos ir pasaulio.
Norite projekto „Geriausia gyvenimo pamokų diena“ scenoje išvysti ir savo mėgstamiausią mokytoją, dėl kurio pamokų į mokyklą skubate su šypsena? Nominuokite jį čia!
