aA
Daugiau nei prieš penkerius metus mokytojauti pradėjęs Alius Avičininkas svarsto, kad grįžti į mokyklą jį privertė skausmingas atsiskyrimas. „Tikėdamasis išgyventi dar kartą tai, kas kaskart pakylėdavo įžengus į mokyklą, pasiryžau grįžti. Nors klasės draugai, prisimindami mano veidą, nepasakytų, kad jame būta daug džiugesio, ypač rytais“, – šypsosi pedagogas. Vis dėlto situaciją švietimo sistemoje Vilniaus Užupio gimnazijoje lietuvių kalbos ir literatūros mokantis vyras vertina kritiškai.

Erasmus+ projektas Italijoje
© Asmeninins albumas

Šiuo metu į stažuotę Belgijoje išvykęs A. Avičininkas prisipažįsta, kad tikriausiai kiekvienas mokytojas pagalvoja apie mokytojo profesijos metimą: „Norėtum išeiti, bet niekaip. Tai unikalus darbas: sekinantis, trenkiantis žemyn, bet ir išlaisvinantis. O kiek jame tikėjimo. Ir ironijos. Daug. Pasižiūri į save, juokinga, paburbi, apsisuki, ir vėl eini ieškoti dar likusių idealų“.

Portalas DELFI kviečia susipažinti su jauno mokytojo pastebėjimais apie Lietuvos švietimo sistemą ir mokytojo pašaukimą.

– Kodėl pasirinkote būti mokytoju? Kas privertė sugrįžti į mokyklą?

– Iš mokyklos iki galo taip niekad turbūt ir nebuvau išėjęs. Mokykla man davė viską: saviraiškos galimybes, tvirtus akademinius pagrindus, sąlygas pažinti Lietuvą, pasaulį, kūrybą, aukščiausios prabos kultūrą, geriausius draugus, gyvenimo pavyzdžius, galiausiai – profesiją.


Rusų kalbos mokytoja prisakė iš mokyklos imti viską, kas tik įmanoma. Tuo metu atrodė, kad viską ir paėmiau. Šiandien suvokiu, kad galbūt galėjau dar daugiau.


Mėginu ir pats suprasti savo pasirinkimą tapti mokytoju. Kartais darau prielaidą, kad tai gali būti ir skausmingo atsiskyrimo pasekmė: tikėdamasis išgyventi dar kartą tai, kas kaskart pakylėdavo įžengus į mokyklą (nors klasės draugai, prisimindami mano veidą, nepasakytų, kad jame būta daug džiugesio, ypač rytais), pasiryžau grįžti. Galbūt literatūros ilgesys, poreikis priklausyti bendruomenei, grąžinti skolą galėtų būti lygiaverčiai motyvai.

– Ar mokykla šiandien pasikeitusi nuo tos, kurioje pats dar mokėtės? Kaip ir kuo?

– Taip, mokykla pasikeitusi. Visa tai vyksta natūraliai, nepriverstinai, tad ir pokyčius reikėtų priimti ne kaip pragaištį, bet kaip dar vieną raidos pakopą, kurios neišvengsi.



Keičiasi požiūris į mokymą ir mokymąsi, keičiasi bendruomenės tarpusavio santykiai, bendruomenė taip pat kinta. Vyresnės kartos mokytojų lieka vis mažiau; naujai atėję mokytojai kartais pratęsia vietos ugdymo tradiciją ar kultūrą, o kartais visa lieka už brūkšnio.

Lietuvių kalbos pamoka (nuotr. B. Barausko)
Lietuvių kalbos pamoka (nuotr. B. Barausko)
© Asmeninins albumas


Išgyvendami, kito žodžio nerandu, individualizmą, žmonės vis mažiau linkę telktis, vis daugiau paliekama erdvės tik įvaizdžiui. Ir tai liūdina.

– Kokie, Jūsų nuomone, didžiausi iššūkiai šiandieninei švietimo sistemai?

– Turbūt reikėtų pradėti nuo paprastų dalykų – švietimas turėtų būti valstybės prioritetas. Pagrindinis. Kol kas apie tai nešnekama. Net nešnekama.

– Mokykla, turbūt, ir visa švietimo sistema, nebegali būti tokia, kokia yra. Sistemos inžinieriai arba nesuvokia sociokultūrinio konteksto, arba negeba modeliuoti sistemos atsiremdami į jį. Galima nuolat teisintis, kad klasikinis išsilavinimas neturi keistis, yra bazė, privaloma visiems, tad net ir trilinki nepasiduosime siekdami išlaikyti šimtmečio ugdymo tradiciją.



Tik klausimas – ar mes apskritai turime savitą ugdymo tradiciją? Ar ją turėjome? Galbūt romantinis jos matmuo iškiltų pirmiausia, bet kiek dar ilgai mėginsime juo prisidengti mėgindami nuslėpti savo negalią nusimesti tą ir taip menką ir seniai išaugtą švietimo rūbą?



Tad didžiausias iššūkis pirmiausia ir yra gebėjimas adekvačiai įvertinti, kad Lietuvos švietimo sistema išsikvėpusi. Ir ne kuri nors jos dalis. Nėra rimtos tyrimų kultūros siekiant įvertinti sistemos funkcionalumą. Apklausos, anketos, išorės vertinimas, dokumentų peržiūra – tai fasadiniai dalykai, neapimantys visumos. Galbūt todėl tą švietimo sistemą sunku ir pajudinti – nėra atramos taško. Kiek yra sukurta įvairių švietimo dokumentų? Kiek iš jų funkcionalūs? Kitas klausimas.



Vilniaus Užupio gimnazijos skaitykloje (nuotr. B. Barausko)
Vilniaus Užupio gimnazijos skaitykloje (nuotr. B. Barausko)
© Asmeninins albumas

Nuvertėjęs ar nuvertintas išsilavinimas. Kalbu tiek apie aukštąjį mokslą, tiek apie profesinį ar vidurinį. Didžiulė ugdymo fragmentacija – tiek turinio, tiek paties ugdymo organizavimo. Bendruomenė (ne mokyklos) nėra įtraukiama į ugdymo procesą, mokykla izoliuojasi.



Mokytojų rengimas ir kvalifikacijos kėlimas, nuolatinė kaita, skubota, nemotyvuota, galiausiai finansavimo problemos ir netikslingas lėšų paskirstymas. Neadekvatūs darbo ir mokymosi krūviai, nefunkcionalios ugdymo programos, įsigalėjusi reitingų kultūra. Galima vardyti ir vardyti. O ką jau kalbėti apie tvarios švietimo vizijos neturėjimą – ko mes tikimės iš švietimo? Kas galėtų į šį klausimą atsakyti be lozungų? Be abstrakčių svaičiojimų?

– Ar jauni mokytojai kuo nors skiriasi nuo vyresnio amžiaus mokytojų?


– Vieni skiriasi, kiti – ne. Tai turbūt ne tiek kartų skirtumo problema, kiek požiūrio, laikysenos, asmenybės žavesio.



Kartais vyresnis mokytojas savo užsidegimu ir aistra gyvenimui patraukia daug labiau nei jaunas savimi patenkintas mokytojas, tad ši prieštara ne vienu atveju šiek tiek dirbtina.



Žinoma, yra ir pavargusių mokytojų, kurie laukia savo profesinės veiklos pabaigos, nes suvokia nespėję į kintančio pasaulio traukinį.

– Kaip vertinate mokytojų atlyginimų tvarką? Ar nekyla pagundų viską mesti ir galbūt nueiti didesnių finansinių perspektyvų keliu? O gal ir mokytojas šiandien gali pakankamai save finansiškai aprūpinti?

– Mokytojas šiandien viską gali. Ir privalo galėti, nes vargiai turi pasirinkimą. Mokytojai po darbo mokykloje valo įvairias įstaigas, vasaromis dirba ūkininkų šiltnamiuose, išvyksta uždarbiauti į užsienį, verčiasi privačia praktika, rengia metodinę medžiagą ir t. t. Ir daugeliui iš šalies žvelgiančių tai atrodo norma.



Tokiais momentais ugdymo turinys tampa juokingas – jis prasilenkia su kasdienybės logika. Kalbu apie literatūros pamokas. Dar juokingesnis atrodo valdžios žmonių siekis sugrąžinti išvykusius iš Lietuvos. O ką ketinama daryti su tais, kurie liko?


Nežinau, ar kam nors ta apmokėjimo tvarka iki galo aiški. Apie jos adekvatumą kalbėta, nusikalbėta ir jau turbūt išsikalbėta.


Lietuvos šimtmečio minėjimas Vilniaus Užupio gimnazijoje (nuotr. A. Četkausko)
Lietuvos šimtmečio minėjimas Vilniaus Užupio gimnazijoje (nuotr. A. Četkausko)
© Asmeninins albumas

Finansinių perspektyvų dirbant mokykloje nedaug – gali tapti direktoriumi ar pavaduotoju. Viskas. Kvalifikacinės kategorijos tėra karjeros iliuzija. Tai nebeprideda jokios vertės – socialinis prestižas išsigimęs, finansinė išraiška apgailėtina, o lūkesčiai sunkiai pamatuojami.



Turbūt visi yra bent kartą per mokslo metus susvyravę – o gal jau gana?



Tikrai ne kartą ir mokiniams esu sakęs, jog jaučiu artėjantį laiką, kada išvyksiu į šiltus kraštus vaškuoti banglenčių. Esu žadėjęs ir žiemą rogėmis pavėžėti savo vienkiemyje, kur auginsiu ožkas ir rašysiu knygas. Turbūt mokiniai daugiau mano planų, momentinių, galėtų įvardyti.



Norėtum išeiti, bet niekaip. Tai unikalus darbas: sekinantis, trenkiantis žemyn, bet ir išlaisvinantis. O kiek jame tikėjimo. Ir ironijos. Daug. Pasižiūri į save, juokinga, paburbi, apsisuki, ir vėl eini ieškoti dar likusių idealų.

– Šių metų projekte „Geriausia ever pamokų diena“ vėl bus renkamas „kiečiausias“ mokytojas. Kokiomis savybėmis, Jūsų nuomone, turi pasižymėti mokytojas, kad mokiniai galėtų pasigirti turintys tokį mokytoją?

– Nepataikauti masėms. Neprarasti savitvardos. Neišsižadėti savęs. Kalbėti ir kalbėtis. Taikliai, tiesiai, sąmojingai. Puikiai išmanyti dėstomą dalyką, juo gyventi. Turi būti teisingas. Mokiniai jaučia net menkiausius niuansus. Jie stebi, tiria. Mokytojas tą turi gebėti taip pat. Ir turi būti tikras.

– Kokias klaidas, kurdami ryšį su mokiniais, daro mokytojai?

– Mokytojai šiandien yra palikti savieigai. Tai galima traktuoti ir kaip laisvę, ir kaip izoliaciją. Būtent antroji grupė, mano požiūriu, ir daro daugiausia klaidų: mėgindami apsisaugoti, tampa perdėtai jautrūs: jautrūs kritikai, kitokiai nuomonei, nebemoka diskutuoti, baiminasi dėl savo autoriteto ir kita. Pamokoje įvedama nuolatinė komendanto valanda.



Kelionė su mokiniais į Vokietiją
Kelionė su mokiniais į Vokietiją
© Asmeninins albumas

Nemažai mokytojų vis dar siekia būti tuo neišsemiamu žinių šaltiniu. Aišku, tai graži siekiamybė, bet reikia suvokti, kad, turbūt, praktiškai nebeįmanoma. Tai lemia ir stringančią komunikaciją – nepuoselėjama dialogo kultūra; pamoka primena politinės komunikacijos modelį – bet kokia kaina transliuoti tam tikrą žinutę (viskas pagal programą). Mokytojas bijo pasirodyti žmogiškas, nes visa, ką pasakysi, gali būti ir bus panaudota prieš tave. Tiesa. Bet ar įmanoma taip dirbti, tarkim, 40 metų?

– Kaip manote, kas pritrauktų daugiau jaunimo rinktis mokytojo karjerą?


– Požiūrio į jaunimą pokytis. Vis dar linkstama jaunus žmones demonizuoti, viešai kuriamas į nusikaltimus linkusio jauno žmogaus įvaizdis. Kas norėtų tokioje aplinkoje dirbti?



Kitas momentas apima ir socialinį prestižą, ir finansus. Ne per seniausiai su kolege mokytojų kambaryje diskutavome, kaip turėtų būti suprantama karjera; sprendėme, ar kvalifikacijos kėlimas (mokykloje) jau yra karjeros laiptelis? Pati karjeros samprata iškreipta; vis dar postai žaidžia, netoli nuo tos nomenklatūrinės sąmonės pajudėta. Ir ši nuostata gaji.



Manau, pozityvus mokytojo profesijos įvaizdžio palaikymas nacionaliniu mastu turėtų tapti reiškiniu; valstybė nepasitiki savo pačios sukurtu ir palaikomu aparatu, savo darbuotojais. Kur tai veda? Kokias galimybes turi mokytojai? Ateiti ir dirbti už tą patį atlyginimą 40 metų tokioje sistemoje, kuri kasmet abejoja tavo kompetencija? Ateiti dirbti ten, kur prisiimi atsakomybę už gyvenimą, tačiau mainais gauni viltį?



Tarptautinis mokytojų forumas JAE
Tarptautinis mokytojų forumas JAE
© Asmeninins albumas

Tokie klausimai kyla tiems, kurie apie Lietuvos švietimo sistemą kalba racionaliai, žvelgia į ją pragmatiškai, į mokytojo profesiją žiūri kaip ir į kitą darbą. Bet mokytojai visad buvo romantikai. Tarp jaunų žmonių dar ir šiandien yra tokių.

– Galbūt prisimenate savo, kaip mokytojo, geriausią pamoką? O gal atmintyje dar yra ir labiausiai Jums įstrigusi pamoką iš laikų, kai buvote mokiniu?

– Kiekviena pamoka, kuri pavyksta, atrodo gera. Kai sulauki bent vieno mokinio pagyrimo, atrodo, kad tai geriausia pamoka. Būna, pasitaiko, kad pats, rodos, alpsi prie lentos, taip gražiai šneki ir analizuojamas kūrinys naujai nušvinta, o mokiniai žiūri mediniais veidais ir jau turbūt nieko nebelaukia.


Įsimintiniausia pamoka, turbūt, paskutinė, jau pačiam būnant mokytoju, auklėtoju. Ją turėjau pravesti pirmiesiems auklėtiniams. Stovi ir nenori pradėti kalbėti, nes teks baigti. Ir bus viskas. O reikia. Mažvydas, Donelaitis, Kudirka, Šatrijos Ragana, Aputis. Visa, nuo ko atsispiriu savo gyvenime, tąkart tapo gyvenimo pamoka kitiems. Ir galiausiai verkėm.

Kovo 20 dieną „Žalgirio“ arenoje jau antrą kartą suskambės skambutis į „Geriausia ever pamokų dieną“! Čia susirinks vyresniųjų klasių moksleiviai ir jų mokytojai, kurių lauks daugybė pranešėjų, savo srities profesionalų.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(54 žmonės įvertino)
4.3704
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Juozas Ruolia: kodėl patys medikai gydant vėžį taiko vandenilio peroksido efektą, bet ligoniams jo vartoti nerekomenduoja (73)

Interneto platybėse netrūksta stebuklingų receptų, neva gydančių vėžį. Žmonės geria ir...

Tik dabar lentelę nagrinėsiantis Jasikevičius: variantų buvo tiek, kad galva svaigo (5)

Eurolyga šį pavasarį teoriškai dar gali grįžti į „Žalgirio“ areną, bet jei tai buvo...

Gyvai / Euro 2020 atrankos startas ir Urbono krikštas: Liuksemburgas – Lietuva 2:1 (94)

Lietuvos futbolo rinktinė startuoja 2020 metų Europos futbolo čempionato atrankoje ir B grupėje...

Trakų „Trasalis“ ir vėl parduodamas: prašo triskart mažiau, nei pirmą kartą (51)

Trakuose įsikūrusio viešbučio ir pramogų bei vandens relaksacijos centro „ Trasalis “...

Lionel Laurent. Milijardierius įsigyja bilietą į Paryžiaus elitą (1)

Mes gyvename auksiniame sutelktos valdžios, pinigų bei įtakos pasaulyje, ir nieko nėra geresnio,...

Sinoptikė: dviženkliu pliusu džiaugsimės neilgai – atkeliaus sniegas ir lietus (31)

Penktadienis Vilniuje – graži, saulėta ir gana šilta diena, tačiau koks laukia savaitgalis? Apie...

Vaizdo įraše – įspūdingas 332 metrų ilgio lėktuvnešio manevras (130)

„Nimitz“ klasės lėktuvnešis yra 332,8 metrų ilgio laivas, kuriame tarnauja daugiau nei 6...

Karbauskis: aš Landsbergio nesuprantu – niekada su juo nesipykau (466)

„Sveikinu, – taip į opozicinių Seimo frakcijų susitarimą reagavo Lietuvos valstiečių ir...

Mokslininkas iškėlė netikėtą idėją dėl nežemiškos civilizacijos kosminių laivų (38)

Norėdami aptikti svetimas civilizacijas, astronomai turi mąstyti originaliai ir daryti tam tikras...